Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 26d. 23:01

Po konflikto iš susitikimo su Lenkijos prezidentu A.Duda išėjęs LGBT aktyvistas: daug žmonių nori išvykti iš šalies

 Bartas Staszewskis  – LGBT teisių aktyvistas Lenkijoje Interviu
Przemyslawo Stefaniako nuotr. / Bartas Staszewskis – LGBT teisių aktyvistas Lenkijoje

Bartas Staszewskis užaugo Liubline, pietryčių Lenkijoje. Šiandien jis geriausiai žinomas kaip dokumentinio kino kūrėjas ir aktyvistas, daugiau nei septynis metus kovojantis už LGBT bendruomenės teises Lenkijoje. Prieš kiek daugiau nei savaitę jis buvo pakviestas pasikalbėti su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda, tačiau iki galo jame neišbuvo, nes Lenkijos vadovas taip ir neatsiprašė už savo viešai išsakytus LGBT bendruomenę diskriminuojančius žodžius.

2017-ais metais B.Staszewskis sukūrė dokumentinį filmą pavadinimu „Straipsnis 18“. Tai yra Lenkijos Konstitucijos straipsnis, ginantis vyro ir moters santuoką. Būtent juo remiantis šalyje priešinamasi tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimui.

Po sėkmingos filmo apie lesbiečių, gėjų, biseksualių ir translyčių (LGBT) žmonių kovą už lygias teises premjeros, B.Staszewskis ir pats į šią kovą įsitraukė vis labiau. Sužinojęs, kad jo mieste, Liubline, pirmą kartą planuojama organizuoti LGBT eitynes, greitai tapo pagrindiniu jų organizatoriumi.

„Tai buvo gana sunki patirtis“, – 2018-us metus dabar prisimena jis.

„Prezidentas [Liublino miesto – red.] norėjo uždrausti paradą. Mes buvome šokiruoti. Bet kreipėmės į teismą, laimėjome ir išėjome į gatves. Kai ėjome, į mus chuliganai mėtė akmenis. Tai buvo labai sunki, bet daugeliui žmonių ir labai svarbi, patirtis,“ – sako 29 metų B.Staszewskis.

Przemyslawo Stefaniako nuotr./ Bartas Staszewskis
Przemyslawo Stefaniako nuotr./ Bartas Staszewskis

Su juo kalbėjome apie LGBT bendruomenės diskriminaciją ir kovą už lygias teises Lenkijoje. Žinoma, pokalbį pradėjome nuo dar neatvėsusių įvykių – B.Staszewskio susitikimo su Lenkijos prezidentu A.Duda, kuris anksčiau LGBT pavadino „ideologija“ kenksmingesne už komunizmą.

– Šiek tiek daugiau nei prieš savaitę Lenkijos prezidentas A.Duda prezidentinės kampanijos metu pietiniame Bžego mieste kovą už seksualinių mažumų teises pavadino ideologija, kuri yra destruktyvesnė už komunizmą. Kaip jūs ir bendruomenė į tai reagavote?

Mes tais žodžiais pasibjaurėjome. Vėl. Nes tokia pati taktika – demonizuoti LGBT mažumas, buvo naudojama prieš Europos Parlamento rinkimus. Mes apie tai jau esame girdėję, esame matę „dokumentiką“, kuriamą visuomeninės televizijos, kurioje esame vadinami užsienio agentūros invazija Lenkijoje. Vienas vyskupas pasakė, kad prieš tai buvo raudonasis maras, komunizmas, o dabar vaivorykštės liga.

Manau, iš dalies jau turime tam kietą odą, tačiau darosi vis blogiau. Negalime pasitikėti net opozicija. Jie nėra itin suinteresuoti mus palaikyti. Jie tai mato kaip politinį žaidimą ir nenori būti į tai įtraukti, nenori už mus kovoti. Todėl net ir dabar jaučiamės vieni, tik su keliais politikais iš kairiosios partijos, kurios reitingas apklausose yra labai žemas. Mes negalime tikėtis, kad jie kažką pakeis. Todėl esame suirzę ir išsigandę dėl to, kas bus vėliau.

Jei rinkimus vėl laimės A.Duda, mes būsime įcementuoti tuose pačiuose dalykuose dar ketveriems metams.

