Graikijos vyriausybės duomenimis, daugiau nei 30 proc. šalyje esančių prieglobsčio prašytojų sudaro nepilnamečiai. Vis daugėja į Graikiją atvykstančių tėvų ar globėjų nelydimų vaikų, itin pažeidžiamų įvairių formų išnaudojimui.
Nors šiuo metu daugelis jų vos atvykę perkeliami į saugias prieglaudas ir priėmimo centrus, sulaukę pilnametystės pabėgėliai, ypač vyrai, neretai atsiduria gatvėje.
2017-ųjų kovą Europos Komisijos (EK) finansuojamos organizacijos „PRAKSIS“ ir „CARE“ Atėnuose atidarė prieglaudą, skirtą 18–22 metų vaikinams, kurie atvyko į Graikiją kaip nelydimi nepilnamečiai.
Darbuotojai sako esą įsitikinę prieglaudos reikalingumu – tokio amžiaus berniukai, nors jau oficialiai laikomi suaugusiais vyrais, neturi savarankiškam gyvenimui reikalingų įgūdžių, be to, dėl traumuojančių praeities išgyvenimų yra labai pažeidžiami.
Prieglaudoje – kaip namuose
Viduje prabanga tikrai nekvepia, tačiau labai jauku: iš pirmo žvilgsnio nė nesuprastum, kad esi prieglaudoje, todėl nenuostabu, jog vienas iš vaikinų interviu metu ją pavadina namais.
Jauniems vyrams skirtas centras talpina 30 vaikinų, tačiau šiuo metu jame glaudžiasi 31 pabėgėlis ir migrantas. Kol kas tai vienintelė šiai amžiaus grupei skirta prieglauda visoje Graikijoje.
Jaunuoliai čia atvyko iš skirtingų šalies vietų: vieni gyveno pabėgėlių stovyklose, kiti – specialiose nelydimiems nepilnamečiams skirtose prieglaudose, treti buvo paimti tiesiai iš gatvės.
Kiekvienas prieglaudos gyventojas gauna finansinę paramą – 150 eurų per mėnesį. Už šiuos pinigus vaikinai perka maistą, drabužius ir kitas būtiniausias prekes. Anot darbuotojų, jaunuoliai skatinami atsargiai planuoti savo finansus, tačiau jiems leidžiama suklysti ir tokiu būdu mokytis.
S.Derresas: „Didžiausias berniukams kylantis iššūkis – atsikratyti traumuojančių praeities išgyvenimų naštos. Jie turi išmokti susigyventi su savo nauja tapatybe: išlaikyti savo kultūros ir praeities elementus bei integruoti juos į naują realybę. Tai – labai sudėtingas procesas.“
Prieglaudoje dirbantis psichologas Spyrosas Derresas pasakoja, kad čia gyvenantys vaikinai turi galimybę eiti į mokyklą, lankyti anglų ir graikų kalbų kursus, laisvalaikiu sportuoti. Savaitgaliais jiems leidžiama pasikviesti draugų ir surengti nedidelį vakarėlį.
Visgi galutinis su berniukais dirbančių organizacijų tikslas – paversti juos nepriklausomais ir savarankiškai gyventi gebančiais vyrais.
„Didžiausias berniukams kylantis iššūkis – atsikratyti traumuojančių praeities išgyvenimų naštos. Jie turi išmokti susigyventi su savo nauja tapatybe: išlaikyti savo kultūros ir praeities elementus bei integruoti juos į naują realybę. Tai – labai sudėtingas procesas“, – teigė S.Derresas.
Darbuotojai atskleidžia, kad kai kurie vaikinai tokie traumuoti, jog yra linkę visą laisvalaikį leisti prieglaudoje – gatvėse jaučiasi nesaugiai: „Todėl gerai, kad čia jie gyvena su likimo draugais – drąsesni juos motyvuoja išeiti iš namų.“
S.Derresas tikina, kad integracijos greitis daugiausia priklauso nuo vaikinų charakterio savybių ir ateities planų. „Planuojantys likti Graikijoje stengiasi labiau, kiti tiesiog laukia, kol galės išvykti“, – sakė psichologas ir pridūrė, kad 60–75 proc. šiuo metu prieglaudoje gyvenančių berniukų neplanuoja emigruoti.
Ne mažiau svarbi integracijos dalis – galimybė įsidarbinti. Kol kas iš 31 prieglaudos gyventojo nuolatinį darbą turi septyni vaikinai. Jei jaunuoliams pavyksta išlaikyti susirastą darbo vietą, galiausiai jie perkeliami į butus, kuriuose jų laukia savarankiškas gyvenimas.
Bėdos dėl politikos
Aštuoniolikmetis Sho iš Gvinėjos į Graikiją atvyko prieš devynis mėnesius, iš jų tris praleido Lesbo saloje įsikūrusioje Moria pabėgėlių stovykloje. Vaikinas pasakoja, kad jo šeimos bėdos prasidėjo 2013-aisiais – kai šalyje vyko prezidento rinkimai, o jo tėvas priklausė opozicijai.
