A.Arutunian teigia, esą mintis, kad turime atsisakyti hibridinio karo koncepcijos, bent naujienose, jai kilo „su pasibaisėjimu“ stebint ekspertų pranešimus apie Baltarusijos ir Lenkijos migrantų krizę.
Nuo vasaros Baltarusija leidžia migrantams, daugiausia iš Vidurinių Rytų, keliauti per šalį, gabendama juos prie Lenkijos sienos.
Autoritarinis faktinis šalies vadovas Aliaksandras Lukašenka jau anksčiau grasino prie savo kaimynės durų sukelti migrantų krizę.
Bet Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis krizės sumanytoju pavadino Vladimirą Putiną, o kai kurie apžvalgininkai V.Putino veiksmus laiko „hibridiniu karu“.
„Tačiau ši sąvoka ne tik kliudo galimybėms iš tikrųjų ką nors padaryti dėl šios žmogiškosios tragedijos. Pati karinga retorika rizikuoja priartinti karą“, – mano A.Arutunian.
Jos teigimu, negalime žinoti, kas aptariama V.Putino ir jo kliento A.Lukašenkos pokalbiuose, o „mūsų silpni bandymai nusakyti jų ketinimus yra pagrįsti spėlionėmis“.
Antai neseniai Baltarusija apribojo naftos tiekimą naftotiekiu „Družba“ į Lenkiją. Taip pat paaiškėjo, kad A.Lukašenka telefoninio pokalbio su Vokietijos kanclere Angela Merkel metu tariamai reikalavo tarptautinio pripažinimo ir sankcijų nutraukimo mainais į krizės pabaigą.
A.Arutunian: per 20 mano rašymo apie Rusijos užsienio politiką metų dar neteko matyti, kad Putinas mąstytų daugiau nei du žingsnius į priekį.
„Ar visa tai – migrantai, grasinimai, naftos tiekimo apribojimai – yra kažkokio didžiulio koordinuoto puolimo iš Maskvos dalis, ar tiesiog svyruojančio diktatoriaus, neturinčio aiškaus plano, atsakomųjų veiksmų už sankcijas serija?“ – klausia ekspertė.
Sprendimas apriboti naftos tiekimą iš tikrųjų net nustebino Rusijos naftotiekių monopolininkę „Transneft“.
Savo pareiškime bendrovės atstovai Baltarusijos naftotiekio remontą pavadino „neplaniniu“, iš esmės atsiribodami nuo šio sprendimo. Kremlius, žinoma, tyli. O tai nereiškia, kad jis patenkintas.
„Bet tai nebūtinai kažką reiškia. Žinoti – daryti prielaidą, kad Lukašenka tiksliai žino, ką daro, kad jis suderino šį sprendimą su Maskva ir kad yra kažkoks pagrįstas planas. Nesu tokia tikra.
Juk Putinas perspėjo Minską negrasinti nutraukti naftos ir dujų tiekimo Europai, nes tai kels pavojų ir taip netvirtiems Baltarusijos santykiams su Rusija. A.Lukašenka, beje, yra grasinęs ir Maskvai“, – rašo A.Arutunian.
Tarkime, kad A.Lukašenka ir V.Putinas derina visus šiuos veiksmus ir pareiškimus. Tarkime, kad tai yra didesnio jėgos žaidimo prieš Europos šalis dalis, kuri absurdiškai apima ir Rusijos kariuomenės telkimą prie Ukrainos sienos.
„Bet ką tiksliai jie nori pasiekti? Sankcijų atšaukimo?“ – klausia žurnalistė.
Jos manymu, toks scenarijus numato, kad V.Putinas yra arba neįtikėtinai kvailas, arba nepaprastai protingas; kad jis žaidžia trimačiais šachmatais; ir kad jo santykiai su A Lukašenka yra sklandūs ir patikimi.
„Tačiau nė vienas iš šių dalykų nėra tiesa. Per 20 mano rašymo apie Rusijos užsienio politiką metų dar neteko matyti, kad Putinas mąstytų daugiau nei du žingsnius į priekį. Šachmatai turbūt yra pati blogiausia V.Putino elgesio analogija pasaulinėje arenoje“, – pabrėžia A.Arutunian.
Esą galbūt A.Lukašenka turėjo kažkokį planą iki 2020 m. rugpjūčio, kai buvo suklastoti rinkimai ir kilo masiniai protestai, nulėmę represijas.