– Jūs buvote vienas tų žmonių, kurį prezidentas pakvietė susitikti. Kitaip negu kairiųjų pažiūrų kandidatas į prezidentus, LGBT aktyvistas Robertas Biedronas ir jo mama, jūs kvietimo neatsisakėte. Koks buvo susitikimas ir ką jūs norėjote jame pasiekti?

Tai buvo kaip [seriale – red.] „Kortų namelis“. Niekada anksčiau nebuvau susitikęs su šalies aukščiausio lygio politikais. Sakiau, kad bus sunku išvengti politinių žaidimų, kurie galbūt man yra paruošti. Bet aš buvau pasiruošęs jam [prezidentui – red.] parodyti žmonių, LGBT paauglių, kurie nusižudė dėl homofobijos priežasčių, nuotraukas. Štai kodėl partija ir jis pats yra už tai atsakingi.

Aš nesitikėjau atsiprašymo, nes tikėtis būtų kvaila, ten nuvykau tik parodyti tų vaikų nuotraukų. Pasakyti jam, kad jis turi už tai prisiimti visą atsakomybę ir kad turi nustoti sakyti žmonėms, kad LGBT yra ideologija. Mes esame žmonės, gyventojai, mes nenorime išvykti iš šalies, kad galėtume susituokti. Nes aš esu lenkas ir aš noriu tai padaryti čia, Lenkijoje. Aš noriu jaustis čia saugus.

Po to, kai jis nenorėjo atsiprašyti, nenorėjo pakeisti savo minčių, aš pasakiau jam: tikiuosi, šie vaikai bus jo košmaras.

Bet jis vėl ir vėl sakė tai, ką ir anksčiau, kad „mes žinome, kad LGBT yra ideologija ir žinau, kad aš naudojuosi kalbos laisve ir neturiu atsiprašyti už nieką.“ Jis kratė galvą ir sakė, kad galbūt jiems [LGBT bendruomenei – red.] reikalingas psichologas, ne lygios teisės. Aš sakiau savo, jis savo.

Po to, kai jis nenorėjo atsiprašyti, nenorėjo pakeisti nuomonės, aš pasakiau jam: tikiuosi, šie vaikai bus jo košmaras. Aš padėkojau už susitikimą ir išėjau nepaspaudęs jam rankos. Mums išėjus laukė fotografas ir apsauginiai.

– Jeigu kalbėtume plačiau, ne tik apie šių savaičių įvykius. Ką reiškia būti LGBT bendruomenės nariu ir gyventi Lenkijoje? Ir kiek tai priklauso nuo šalies regiono?

– Aš manau, kad Varšuvos burbule, sostinėje, yra kiek kitokia situacija nei mažesniuose miestuose. Bet didžiausia problema, kad mes negalime net paimti savo mylimo žmogaus rankos, kad nejaustume baimės. Ypač dabar, kai prieš žmones, nešiojančius vaivorykštės atributiką, yra smurtaujama. Tai nutiko ir mano draugams, vis pasirodo įrašų feisbuke, kokius bjaurius dalykus jiems sako. Anksčiau to nebūdavo.

Tokie atvejai prasidėjo nuo 2015-ųjų, kai „Teisė ir Teisingumas“ atėjo į valdžią. Baisu, nes mokyklose nėra jokių priešdiskriminacinių programų.

Mes turime vaivorykštės penktadienius. Tai kasmet organizuojama akcija prieš homofobiją. Labai paprasta: tu, kaip mokytojas, tiesiog vaikus pakvieti turėti kažkokios vaivorykštės simbolikos. Tačiau tik labai nedidelis mokyklų skaičius prisijungia, nes ir toks mažas dalykas Lenkijoje yra labai kontroversiškas.

Partija „Teisė ir Teisingumas“, dešiniosios nevyriausybinės organizacijos (NVO) daro viską, kad dalyvaujančios mokyklos būtų nubaustos.

Net ir tose „nuo LGBT ideologijos laisvose zonose“ viskas yra susiję. Tie patys politikai, kurie kuria tas zonas, yra atsakingi už mokyklai skiriamas lėšas iš šalies biudžeto. Todėl mokyklos mokytojas ar direktorius nieko negali daryti prieš juos. Jeigu šios zonos mokytojai nori prisidėti prie lygybę skatinančių renginių, kalbėti apie diskriminaciją, jie yra įsibaiminę, kad bus išmesti iš mokyklos: „Tu žinai, aš tave myliu, bet jie atims iš mūsų finansavimą ir viskas“.