„Pamenu, kaip į namus atėjo grupė žmonių ir juos užgrobė, ėmė deginti daiktus. Mokiausi nedidelio miestelio stovykloje, tačiau buvau priverstas išvykti į sostinę. Tuo pat metu tėvui teko palikti šalį, nuo to laiko nieko apie jį negirdėjau“, – tikina Sho.
Pašnekovas jau ilgą laiką nematė ir kitų šeimos narių – dvylikametė sesuo liko Gvinėjoje, o penkiolikmetis brolis išvyko į Senegalą. Su jais Sho taip pat nepalaiko jokio ryšio.
Įvertinusi Sho aplinkybes, Graikijos vyriausybė kartą jau atmetė vaikino prašymą suteikti prieglobstį. Pateikęs apeliaciją, jis šiuo metu laukia pakartotinio sprendimo. Tiesa, apie grįžimą namo taip pat pagalvoja. „Gvinėja – mano šalis. Jei joje man taptų saugiau, mielai sugrįžčiau. Gvinėja visada išliks mano tėvynė“, – tikina Sho.
Laukdamas sprendimo, Sho lanko anglų ir graikų kalbų kursus, eina į mokyklą. Vaikinas sako, kad labiausiai jam patinka informatikos pamokos. Vis dėlto ateityje gvinėjietis norėtų tapti vertėju ir, jo žodžiais tariant, „padėti kitiems pabėgėliams – tiems, kurie visiškai nekalba graikiškai“.
„Džiaugiuosi, kad likau gyvas“
Sho bendraamžis Chakimas į Graikiją atvyko dar 2016-ųjų rugpjūtį. Iš pradžių gyvenęs Moria pabėgėlių stovykloje, prieš tris mėnesius jis buvo perkeltas į prieglaudą.
„Man čia labai patinka. Kiti žmonės taip pat norėtų gyventi tokiomis sąlygomis, tačiau jiems ne taip pasisekė. Esu labai dėkingas“, – apie gyvenimą prieglaudoje pasakoja Chakimas.
Tiesa, jį iš Ganos į Graikiją atvijo ne karas ar represijos, o nesutarimai šeimoje. Todėl nenuostabu, kad pirmasis Chakimo prašymas suteikti prieglobstį buvo atmestas. Jis, kaip ir Sho, pateikė apeliaciją, netrukus turėtų sulaukti pakartotinio sprendimo.
Chakimas: „Kai mano tėvai išsiskyrė, tėvas vedė tą moterį. Prieš trejus metus tėvas mirė, todėl likau su pamote. Ji man nepadarė nieko gero, naudojosi manimi kaip vergu. Nežinau, kur šiuo metu yra mano mama, todėl išvykau ieškoti geresnio gyvenimo.“
„Kai mano tėvai išsiskyrė, tėvas vedė kitą moterį. Prieš trejus metus tėvas mirė, todėl likau su pamote. Ji man nepadarė nieko gero, naudojosi manimi kaip vergu. Nežinau, kur šiuo metu yra mano mama, todėl išvykau ieškoti geresnio gyvenimo“, – dėsto Chakimas.
Vaikinas pasakoja į Graikiją atvykęs nelegaliai – kaip ir dauguma kitų pabėgėlių bei migrantų, valtimi kirto Viduržemio jūrą: „Susiradau kontrabandininką, nes nežinojau, kaip kitaip išvykti iš šalies. Kelionė buvo labai pavojinga, tačiau džiaugiuosi, kad likau gyvas.“
Paklaustas, ką darys sulaukęs neigiamo sprendimo, ganietis tikina neturįs plano B – sako, kad „belieka tik melstis“. Tiesa, grįžti į tėvynę vaikinas nenori.
„Jei kas nors pasiūlytų man grįžti atgal į Ganą, ar ten nemokamai nugabentų, aš vis tiek nesutikčiau. Nežinau, kas manęs laukia, tačiau grįžti nenoriu. Jei jie pasakys, kad atmeta prašymą (suteikti prieglobstį – red.), turėsiu rasti kitą išeitį. Turiu kovoti už savo teises“, – tikina ryžtingai nusiteikęs Chakimas.
Vaikinas pasakoja kiek daugiau nei per metus neblogai integravęsis. Visi jo draugai – vietiniai, todėl ir pats neblogai kalba graikiškai. Chakimas treniruojasi su vietine futbolo komanda, tačiau už ją žaisti negali – neturi leidimo gyventi šalyje.
***
Išėjus iš prieglaudos apima dvejopi jausmai: nors septyniolikos likti be artimųjų – nelengva, Europa negali suteikti paramos visiems, susidūrusiems su problemomis šeimoje.
Vis dėlto laukdami sprendimo prieglobsčio prašytojai niekur nedingsta, todėl tokios programos gali būti naudingos ne tik pabėgėliams, bet ir mums patiems: nesvarbu, kokia jų kultūra, kilmės šalis ar religija, gatvėje palikti traumuoti ir užsiėmimo neturintys jauni vyrai (ir moterys) gali sukelti problemų bet kuriai visuomenei.
