„Aš esu šlovė, kurios Libija, arabai, Jungtinės Valstijos ir Lotynų Amerika neapleis... revoliucija, revoliucija, pradedame puolimą“, – antradienį sakė pulkininkas M.Kadhafi. Retorika buvo įprasta šiam save Afrikos karalių karaliumi, arabų lyderių seniūnu ir visų musulmonų imamu pasiskelbusiam ir Libiją 41 metus valdančiam diktatoriui.
Tačiau M.Kadhafi taktika įspeitė jį į kampą. Jei jis bus nugalėtas, susirasti prieglobstį užsienyje, kaip kad, pavyzdžiui, padarė Tuniso prezidentas Zine'as al Abidine'as Ben Ali, bus labai sudėtinga. Tuo tarpu tremtis šalyje, kurią pasirinko Egipto vadovas Hosni Mubarakas, bus neįmanoma.
Cheminis karas
Nors režimo pajėgumas įvykdyti didelio masto žudynes šalyje sumažėjo, norint nugalėti pulkininką M.Kadhafi reikės daugybės žmonių gyvybių. Politikos apžvalgininkai neatmeta galimybės, kad kraštutiniu atveju Libijos diktatorius gali ryžtis panaudoti cheminį ginklą, kaip kad buvęs Irako diktatorius Saddamas Husseinas pasielgė su kurdais 1998 metais. Manoma, kad M.Kadhafi gali ryžtis ir intensyviai bombardavimo iš oro kampanijai, kaip kad Sirijos Hafezas al Assadas pasielgė su žmonėmis Hamoje 1982 metais. Abu scenarijai yra galimi.
Šiais atvejais tarptautinio įsikišimo tikimybė būtų kaip niekada didelė. 1,5 mln. egiptiečių ir daugybė kitų tautybių žmonių, tarp kurių yra ir Didžiosios Britanijos piliečių, vis dar yra Libijoje. Savo pirmoje kalboje lyderio sūnus Saifas al Islamas al Kadhafi užsiminė apie tarptautinį sąmokslą, susijusį su egiptiečiais, tunisiečiais ir kitais užsienio valstybių agentais, taip pakurstydamas smurtą prieš užsienio piliečius. Tai dar labiau paaštrino situaciją.
Karinis perversmas
Kitas galimas scenarijus – kariuomenės ar didžiosios jos dalies sukilimas prieš pulkininką ir jo sūnus. Tačiau šio scenarijaus bėda ta, kad Libijos kariuomenė nuo protestų šalyje pradžios neveikė kaip vienas vienetas, kitaip nei Egipto ir Tuniso ginkluotosios pajėgos.
Kai kurie Libijos kariuomenės nariai dezertyravo ir prisidėjo prie protestuotojų. Du oro pajėgų pilotai su savo naikintuvais nusileido Maltoje, iš paskos jų atplaukė karo laivas – visi jie nepakluso M.Kadhafi įsakymams subombarduoti Bengazio miestą. Nepaisant to, kiek žinoma, M.Kadhafi režimui ištikimi išliko apie 20 tūkst. kovotojų.
Politikos apžvalgininkai neatmeta galimybės, kad kraštutiniu atveju Libijos diktatorius gali ryžtis panaudoti cheminius ginklus, kaip kad buvęs Irako diktatorius Saddamas Husseinas pasielgė su kurdais 1998 metais.Tą patį galima pasakyti apie 32-ąją brigadą, kuriai vadovauja Khami al Kadhafi. Ši brigada atsakinga už Bab al Azizijos teritorijos Tripolyje apsaugą. Šioje teritorijoje įkurta pulkininko rezidencija.
Karinė žvalgyba, kuriai vadovauja Abdullah al Senussi, Vidaus saugumo pajėgos, kurioms vadovauja Tuhami Khaledas ir Džamahirijos saugumo aparatas, taip pat vis dar funkcionuoja ir nėra susiskaldę.
Vis dėlto reikia nepamiršti įnirtingos kariuomenės bei saugumo aparato tarpusavio konkurencijos bei nepasitikėjimo. Tai galėtų tapti pagrindine aplinkybe, kuri pakirstų pulkininko M.Kadhafi režimą.
Genčių karas
Neabejojama, kad jei per ateinančias kelias dienas pulkininkas M.Kadhafi bus nuverstas, genčių klausimas taps kritinis. Vendeta, tarpusavio konkurencija ir ginklai yra labai paplitę tarp Libijos genčių. Tai gali lemti, kad jų tarpusavio karai po M.Kadhafi eros bus labai tikėtini.
Vis dėlto kai kurie signalai iš šalies rytų, dar vadinamų laisva nuo Kadhafi zona, rodo, kad ši baimė gali būti nepagrįsta. Genčių konkurencija Libijos rytuose yra intensyvi, tačiau organizacijos ir koordinacijos lygis čia išties įspūdingas.
Šiose teritorijose buvo operatyviai įkurti saugumo, medicinos ir kiti komitetai. Visa tai labai priminė Egipto protestuotojų reakcijas, kai H.Mubarako režimas sausio 28 dieną atitraukė policijos pajėgas ir paleido tūkstančius nuteistųjų.
Libijos pilietinė visuomenė nėra tokia išsivysčiusi kaip Egipto ar Tuniso. Tačiau tai nereiškia, kad genčių karai yra neišvengiama pulkininko M.Kadhafi nuvertimo pasekmė.
Didžioji dalis arabų pasaulio išmoko Irako pamokas, o subrendęs ir atsidavęs Tuniso bei Egipto jaunimas tapo įkvepiančiais modeliais arabams, siekiantiems atgauti savo laisvę ir orumą iš valdančių diktatorių.
Libijos žmonės gali būti labiau politiškai subrendę ir išprusę, nei apie juos iki šiol manyta.
Tarptautinė intervencija
Tarptautinė bendruomenė turi teisinių įsipareigojimų Libijos atžvilgiu. Vakarų valstybės kelis dešimtmečius žinojo apie Libijoje vykdytus nusikaltimus prieš žmoniją ir teroristų išpuolius, suplanuotus pulkininko M.Kadhafi. Vienos iš garsiausių žudynių – 1996 metų birželį įvykusios Abu Salimo žudynės, kurių metu daugiau nei 1 200 politinių kalinių buvo sušaudyti, nes protestavo prieš sąlygas kalėjime.
Tačiau dėl su nafta susijusių interesų nė vienas tarptautinis tyrimas pradėtas nebuvo. Taigi Vakarai yra skolingi Libijos žmonėms ir turi juos apsaugoti nuo dar vienų žudynių. Kol kas Baracko Obamos administracija ir Davido Camerono kabinetas išsakė teisingus žodžius. Atėjo metas konkretiems veiksmams.