Tai yra dalykai, kurie kitiems gali būti nematomi, bet mums – akivaizdūs.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Lipdukas „zona be LGBT“
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Lipdukas „zona be LGBT“

Kitas dalykas – didėjantis savižudybių dėl homofobijos skaičius, jauni LGBT žmonės yra labiau pažeidžiami. Tai, kad jie bando nusižudyti, mes sužinome iš žmonių, kurie išgyveno ir yra gydomi ligoninėse. LGBT kontekstas, patyčios turi labai daug įtakos, tai yra didžiausia problema LGBT bendruomenės paaugliams. Bet žinoma, tų, kurie nusižudo, vardų niekada negirdime, tai yra problema, nes politikai lengvai nusiplauna rankas.

Suprasti akimirksniu

  • „Nuo LGBT ideologijos laisvosios zonos“ arba „be LGBT“ yra tokie Lenkijos miestai ar regionai (tokių yra beveik 100), kuriuose miesto valdžia viešai propaguoja ginanti tik tradicinės šeimos teises, neskatina lygių gyventojų, įskaitant LGBT bendruomenę, teisių.
  • Europos Sąjunga yra griežtai pasmerkusi tokių zonų kūrimą.

– Jūs paminėjote, kad išvykti iš šalies nenorite. Bet ar buvo kilę tokių minčių? Ar kada jautėtės šalyje nesaugus?

Aš sulaukiu labai daug neapykantos. Bet prie to jau pripratau, turiu storesnę odą. Visada sakau, kad turiu privilegiją gyventi Varšuvoje, dirbti laisvai samdomą darbą, esu atviras savo tėvams ir draugams. Todėl turiu naudotis šia privilegija ir atstovauti tiems, kurie to padaryti negali, tiems, kurie dirba, gyvena tose zonose, mažuose miestuose, yra išsigandę.

Bet mes su vaikinu buvome LGBT renginyje, kurio metu vyko smurto ataka prieš atsitiktinius žmones. Manau, esame tokioje situacijoje, kai daug žmonių nori išvykti iš Lenkijos. Kiekvienas iš bendruomenės pažįsta jau išvykusį ar norintį išvykti žmogų. Mes turime antrąją masinę emigracijos iš Lenkijos bangą ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl tolerancijos, priėmimo, noro paprasčiausiai gyventi.

Tie žmonės, kurie išvyksta, nekelia lūkesčių Vakarams, jie tiesiog nori gyventi paprastą gyvenimą. Jie nėra gimę kovotojais, jie žino turintys vieną gyvenimą ir niekas iš jų negali tikėtis kažko daugiau.

Mes turime antrąją masinę migraciją iš Lenkijos ne dėl ekonominių priežasčių, bet dėl tolerancijos, priėmimo, noro paprasčiausiai gyventi.

Aš galėčiau LGBT atributiką, vėliavą pasikabinti balkone, ant savo namo, bet to nedarau. Esu atsargus keldamas nuotraukas, įrašus į feisbuką, esu pripratęs tai daryti ne iškart, o keliomis valandomis vėliau. Turi būti labai atsargus, ką skelbi, ką darai. Apie 20 000 žmonių seka mano veiklą. Bet aš žinau, kad tarp jų yra tokių, kurie tai daro, nes nori žinoti, kur esu, ką darau, su kuo kalbu.

Todėl esu susirūpinęs dėl savo vaikino. Galiu sakyti, kad aš priešinsiuosi. Bet jeigu mano vaikinas po 8 metų santykių pasakys, kad nori palikti Lenkiją, nes nebesijaučia saugus, manau, kad turėsiu apie tai galvoti.

Aš manau, kad daugelis žmonių lėtai keičiasi. Nors praėję metai buvo sunkiausi LGBT bendruomenei, vis tiek į eitynes susirinko didžiausias žmonių skaičius. Net komunizmo eroje mes nebuvome didžiausias taikinys, dabar mes esame taikinys demokratinės partijos. „Teisė ir Teisingumas“ mus spaudžia, bet mes nelaukiame pokyčių, mes juos darome.

Prieš komunizmą laimėjo „Solidarumo“ judėjimas. Dabar mes turime kitą solidarumą – vaivorykštės žmonių.

– Jeigu grįžtume į praėjusius metus, kuriuos jūs vadinate bendruomenei sunkiausiais, tai vienas ryškiausių atvejų buvo pirmą kartą Balstogėje organizuotos LGBT eitynės, kurios buvo sutiktos su dideliu pasipriešinimu. Ar dalyvavote ten pats?

