Kaip paaiškėjo, jų vadovai buvo agentai susiję su Rusijos karine žvalgyba, žinoma kaip GRU. Trijų šalių žvalgybos pareigūnų, apibūdinusių šią veiklą, teigimu, jų siekis buvo išugdyti drausmingų smogikų branduolį, apmokytą kištis į rinkimus.
Tikslas – nedidelė Moldova. Šalis, kurioje gyvena apie 3 milijonus žmonių, turinti ypatingą svarbą Kremliaus šeimininkui Vladimirui Putinui.
Kremliaus kampanija apėmė ir kitoms Vakarų šalims jau pažįstamus metodus tokius, kaip kibernetinės atakos ir dezinformacijos kampanijos. Vis dėlto Moldovoje ši intervencija nuėjo bene toliausiai – neskaitant pačios Ukrainos. Trijų Vakarų žvalgybos pareigūnų vertinimu, tai yra vienas plačiausių ir įžūliausių iki šiol užfiksuotų sąmokslų, kaip V.Putinas siekia destabilizuoti Vakarus.
Be stovyklos Serbijoje, Rusijos agentai vykdė mokymų programas Bosnijoje ir Hercegovinoje bei Maskvoje, kuriomis siekta prorusiškus Moldovos piliečius paversti eiliniais savos pėstininkais.
Maskva sumokėjo šimtams Moldovos stačiatikių dvasininkų, kad šie verbuotų rinkėjus ir iš savo sakyklų skleistų Rusijos propagandinius naratyvus. Be to, šimtus milijonų dolerių ji išleido sudėtingai balsų pirkimo schemai, kurią finansavo išeivijoje gyvenantis Moldovos milijonierius, o sugalvota ir valdoma ji buvo iš Skolkovo – netoli Maskvos įsikūrusios gyvenvietės, pramintos Kremliaus „Silicio slėnio“ kopija.
Kremliaus kampanija nesustojo. Šį pavasarį Rusijos raketos buvo nukreiptos į energetikos infrastruktūros objektus, aprūpinančius Moldovą, dėl ko buvo užteršti vandens telkiniai ir pažeisti elektros tiekimo tinklai.
Šis „The New York Times“ straipsnis paremtas interviu su aktyvistais, dalyvavusiais Rusijos veikloje, aukšto rango Moldovos teisėsaugos ir saugumo pareigūnais bei tuzinu Europos ir JAV žvalgybos pareigūnų.
Žurnalistai taip pat išanalizavo tūkstančius dokumentų, susijusių su Rusijos bandymais kištis į Moldovos rinkimus. Daugelis apklaustųjų pageidavo kalbėti anonimiškai. Jų motyvacija buvo dvejopa: vieni aptarinėjo slaptas saugumo operacijas, apie kurias kalbėti neleidžiama, o kiti bijodami keršto.
Nors informacija apie Rusijos veiksmus, nukreiptus prieš Moldovą, paaiškėjo iš teismo bylų ir vietos žiniasklaidos pranešimų, tačiau reali šios kampanijos apimtis, įskaitant balsų pirkimo schemą ir Rusijos žvalgybos tarnybų vaidmenį, anksčiau nebuvo atskleisti.
Rusijos pareigūnai viešai neigė kišęsi į Moldovos vidaus reikalus ir atmetė kaltinimus, kad Maskva kažkaip bando pakenkti Vakarams. Praėjusį gruodį V.Putinas, kreipdamasis į savo karo vadus, griežtai sukritikavo Europos lyderius už „isterijos kurstymą“ dėl, jo teigimu, tariamos grėsmės iš Rusijos pusės.
Tačiau, kaip atskleidė dviejų šalių pareigūnai, netrukus jis surengė kitą, slaptą, susitikimą su savo vadais, kad perduotų visiškai priešingą žinią. Pasak šaltinių, V.Putinas pareiškė, kad jų tikslas šiemet iš vidaus sužlugdyti NATO ir Europos Sąjungą.
