Išaušus pirmam mūsų vizito Libane rytui turėjome progą įsitikinti, kuo gyvena triskart mažesnė už Lietuvą, tačiau šešis milijonus gyventojų talpinanti šalis.
Vietiniai sutartinai šneka, kad libaniečių čia gyvena beveik keturi milijonai, kiti du – įvairiausio plauko prieglobsčio ieškotojai.
To neišvengsi, kai karo draskomą Siriją automobiliu galima pasiekti per valandą laiko iš bet kurio Libano kampelio.
„Kai lyja Sirijoje, Libane tvenkiasi debesys“, – vaizdžiau, nei pats galėčiau paaiškinti bendras kaimyninių valstybių problemas, sako populiarus posakis.
Bet ne dėl galimų oro pokyčių prabanga alsuojanti Libano sostinė man kėlė nerimą.
Jos gatvėse aš mačiau daugiau naujausio modelio automobilių, garsių dizainerių drabužių parduotuvių ir greitųjų kreditų plastinėms operacijoms reklamų nei pabėgėlių iš Sirijos, dėl kurių čia atvažiavom. Todėl jų ieškoti buvome priversti patraukti į prie pat Sirijos sienos esantį Tripolį.
Negalioja įstatymai
Ten susitarėme susitikti su draugu, kuris mus turėjo palydėti į gandais apipintą Badawi pabėgėlių stovyklą miesto pakraštyje, kad nepasimestume jos dar nepasiekę.
„Jau matyti stovykla“, – šypsodamasis sako Muradas, o mes niekaip negalime suprasti, apie ką jis šneka, nes priešais stovi blokiniai keturių aukštų daugiabučiai namai.
Vairuodamas nespėju nė paklausti, ką jis turėjo omenyje, kai staiga priešais išryškėja patikros punktas ir jį prižiūrintys kareiviai. Gerai nesusivokęs aplinkoje pralekiu pro ginkluotus vyrus nė nepristabdęs. O tai jiems nepatiko.
Vienas jų buvo priekyje, todėl pastojo automobiliui kelią ir parodė ženklais, kad apsisuktume. Tada sekė griežta apklausa arabiškai. Jos metu mano dėmesį prikaustė ne standartiniai kareivėlio klausimai, bet užrašas virš patikros punkto.
„Už šios ribos nustoja galioti Libano Respublikos įstatymai“, – skelbė užrašas, kuris mane privertė atsitokėti, kad mes jau esame pabėgėlių stovykloje, nors jokių palapinių čia ir nematyti.
Taip yra dėl to, kad stovykla jau spėjo tapti tikrų tikriausia miesto dalimi, į kurią įžengti negali nei kariuomenė, nei policija. Todėl tai puiki vieta pasislėpti Faezui.
Metus slapstosi nuo policijos
Faezas iš Sirijos į Libaną pabėgo prieš penkerius metus, vos prasidėjus mūšiams tarp revoliucionierių ir Sirijos kariuomenės.
Kartu su juo į Libaną atkeliavo visa šeima – 5 mažamečiai vaikai ir jo žmona, todėl naujo gyvenimo pradžia Faezui nebuvo lengva.
„Kadangi susidūriau su daugybe sunkumų, aš esu skolingas žmonėms pinigų“, – prisipažino šalia Homso miesto visą gyvenimą ūkininkavęs vyras.
Tačiau ne skolos verčia Faezą nuolatos žvalgytis per petį ir nerimauti dėl savo laisvės. Pagal Libano Respublikos įstatymus, jis – nelegalas, kuris gali išgyventi tik Badawi stovykloje.
„Kad apsaugočiau vaikus ir žmoną, aš bandžiau gauti leidimą gyventi Libane, bet negalėjau rasti žmogaus, kuris paremtų mano prašymą“, – sakė prieglobsčio ieškotojas.
Jau metus bet kurio prieglobsčio ieškotojo prašymą gyventi Libane turi paremti vietinis, kuris pats turi stogą virš galvos. Todėl siras jau metus slapstosi nuo policijos ir nėra iškišęs galvos už stovyklos ribų.
Panašioje situacijoje kaip Faezas yra atsidūrę ir daugiau Libane esančių pabėgėlių, kurie vietiniams – nė motais.
