Pavlo Posochovas. Pasaulis tampa spąstais vos nusileidus saulei

Taip ir pas mus. Šiandieninė Ukraina gyvena beveik tuo pačiu ritmu: dieną — darbas, susitikimai, naujienos, kamščiai. Naktį — oro pavojai. Vieni lieka namuose, laikydamiesi „dviejų sienų“ taisyklės. Kiti leidžiasi į rūsį. O tūkstančiai Kyjivo gyventojų po pavojaus signalo eina į metro.

Metro stotys tampa naktiniais kvartalais. Žmonės nešasi pledukus, kuprines, užkandžius. Vieni migdo vaikus, kiti išsitiesia jogos kilimėlius ir apsikloja striuke. Jaunimas žiūri filmus planšetėse, kiti klausosi muzikos ausinėse, dar kiti panyra į popierines knygas — grįžta prie įpročių, kurie buvo iki išmaniųjų telefonų. Kiti skaito pranešimus stebėjimo kanaluose, seka dronų ar raketų trajektorijas.

Šiandieninė Ukraina gyvena beveik tuo pačiu ritmu: dieną — darbas, susitikimai, naujienos, kamščiai. Naktį — oro pavojai.

Mano vardas — Pavlo. Esu kilęs iš Charkivo srities, iki plataus masto karo gyvenau Charkive.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Pavlo Posochovas improvizuotoje studijoje bibliotekoje

Pirmąją invazijos dieną kartu su žmona ir tuomet penkiamečiu sūnumi išvykome į Vakarų Ukrainos pusę, kur gyvenome iki šios vasaros. Jau esu jums pasakojęs, kaip ukrainiečiai gyvena karo metu, kaip gyveno mano gimtasis miestelis okupacijoje ir po išlaisvinimo.

Vasaros pradžioje, dėl mano darbo, persikėlėme į Kyjivą — tiksliau, į miestelį keli kilometrai nuo sostinės. Kaip dažnai būna su svarbiais gyvenimo sprendimais, tai sutapo su pasikeitusiais Rusijos atakų prieš Ukrainą metodais — smarkiai išaugusiu taikinių skaičiumi, kuriuos bandoma sunaikinti. Jei anksčiau visa šalis patirdavo kelių dešimčių dronų atakas, dabar vien į Kyjivą gali skristi keli šimtai.

728 dronai ir 13 raketų – Rusija negailestingai talžė Ukrainą

Pavyzdžiui, šį tekstą rašau liepos 9-osios rytą — praėjusią naktį buvo daugiau nei 700 „šahedų“ ir raketų. Žmonės pripranta prie visko. Vieni, nepaisydami nesibaigiančių sprogimų, lieka savo miegamuosiuose. Kiti eina į vonią, laikydamiesi dviejų sienų taisyklės. Kiti leidžiasi į rūsius arba artimiausius oficialius slėptuvės taškus. Kyjivo gyventojai čia turi pranašumą — jie gali slėptis metro.

Žmonės slėpiasi metro stotyje per Rusijos karinę ataką Kyive.

Naktinis metro — tai paralelinis miestas, gyvenantis pagal savo taisykles. Jis nemiega, jis susitelkęs. Pastaraisiais mėnesiais oro pavojai tapo ilgesni, smūgiai — tikslesni, todėl požemiai nustojo būti tik laikina pastoge. Čia formuojasi savitas gyvenimo būdas. Žmonės stengiasi ne tik išgyventi — jie mokosi prisitaikyti. Vieni randa jėgų pakilti į paviršių ir nupirkti kavos su kruasanais sau ir draugams. O kažkieno šeima sėdi ant suoliukų perėjime, laukdama vėsaus oro, kad nusileistų į tunelį tik patvirtinus pavojų.

O paryčiais visi šie žmonės — pavargę, bet gyvi — vėl pakyla į paviršių. Vieni eina į biurą, kiti — pas gydytoją, treti — palydi vaikus į vasaros stovyklą. Kyjivas vėl tampa dienos miestu. Naktinius įvykius primena dūmai, išdegę fasadai, griuvėsiai. Bet gyvenimas tęsiasi. Žmonės vėl eina į metro — ne tam, kad slėptųsi, o kad pasiektų darbą, svečius, teatrą, sporto salę. Iki vakaro.

Metro stotys seniai jau nebėra vien tik transporto arterijos. Jos tapo simboliu — ir išlikimo, ir bendrystės. Čia nebėra vienišių — tik laikini kaimynai, sujungti viena viltimi: sulaukti aušros.

Karas spartina mirties technologijas. Kol politiniai lyderiai svarsto branduolinės eskalacijos grėsmes, kažkas jau išranda naujus dronus, kažkas testuoja naujus nuodus. Ateitis, kurioje saugiau po žeme nei paviršiuje, gali tapti realybe. Be garsių katastrofų, be sprogimų atmosferoje — tiesiog kaip nauja norma.

Tačiau kol kas mes dar esame viršuje. Vaikštome gatvėmis, planuojame susitikimus, juokiamės, ginčijamės. O vakare pasiimame pagalvę, ausines ir leidžiamės ten, kur bent šiek tiek galima apgauti grėsmę. Ne todėl, kad nebijome. O todėl, kad nepasiduodame.

O mano galvoje vis dar skamba „Que Sera, Sera“. Arčiau nakties ji nutyla. Ją pakeičia „šahedų“ dūzgimas.