Moldovai šiame Rusijos plane tenka pagrindinis vaidmuo. Vakarų žvalgybos pareigūnų teigimu, Kremliaus prioritetų sąraše pirmojoje vietoje yra Ukrainos užkariavimas, o antroje – kontrolės perėmimas Moldovoje. Nors ši šalis nepriklauso nei Europos Sąjungai, nei NATO, jos geografinė padėtis yra kritinė strateginiu požiūriu – ji įsispraudusi tarp NATO ir Ukrainos.
Moldova galėtų tapti idealiu placdarmu, Rusijai rengiantis tolesnei agresijai prieš Ukrainą arba Vakarus, pridūrė laikraščio pašnekovai ir pabrėžė, kad V.Putinas vis dar tikisi užkariauti dalį Ukrainos pietinių teritorijų, jog sukurtų sausumos tiltą, sujungiantį Rusiją su Moldova.
Karo pradžioje autoritarinis Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka viešai paskelbė žemėlapį, kuriame buvo pavaizduotas planuojamas Rusijos armijos judėjimas. Jame taip pat matyti, kaip Rusijos pajėgos veržiasi į Uždniestrę – Moldovos separatistinį regioną, kuriame dislokuotas Rusijos karinis kontingentas. Tačiau Maskvai šis planas neišdegė.
„Rusija nori panaudoti Moldovą kaip trampliną priešiškiems veiksmams prieš Ukrainą, taip pat prieš šalies pagrindinį gynybos ir finansinį rėmėją – Europos Sąjungą“, – pažymėjo Stanislavas Secrieru, Moldovos prezidentės nacionalinio saugumo ir gynybos patarėjas.
„Šiems tikslams, – kalbėjo jis, – Rusija per pastaruosius kelerius metus skyrė precedento neturinčius išteklius.“
Paprašytas pakomentuoti nuskambėjusius kaltinimus dėl Rusijos kišimosi į Moldovos vidaus reikalus, Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „tai visiškai melagingi teiginiai, neturintys jokio pagrindo.“
Provakarietiškai Moldovos prezidentės vyriausybei narystė Europos Sąjungoje – prioritetas. Dėl to ji tapo Kremliaus taikiniu. Per kiekvienus rinkimus Moldovoje – prezidento, parlamento, referendumą dėl narystės ES – Maskva skyrė išteklių, kad nuverstų Maią Sandu bei jos „Veiksmų ir solidarumo“ (PAS) partiją.
To paties Rusija siekė ir praėjusį rudenį Moldovoje vykusių lemiamų parlamento rinkimų metu, kada turėjo paaiškėti, ar M.Sandu partija išlaikys valdžią ar ji pereis Maskvos remiamai koalicijai.
Tam Kremlius ruošėsi nė vieną mėnesį. Jo kibernetiniai kariai įsiskverbė į rinkimų komisiją, balsų pirkimo ir propagandos kampanijos vyko pilnu pajėgumu, o Serbijoje apmokytų naujokų komandos buvo pasirengusios šalyje pasėti chaosą.
Sergius Zamas, aukšto rango Moldovos prokuroras, kuris jau daugiau nei metus tiria bylas, susijusias su kišimusi į rinkimus, atkreipė dėmesį, kad balsavimui sutrikdyti pakako kelių rekrūtų.
„Nebuvo tikslo surasti tūkstantį žmonių, kurie vykdytų nusikaltimus, – kalbėjo jis. – Pakako įskelti kibirkštį.“
Atsisakė – sulaukė smūgio
2025 m. vasarą, iki parlamento rinkimų likus keliems mėnesiams, rusai įkūrė savo mokymo stovyklą viename iš kurortų vakarų Serbijoje. Anot S.Zamos, dalyviams, kurie buvo daugiausia iš Moldovos, už dalyvavimą trijų–keturių dienų kursuose buvo sumokėta po 345 eurus – tai stambi suma Moldovos standartais.
Stovykloje padaryti vaizdo įrašai, kurie, kaip teigia Moldovos prokurorai ir šalies žvalgyba, buvo perimti iš jos dalyvių telefonų, užfiksavo vyrus, vilkinčius kamufliažiniais drabužiais ir neperšaunamomis liemenėmis, kurie treniruojasi su automatais.