Jokio darbo nelegalams
Visas Faezo gyvenimas vyksta Badawi pabėgėlių stovykloje. Čia jis užsiima bet kokiais pasitaikiusiais darbais, kad tik galėtų prasimaitinti pats ir parūpinti maisto šeimai. Daugiausia dirba statybose, nes stovyklos naujakuriams reikalingas stogas virš galvos.
Visą dieną iki 40 laipsnių karštyje tampydamas statybinius blokus ir maišydamas betoną Faezas užsidirba 10 tūkst. libanietiškų svarų per dieną. Kai pasiseka ir jį kažkas pasamdo.
„Tai apytiksliai 7 eurai per dieną, tačiau negaliu susirasti kito darbo stovykloje, kolonėlėje – jie pasakė ne, norėjau saugoti statybvietę – jie pasakė ne. O mieste darbo nelegalams nėra“, – apgailestavo Faezas.
Ne pabėgėlis, o turistas
Badawi besiglaudžiantis penkių dukrų tėvas Ahmedas susiduria su kiek kitokia situacija. Prieš pat pokalbį su juo vyras žadėjo papasakoti apie „didžiausią nesąmonę“.
64 metų amžiaus palestinietiško kraujo turintis siras paliko savo namus netoli Damasko ir atvyko į Libaną. Ir iškart čia pasijuto nelaukiamas, nes kaip ir Faezas leidimo gyventi šioje šalyje jis taip pat gauti negali.
„Jie laiko mane turistu ir prašo kas keletą mėnesių sumokėti porą šimtų dolerių už naują turistinę vizą kiekvienam šeimos nariui“, – sakė Ahmedas.
Darbo rasti nepajėgiantį vyrą tai verčia imtis drastiškų priemonių, kad galėtų pajėgti sumokėti tokią pinigų sumą – kas mėnesį iš Jungtinių Tautų Organizacijos gaunamus 20 dolerių maistui jis atideda savo ir šeimos narių vizai prasitęsti.
„Nežinau, kas su jais negerai, mes ieškom prieglobsčio, o ne keliaujam“, – aiškino vyras, kuriam ilgiau užtruko išvardinti vartojamus vaistus, nei papasakoti apie savo ateities planus.
Pabėgėlių vestuvės
Atrodytų, kad tokie rūpesčiai slegia visus Badawi stovyklos gyventojus, bet nuotaiką praskaidrino gatvėje dainavę tradiciniais rūbais apsirengę vaikinai.
Žūtbūt reikėjo juos įamžinti, bet labai skubėję sirai atsisakė fotografuotis, tačiau jie sugalvojo išeitį: galime sekti paskui ir nufotografuoti juos kiek įspūdingesnėje aplinkoje – pabėgėlių vestuvėse.
Tokio kvietimo nė už ką negalėjome atsisakyti ir patraukėme paskui muzikantus iš Damasko. Jų vadas – Abu Ahmedas vis ragino visus judėti greičiau, nes svečiai nekantravo, kada galės pradėti linksmybes.
„Ar keliauji į Ramallą? Prašau, paimk mane į Ramallą“, – dar nepasiekę jaunosios namų pradėjo pasirodymą vaikinai.
Atsiliepusį į jų kvietimą, nusileidžia balta suknele pasipuošusi jaunoji, ji brenda per šiukšlėmis nuklotą pabėgėlių stovyklos gatvę, kol pasiekia jaunavedžių laukiantį automobilį.
Kai muzikantai griausmingai išlydėjo jaunuosius, norėjau paklausti, kaip dažnai jie dalyvauja vestuvėse, tačiau atsakymą jie pateikė patys. „Po 5 minučių turim būti kitose vestuvėse“, – sakė Abu Ahmedas.
Muzikantų atvesti į stovyklos pakraštį turėjom patys grįžti ten, iš kur atėjom ir kur stovėjo mūsų automobilis, todėl pakeliui neišvengiamai galvojau apie Badawi verdantį labai skirtingą pabėgėlių gyvenimą.
Jeigu ne kariuomenės apgultis, kuri įkalino Faezą ir kitus pabėgėlius iš Sirijos mėnesiams ir metams, tik laiko klausimas, kada Badawi virstų dar vienu Tripolio rajonu.
PIRMOSIOS DALIES PABAIGA
15min žurnalistų kelionę apmokėjo „Robert Bosch Stiftung“ ir „SSE Riga“ medijų studijų centras. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