– Taip, aš ten buvau. Aš pasiėmiau savo kamerą, kad turėtume prisiminimų ir nepamirštume, kas ten įvyko. Iš tiesų nujaučiau, kad kažkas įvyks. Šis miestas yra gerai žinomas dėl futbolininkų chuliganų. Tai buvo siaubinga. Žmonės į mus ir policiją mėtė dideles plytas ir akmenis. Mano draugė neįgaliojo vežimėlyje tapo jų taikiniu, jie metė į ją fejerverkus. Žmonės į mus spjaudė.

Mačiau, kaip vienas žmogus klausė policijos, kodėl jie mus saugo, jeigu mes norime mokyti vaikus masturbuotis. Tokia propaganda kuriama visuomeninės Lenkijos televizijos, kurią valdo vyriausybė. Žmonės užauga su tokiomis netikromis naujienomis, o tada ant mūsų mėto akmenis.

Nemanau, kad lenkų tauta yra homofobiška, tokia tik maža žmonių dalis. Bet Lenkijos parlamentas, politikai daugiausia yra homofobai, net jeigu šie yra iš liberalios ar opozicinės partijos.

Jeigu ne policija, nors jų ir nebuvo daug, jie [eitynių priešininkai – red.] būtų mus nužudę. Tuo pat metu kai mes ėjome gatve, dešiniojo sparno politikai tviteryje rašė melagingas istorijas, kad mes neva einame į bažnyčią sunaikinti šventų relikvijų. Jie norėjo sukurti tokią situaciją, kad mus atakuotų. Žmonių galvos yra prikimštos kvailysčių, netikrų naujienų, kad mes sugriausime jų kultūrą.

– 2018-ais metais Varšuvos meru tapęs A.Dudos konkurentu prezidento rinkimuose laikomas „Piliečių Platformos“ atstovas Rafalas Trzaskowskis parodė palaikymą LGBT bendruomenei. Jis pasirašė „LGBT chartiją“, žadėjo paramą LGBT bendruomenei ir jos kovai su diskriminacija. Kaip atsakas tam, prasidėjo „be LGBT“ zonų kūrimas. Ką reiškė bendruomenei ši chartija ir kaip keitėsi LGBT situacija tokios politinės priešpriešos akivaizdoje?

– Taip, meras pasirašė LGBT chartiją. Ten buvo šeši esminiai siekiai (originaliame dokumente suskirstyti į 12 žingsnių) Jis įvykdė tik vieną. Tai buvo tik viešųjų ryšių kampanija eitynių metu. Simboliška. Bet svarbiausias siekis – prieglobstis LGBT žmonėms, atstumtiems jų šeimų, niekada neatsirado ir nebuvo diskutuotas.

Vasarį, kai projektas buvo pasirašytas, dešinieji politikai vietiniu lygiu ėmė kurti dokumentus neva griaunančius LGBT „ideologiją“, kas vėliau tapo visos partijos strategija. Tai buvo šlykštūs dokumentai, sakantys kad mes esame priešai, kurie nori sugriauti vertybes. Jie iš lėto atsirado keliuose miestuose, manėme, kad tai sutapimas, bet po to pamatėme – tokių dokumentų kūrimas tapo visos partijos politika.

Przemyslawo Stefaniako nuotr./ Bartas Staszewskis laikantis „be LGBT“ zonos ženklą
Przemyslawo Stefaniako nuotr./ Bartas Staszewskis laikantis „be LGBT“ zonos ženklą

Iš internete paskelbtų politikų debatų girdėjome, kad tie politikai net nežinojo, ką reiškia akronimas LGBT. Valstybiniu lygmeniu jų mintyse yra noras prieš kažką kovoti. Ir kažkas jiems pasakė, kad jie turi kovoti už krikščionybę. Žinote, kaip karžygiai. Jie pradėjo tai daryti mažuose kaimuose, provincijose, net nežinodami, ką daro. Pradėjo statyti sienas, ne tiltus, atskirdami kai kuriuos žmones iš savo pačių bendruomenių. Galiausiai tokių zonų atsirado labai daug.