Stovykla Serbijoje buvo viena iš kelių, kurias suorganizavo Rusijos agentai. Panašūs mokymai buvo surengti netoli Maskvos, kur daugiau kaip 100 jaunų moldavų mokėsi „gaminti ir naudoti padegamuosius daiktus bei savadarbius sprogmenis“ bei valdyti dronus „su specialiais priedais, skirtais sprogmenims ar padegimui“, dėstoma Moldovos prokurorų pareiškime.
Du Vakarų žvalgybos tarnybų pareigūnai teigė, kad mokymus prižiūrėjo GRU.
Jurijus Vitneanskis, Moldovos politinis aktyvistas, dalyvavęs stovykloje prie Maskvos, neigė vykdęs bet kokią antivyriausybinę ar ardomąją veiklą. Interviu metu jis aiškino, kad turėjo siekį užmegzti draugiškus, bendradarbiavimu pagrįstus santykius su jaunais Rusijos politikais. Plačiau komentuoti aktyvistas atsisakė.
Vyras pridūrė nežinojęs, kad stovyklą prižiūrėjo Rusijos žvalgybos tarnyba. Moldovos valdžios institucijos taip pat pripažino, kad ne kiekvienas stovyklų dalyvis žinojo tikruosius jų tikslus.
Kai kurie dalyviai tvirtino atsisakę prisijungti prie mokymų. Stovykloje Bosnijoje ir Hercegovinoje dalyvavęs Maksimas Rosca vėliau Moldovos teisme liudijo, kad rusų instruktoriui pareiškė nedalyvausiantis, o už tai gavęs smūgį į veidą ir praradęs dantį.
2024 m. spalio mėn. trys stovyklos Bosnijoje ir Hercegovinoje dalyviai buvo sulaikyti grįždami į Moldovą. Prokurorų teigimu, jie kartu vežėsi dronų detales, įskaitant tas, kurios skirtos mėtyti granatoms. Kaip pažymėjo prokurorai, sulaikytieji taip pat turėjo vadovėlį pavadinimu „Rusų virtuvė: naminiai terorizmo pagrindai“.
Pinigai už balsus
Kai susirinko protestuotai, kaitriai plieskė saulė. Jie mojavo šluotomis ir plakatais, išpaišytais antivyriausybiniais šūkiais. 2025 m. liepą Taraklijos miestelyje Moldovos provincijoje įvykęs protestas atrodė kilęs spontaniškai.
Jame dalyvavo ir J.Vitnejanskis – politinis aktyvistas, buvęs stovykloje prie Maskvos. Interviu vietos televizijai protestą jis apibūdino kaip „vietos gyventojų iniciatyvą“.
Iš tiesų jis buvo suorganizuotas maždaug už 1255 km, Maskvoje, ten gyvenančio Izraelio ir Moldovos kilmės oligarcho Ilano Šoro pavaldiniai.
Iki suplanuoto protesto, likus kelioms dienoms, oligarcho bendrininkai per „Telegram“ platformą susisiekė su tūkstančiais moldavų, pažadėdami jiems pinigų, jeigu atvyks prie miesto tarybos pastato su šluotomis. Jos sumanytos kaip simbolis, skirtas „iššluoti tokius tipus“.
„Kelionės išlaidos ir dienpinigiai bus kompensuoti“, – nurodyta žinutėse.
Kaip pažymi „The New York Times“, šios žinutės yra dalis dokumentų rinkinio, gauto iš Maskvoje įsikūrusios I.Šoro finansinių paslaugų bendrovės, kuri padeda Rusijos įmonėms apeiti Vakarų sankcijas. Dokumentuose taip pat buvo įvardyti oligarcho operacijoje įdarbintų aktyvistų vardai, buvimo vietos ir kontaktinė informacija. Duomenys atskleidė, kad buvo įdarbinta daugiau nei 150 tūkst. moldavų.
Tarp gautų dokumentų – ir šimtai puslapių susirašinėjimų žinutėmis tarp I.Šoro agentų, kuriuose pats oligarchas naudojo slapyvardį „Travolta“.
