Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos daugiausia migracijos vyko Europoje ir iš jos. Tiksliau sakant, XIX amžiaus ir XX amžiaus pirmojoje pusėje Europa buvo grynosios emigracijos žemynas, ypač išilgai Transatlantinio maršruto – migracijos kanalas, kuris įsitvirtino ankstesnių amžių kolonijinės ekspansijos ir vergų prekybos kontekste. Nuo XX amžiaus vidurio Europa nuolat tapdavo grynosios imigracijos regionu, kurio pagrindiniai imigracijos bangų bruožai yra šie:
1950 – 1970 metai:
- Pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų judėjimas regiono viduje dėl Antrojo pasaulinio karo;
- Tarpregioninė migracija su darbuotojų srautais iš Pietų Europos ir Airijos į Vakarų ir Centrinės Europos pramonės centrus, dažniausiai pagal dvišalių susitarimų režimą;
- Imigracija ir atvirkštinė migracija, susijusios su kolonijiniais ryšiais, atsirandančios dėl dekolonizacijos proceso, apėmusių Šiaurės ir Centrinę Afriką, Pietų ir Pietryčių Aziją bei Belgiją, Prancūziją, Nyderlandus ir JK; ir
- Imigracija iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos pagal svečių-darbuotojų programas, kurias pirmiausia įgyvendino Austrija, Vokietija ir Šveicarija.
1970 – 1990 metai:
- Pasibaigus „svečių – darbuotojų“ programoms, imigrantams atsirado galimybės dirbti visam laikui bei šeimos susijungimams, ypač iš Šiaurės Afrikos ir Turkijos;
- Žemos kvalifikacijos darbuotojų imigracija iš Šiaurės Afrikos, Azijos ir Rytų Europos, kurią sukėlė paslaugų ir vidaus sektorių paklausa; ir
- Prieglobsčio prašytojai iš Rytų Europos, ieškantys prieglobsčio Vakarų Europoje.
1990-ieji – 2010-ieji:
- Europos Sąjungos laisvo judėjimo režimo įtvirtinimas ir išplėtimas palengvino aukštos ir žemos kvalifikacijos darbuotojų mobilumą ir sukėlė migracijos srautus iš Vidurio ir Rytų Europos į Vakarų ir Pietų Europą;
- Naujos imigracijos bangos iš Šiaurės ir Centrinės Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos į Pietų Europą; ir
- Geopolitiniai neramumai Vidurio Rytuose ir Šiaurės Afrikoje paskatino prieglobsčio prašytojų, bandančių pasiekti Šiaurės Europos paskirties vietas, atvykimą į Pietų Europą.
Padidėjęs migracijos aktualumas Europos Sąjungos politikos darbotvarkėje paskatino iškelti tikslius, savalaikius ir prieinamus migracijos duomenis, kurie būtini siekiant informuoti tiek politikos formuotojus, tiek plačiąją visuomenę.
Europoje renkama daugybė duomenų rinkinių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai pateikia migrantų išteklius ir srautus bei įvertina kelis migracijos aspektus, įskaitant prieglobstį ir leidimus gyventi, taip pat daug socialinių ir ekonominių rodiklių. Duomenis teikia šalys pagal Europos Sąjungos teisės aktus ir savanoriškai. Tada Europos Komisija (Eurostatas) ir agentūros patvirtina, konsoliduoja ir platina oficialius statistinius duomenis ir veiklos duomenis, taip pateikdami palyginamus Europos lygmens duomenis.
„Istorija – tai mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai“. Migelis Servantesas
Parengta įgyvendinant projektą „Būkim pažįstami“.