Kadangi jie sulaukė kritikos dėl pasisakymų prieš LGBT „ideologiją“, atsirado dešiniųjų pažiūrų NVO, kurią daugiausiai sudarė teisininkai. Jie sumanė sukurti tokį dokumentą, kuris, žinoma, išskiria mus iš visuomenės, tačiau nenaudojant bjaurių žodžių. Aktyvistai daugelį tokių zonų sudėjo į interaktyvų žemėlapį, taip vadinamą „Neapykantos atlasą“. Už tai ta pati NVO jiems iškėlė ieškinį dėl šmeižto, reputacijos menkinimo. Taip jie įteisino savo galią, kurdami naują dokumentą, kuriame nėra įžeidžių žodžių, bet juo palaikomos tik heteroseksualios šeimos, vyro ir moters sąjunga, išskiriami net vieniši tėvai.

– Ką reiškia gyventi tokioje zonoje?

– Tai reiškia baimę organizuoti LGBT eitynes. Tiems politikams, kaip jie sakė interviu vietinei žiniasklaidai, LGBT „ideologija“ yra eitynės, žmonės susikibę už rankų.

Kai kūriau savo projektą, aš klausiau žmonių, kaip jie jaučiasi. Viena mergina sakė, kad niekas nepasikeitė. Bet paklausus, ar ji gali eiti gatve susikibusi su savo mergina už rankų, ji pasakė: žinoma, ne, tai neįmanoma. Tada aš jos paklausiau kito klausimo. Paprastai, kai baigi mokyklą, vyksta didelė šventė, kur susirenka visi mokiniai. Prieš keletą metų į ten jau pradėjo ateiti ir tos pačios lyties poros. Tai aš paklausiau: ar tu tai darai? Aišku, kad ne, sakė ji. Net ir mokytojai sako neiti ir net neįsivaizduoti tokio dalyko.

VIDEO: Poland: Bialystok's first LGBT Pride march met with counter-protest

Žinau vaikiną, kuris turėjo vartoti vaistus dėl širdies skausmų. Po to, kai jis mano projekte atskleidė savo orientaciją ir miesto rūmuose kovojo prieš „be LGBT“ dokumentą, vaistininkas atsisakė jam duoti vaistų. Žinoma, jis nesakė, kad dėl to, jog šis gėjus. Bet tuomet vaistininkas dingo kitame kambaryje. Tai kuria stigmą.

Politikai interviu metu sakydavo, kad geriausia bus jeigu LGBT žmonės bus pasislėpę. Viskas gerai, kol mes nepasirodome ir nekovojame už savo teises. Jiems geriausia, jeigu mes grįšime „atgal į spintą“. Bet mes žinome, kad geriausia strategija yra matomumas. Tai veikia visose šalyse, kurios siekia lygybės. Todėl mes turime organizuoti eitynes, parodyti, kad didžiuojamės išgyvenę šį spaudimą, savižudybės mintis, kurios kyla kai jautiesi vienišas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./JAV Aukščiausiasis Teismas: pilietinių teisių įstatymas gina LGBT darbuotojus
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./JAV Aukščiausiasis Teismas: pilietinių teisių įstatymas gina LGBT darbuotojus

– Ko tikitės ateityje, Bartai? Aš tikiuosi pasipriešinti. Esu pilnas vilties, kad šio prezidento laikai baigiasi ir kad bandymas mus demonizuoti nebeveikia. Didžiausi susirinkusiųjų eitynėse skaičiai man suteikia vilties, kad jų bus dar daugiau. Net ir tuomet, kai bus labai sunku, net ir tuomet, jeigu prieš mus naudos pandemiją ir skirs dideles baudas dėl susibūrimo. Tai yra mano viltinga ateitis, tikintis, kad mes vis tiek kovosime ir nepralošime šios kovos.

Suprasti akimirksniu

  • 2019-ais metais Bartui Staszewskiui įteiktas „European Tolerantia Awards“ apdovanojimas. Daugiau apie jo pasiekimus ir veiklą galite rasti: https://lgbtfreezones.pl.
  • Tarp Europos Sąjungos valstybių Lenkija yra paskutinė pagal LGBT bendruomenės padėtį šalyje, rodo „ILGA EUROPE“, Briuselyje įsikūrusios NVO, kuri pasisako už LGBT asmenų teises, šių metų duomenys.
  • Manoma, kad Lenkijoje per pastaruosius keletą metų beveik 70 proc. LGBT žmonių patyrė tam tikrą smurtą, praneša „Miłość nie wyklucza“ asociacija Lenkijoje.
Komentarai: 39

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

26:29
01:19
00:31

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Šaltibarščiai
Parašykite atsiliepimą apie 15min