Vakarų žvalgybos pareigūnų ir Moldovos prokurorų teigimu, visa tai sudarė plataus masto I.Šoro koordinuojamą operaciją, kuria siekta daryti įtaką šalies politikai. Ir ši operacija gerokai peržengė vieno protesto ribas. Užverbuoti asmenys sulaukdavo nurodymų už mokestį skelbti tam tikrą medžiagą internete, prisijungti prie surežisuotų mitingų, raginant Moldovos piliečius balsuoti prieš prezidentę M.Sandu, jos partiją bei šalies narystę Europos Sąjungoje.
Šie duomenys buvo saugomi vienam iš I.Šoro programuotojų priklausančiame virtualiame aplanke, kurį internete galėjo peržiūrėti visi norintieji. „The New York Times“ žurnalistai taip pat susipažino su jo turiniu. Duomenų bazės autentiškumą jie patvirtino susisiekdami su joje nurodytais asmenimis, peržiūrėdami duomenyse pateiktas nuorodas į socialinių tinklų įrašus bei atsekdami GPS koordinates, kurios nuvedė tiesiai prie kūrėjo namų adreso, netoli Skolkovo inovacijų centro Maskvos pakraštyje.
Po to, kai „The New York Times“ žurnalistai susisiekė su Rusijoje gyvenančiu programuotoju, ši informacija buvo pašalinta.
Kiti internete nutekinti dokumentai apie I.Šoro operacijas atskleidė, kad per keturis 2024 m. mėnesius iki referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje iš viso 38 tūkst. aktyvistų buvo išmokėta beveik 17,29 mln. eurų. Žurnalistai telefonu susisiekė su kai kuriais iš šių aktyvistų, kad patvirtintų jų tapatybę, o kiti asmenys yra žinomi viešai.
Apie tai, kad egzistuoja tokie dokumentai, ir juose esančią informaciją pirmą kartą paskelbė „Ziarul de Gardă“ (ZDG) – Moldovos tiriamosios žurnalistikos lyderis. Vėliau dokumentai buvo pašalinti iš interneto, tačiau „The New York Times“ gavo prieigą prie jų per asmenį, kuris spėjo juos išsisaugoti prieš pašalinimą
I.Šoras – gerai žinomas Moldovos valdžios institucijoms. Iš šalies jis pabėgo 2019 m., kai jam buvo pareikšti kaltinimai dėl beveik 1 mlrd. eurų vertės sukčiavimo prieš bankus schemos. Tuomet jis apsigyveno Rusijoje, kur, trijų Vakarų žvalgybos pareigūnų teigimu, yra tiesiogiai atskaitingas Sergejui Kirijenkai – aukšto rango V.Putino administracijos pareigūnui, atsakingam už šalis, Kremliaus laikomas jo įtakos sferoje, tarp kurių yra ir Moldova. 2025 m. Jungtinės Valstijos I.Šoro įmonei paskelbė sankcijas.
Pats I.Šoras neatsakė į žurnalistų žinutes, kuriose buvo prašoma pateikti komentarą.
Išanalizuota duomenų bazė rodo, kad naudodamasi „Telegram“ platforma, I.Šoro komanda sukūrė 240 skirtingų pokalbių robotų, skirtų naujokams verbuoti ir koordinuoti.
Taip pat buvo taikomas griežtas patikros procesas, siekiant atsijoti apsimetėlius ir policijos informatorius. Nauji nariai buvo praminti „palaikančiaisiais“. Viršesni už juos buvo 35 tūkst. „aktyvistų“, o aukščiausią lygmenį šioje hierarchinėje struktūroje sudarė 1200 vietinių vadovų.
Operacija plėtėsi piramidės principu: beveik 99 tūkst. narių užregistravo asmenys, jau įsitraukę į operaciją.
I.Šoro agentai stebėjo pažangą naudodami skaičiuokles, iš kurių matyti, kad naujieji rekrūtai iš Moldovos socialiniuose tinkluose paskelbė tūkstančius pranešimų, smerkiančių referendumą dėl Europos Sąjungos ir prezidentę M.Sandu. Naujieji nariai taip pat liaupsino I.Šorą, kuris, kalbėdamas rusiškai, pažadėjo moldavams nemokamas dujas.
Šiose žinutėse Rusija beveik niekada nebuvo minima. Tačiau vienoje plačiai paskleistoje reklamoje įspėjama, kad glaudesni santykiai su Vakarais lemtų „Ukrainos scenarijaus atsikartojimą“.