Iki tol Baltarusijos faktinis lyderis tikrai žaidė su Maskva, balansuodamas tarp Rusijos ir Vakarų bei bandydamas išsiderėti tam tikras nuolaidas iš Kremliaus.
„Bet jei tai buvo strategija, ji žlugo, nes pati Maskva galiausiai pavargo nuo jo nepatikimumo ir sumažino subsidijas“, – pastebi ekspertė.
Pasak jos, jau nuo praėjusių metų remti A.Lukašenką Kremliui sudėtinga, tačiau, atrodo, kad Maskva negali atsitraukti būtent dėl to, jog JAV ir ES pareigūnų bei analitikų neatsakingi komentarai sulipdo A.Lukašenką ir V.Putiną į kažkokį „hibridinį karą“ prieš Vakarus.
„Manau, kad mūsų bandymas naudoti terminą „hibridinis karas“, siekiant apibūdinti tai, kas vyksta, dar labiau pablogina situaciją ir supainioja sąvokas.
Ar Lukašenkos veiksmai teoriškai yra hibridinis karas? Galbūt. Tikėtina. Bet čia slypi problema. Kas apskritai yra hibridinis karas?
Paprasčiau tariant, tai yra bjaurus elgesys su kaimynu ar kita šalimi naudojant nekarines priemones kartu su karinėmis. Pagal apibrėžimą dauguma karų yra hibridiniai, nes juose pasitelkiama propaganda, diplomatija ar politika.
Tačiau nekonvenciniai hibridinio karo komponentai – dezinformacija, politinės gudrybės, netgi politinės destabilizavimo kampanijos – pastebimi ir ne karo būsenoje.
Tad iš esmės apibūdiname taikos metui būdingus veiksmus kaip karą ir tarsi peršame mintį, kad kinetinė agresija yra kitas etapas“, – aiškina A.Arutunian.
Pastarojo meto hibridinio karo sąvokos mada iškilo, kai Rusijos kariuomenės atstovai pradėjo kalbėti apie tai, ką JAV daro Rusijai ir kitoms šalims. Tada Maskva panaudojo hibridinę taktiką Ukrainoje, kad atremtų, jos manymu, Vakarų hibridinį karą.
Kitaip tariant, hibridinis karas tapo Rusijos propagandos diskusijų ašimi.
„Nors gali būti naudinga pažvelgti į tai, ką Rusija padarė Ukrainoje 2014 m. per hibridiškumo objektyvą, aš netikiu, kad viskas, ką Rusija daro nuo tada, yra kažkoks didelis hibridinis karas prieš Vakarus.
Taip sakydami, mes iš tikrųjų atkartojame ir stipriname Rusijos propagandą“, – mano žurnalistė.
Jos teigimu, „tapome užrakinti žiauriame ir pavojingame grįžtamojo ryšio rate, nes kiekvieną savanaudišką ir bjaurų dalyką, kurį daro Rusija ar jos sąjungininkai, laikome „hibridinio karo“ dalimi. Tačiau Rusija daro tą patį.“
„O kas, jeigu visi sustotume? Argi mūsų, žurnalistų, analitikų ir politikos formuotojų, darbas nėra suprasti faktus ir stengtis vengti krizių, o ne jas gilinti? Ir nerašyti scenarijų būsimiems „Netflix“ karo epams?“ – mano A.Arutunian.
Rusija gali ir toliau tikėti, kad Vakarai kariauja prieš ją. Tačiau tai nereiškia, kad ES ir JAV turi ir toliau tikėti tuo pačiu.
Kaip pastebi žurnalistė, hibridinio karo koncepcijos keliama žala siekia už akademinių ribų – šiuo terminu esą piktnaudžiauja valdininkai ir ekspertai, kurie mato už kiekvieno kampo slypintį visagalį V.Putiną, didžiulį planą sugriauti vakarietiškas vertybes kiekvieną kartą, kai diktatorius daro ką nors bjauraus.
„Tačiau tai yra tik mitas, atitraukiantis nuo sunkaus ir dažnai nuobodaus analitinio darbo siekiant išspręsti rimtas problemas, kuriomis taip mėgsta naudotis demagogai, – pabrėžia A.Arutunian. – Rusija gali ir toliau tikėti, kad Vakarai kariauja prieš ją. Tačiau tai nereiškia, kad ES ir JAV turi ir toliau tikėti tuo pačiu.“