„Rezultatas? – skelbiama reklamoje. – Karas. Mirtis. Ašaros.“
Birželį Europos Sąjunga įvedė sankcijas keturiems moldavams, susijusiems su I.Šoro pastangomis sužlugdyti 2025 m. parlamento rinkimus. Tarp jų buvo J.Vitneanskis, kuris, kaip pažymi Europos pareigūnai, kiekvieną mėnesį gauna atlyginimą iš I.Šoro bei buvo įsitraukęs į „bandymus destabilizuoti ir nuversti konstitucinę tvarką“.
Iš duomenų, gautų įsilaužus programišiams, matyti, kad J.Vitneanskiui buvo mokama maždaug po maždaug 1988 eurus.
Propaganda iš sakyklos
Kunigai taip pat buvo įsukti į šią Kremliaus kampaniją. Nuo 2024 m. vasaros šimtai jų vyko į Rusiją, lankė šventąsias vietas ir susitiko su aukšto rango bažnyčios vadovais.
Prieš grįždamas namo, kiekvienas kunigas pasirašė sutartį dėl debeto kortelės, išduodamos Rusijos banko „Promsvyazbank“, kuris turi ryšių su šalies gynybos ministerija ir valdo 49 proc. I.Šoro finansinių paslaugų įmonės akcijų.
Sutartyse, kurių kopijas peržiūrėjo „The New York Times“ žurnalistai, dvasininkai nurodė esantys organizacijos „Evrazia“ darbuotojai – tai su Kremliumi susijusi organizacija, kuri, kaip nurodo Vakarų žvalgybos pareigūnai, buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse skatina prorusišką politiką. I.Šoras yra šios organizacijos valdybos narys.
Kunigai gaudavo maždaug 865 eurų atlygį, kad paragintų savo parapijiečius atiduoti neigiamą balsą referendume dėl Moldovos narystės Europos Sąjungoje ir agituoti prieš provakarietišką politiką. Moldovos pareigūnų teigimu, šimtai dvasininkų pasirinko pinigus.
Dokumentuose užfiksuotas vienas kunigas Gheorghe'as Tursuletas, kuris įvardijamas kaip „patikimas informatorius“, kuriam priskirtas minėto dydžio apmokėjimas. Vienas aukšto rango Moldovos pareigūnas patvirtino, kad šis dvasininkas dalyvavo „piligriminėse kelionėse" į Rusiją.
Kitas Moldovos kunigas Pavelas Petrovas, nors ir priklauso prorusiškomis pažiūromis garsėjančių kunigų grupei, „piligriminėse kelionėse“ nedalyvavo, nurodė pareigūnas. Tačiau, likus kelioms savaitėms iki 2024 m. rinkimų, iš sakyklos jis rėžė pamokslą, kuriame pasmerkė Europos Sąjungą.
„Demokratija? Kokio pobūdžio demokratija jums primeta visą tą purvą, kurį jie veža iš Europos?“ – klausė jis, įterpdamas net kritiką mokykloms, kuriose įrengti bendri tualetai.
„Mes, žmonės, ko norime? Sodomos ir Gomoros? Ar norime, kad Dievas sudegintų mus gyvus? Jis mus sudegins“, – aiškino jis. Jo pamokslas buvo nufilmuotas mobiliuoju telefonu ir vėliau paskelbtas vietos naujienų portalo „NordNews“. „The New York Times“ patvirtino jo autentiškumą.
Kunigai G.Tursuletas ir P.Petrovas neatsakė į prašymus pakomentuoti.
Orhėjaus arkivyskupas kunigas Iulianas Rata interviu metu tvirtino, kad nei jis, nei kunigai, kuriems jis vadovauja, „nevykdė jokios tiesioginės kampanijos ir rinkimuose nerėmė nė vieno kandidato“.
Nepaisant to, arkivyskupas yra atviras M.Sandu vyriausybės priešininkas, kurią apkaltino persekiojant tokius kunigus kaip jis, ištikimus Rusijos stačiatikių bažnyčiai. Jis pripažino dalyvavęs „piligriminėse kelionėse" į Maskvą ir pabrėžė, kad ir vėl padarytų tą patį. Dvasininko teigimu, politinė situacija vėl pakryps jo naudai.
„Palauksime, – pažymėjo jis. – Iki kitų rinkimų liko dveji metai.“
Nenuspėjamas kelias į ateitį
Rusijai beveik pavyko. Tą dieną, kai vyko parlamento rinkimai, 2025 m. rugsėjo 28 d., jie sutelkė visas savo jėgas.
Serbijoje apmokyti agentai buvo pasiruošę sukelti chaosą Kišiniove ir kituose miestuose. Pasak prokuroro S.Zamos, ant rankų jie turėjo geltonus ir mėlynus raiščius, kad galėtų minioje vieni kitus atpažinti. Jo teigimu, kai kurie iš jų turėjo padegamuosius įtaisus.
-
Moldovos Uždniestrės gyventojams – supaprastinta Rusijos pilietybės suteikimo tvarka
-
Moldovoje sprogo Rusijos paleistas dronas „Shahed“
-
Lietuvos diplomatijos vadovas: jeigu nebus plėtros priimant Ukrainą, ES neišsilaikys
-
Premjeras pokalbyje su Moldovos kolega pabrėžė Lietuvos paramą šalies integracijai į ES
-
Nukritus Rusijos dronui, Moldova ėmėsi veiksmų
-
Kirtis, kurio nesitikėjo: Moldovos gynybos ministro atsakas nustebino
Savo ruožtu Rusijos programišiai įsibrovė į Moldovos Centrinę rinkimų komisiją ir perėmė tūkstančius asmeninių maršrutizatorių, nurodė aukšto rango Moldovos pareigūnas.
Tačiau Moldovos valdžios institucijos buvo pasirengusios.
Dar likus kelioms savaitėms iki balsavimo dienos, šalies policija surengė reidus į šimtus namų ir sulaikė asmenis, kurie lankėsi Rusijos stovyklose arba ėmė pinigus iš I.Šoro.
Moldovos kibernetinio saugumo ekspertai, padedami Vakarų sąjungininkų, suvaldė programišių atakas. Nors šalyje kilo protestai, rimtesnio smurto protrūkio pavyko išvengti.
Policijai sulaikius kelis asmenis, įtariamus smurto kurstymu, šie tikino, kad pas juos rasti padegamieji užtaisai buvo skirti būsimo kūdikio lyties atskleidimo vakarėliui, prisiminė S.Zama.
M.Sandu partija rinkimus laimėjo surinkusi vos daugiau nei 50 proc. balsų – daugiausia prie pergalės prisidėjo užsienyje gyvenanti šalies diaspora.
Vargu, ar jos pergalė buvo nesėkmė Kremliui. Moldovos vyriausybė turėjo išleisti nemenkas sumas pinigų ir skirti didelius teisėsaugos išteklius, kad užkirstų kelią Rusijos kišimuisi. Tuo tarpu Kremliaus sąjungininkai masinius M.Sandu priešininkų areštus panaudojo propagandos tikslais, pateikdami juos kaip autoritarinės valdžios susidorojimo įrodymą.
Nuo to laiko Maskva tik dar labiau sustiprino savo pastangas. Kovo pradžioje Rusija atakavo hidroelektrinę Ukrainoje, esančią netoli sienos su Moldova, ir užteršė vandenį didelei daliai vartotojų abiejose šalyse.
Vėliau Rusijos pajėgų dronai apšaudė aukštos įtampos elektros liniją vakarų Ukrainoje, kuri tiekia iki 70 proc. elektros energijos Moldovai, kas automatiškai sukėlė elektros tiekimo trikdžius.
Kai mes lankėmės dalyje vyriausybės pastatų, įskaitant prezidentės rūmus, šviesos dažnai būdavo išjungtos, taip siekiant taupyti elektrą, o darbuotojai su žibintuvėliais vaikščiojo langų neturinčiais koridoriais.
Moldovos pareigūnai įsitikinę, kad Maskva žaidžia ilgalaikį žaidimą.
„Mes laimėjome mūšį, – pareiškė Mihai Lupascu, Moldovos kibernetinio saugumo agentūros direktorius. – Bet karo kol kas nelaimėjome.“
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company