„Ukrainos skeletono sportininkas Vladyslavas Heraskevyčius, savo rinktinės vėliavnešys, 2026 metų olimpinėse žaidynėse mėgino surengti provokacinę politinę akciją, tačiau organizatoriai tam užkirto kelią.
Incidentas, kaip teigiama, įvyko vasario 9 dieną, kai sportininkas oficialioje treniruotėje pasirodė su šalmu, papuoštu 20 žuvusių Ukrainos sporto atstovų, kovojusių Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pusėje, portretais“, – tvirtinama Rusijos propagandinėje publikacijoje.
Internete taip pat platinama informacija, esą ant šalmo buvo aptikta „nacistinės simbolikos“ bei „draudžiamų organizacijų simbolių“.
Kaip yra iš tiesų?
Vladyslavas Heraskevyčius buvo pašalintas iš varžybų po to, kai Milano–Kortinos žaidynių metu atsisakė nusiimti šalmą, ant kurio buvo pavaizduoti sportininkai, žuvę per plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą.
Penktadienį Tarptautinis olimpinis komitetas taip pat atmetė V.Heraskevyčiaus pateiktą apeliaciją.
Iš tikrųjų ant Ukrainos skeletonininko šalmo nebuvo jokios teroristinės simbolikos. Pats sportininkas šalmą pavadino „Atminimo šalmu“, nes ant jo pavaizduoti konkretūs Ukrainos sportininkai, žuvę per Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą.
Ant šalmo taip pat nėra jokių tekstinių raginimų smurtauti, politinių šūkių ar karinės simbolikos (pavyzdžiui, dalinių ševronų). Tai memorialinis objektas, skirtas žuvusių kolegų sportininkų atminimui.
Taip pat netiesa, kad visi ant šalmo pavaizduoti žuvę atletai buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai – tarp nužudytų sportininkų buvo nemažai vaikų.
Ukrainos nacionalinis olimpinis komitetas taip pat oficialiai patvirtino, kad šalmo dizainas neturi diskriminacinių elementų ar reklamos ir atitinka techninius saugumo standartus.
„Ukraina visada gerbė, gerbia ir gerbs olimpines vertybes bei laikosi Olimpinės chartijos“, – teigiama kreipimesi į Tarptautinį olimpinį komitetą.
Kas buvo ant šalmo pavaizduoti sportininkai?
1. Volodymyras Androščukas (lengvoji atletika)
2023 m. sausio 25 d. pranešta apie lengvosios atletikos sportininko Volodymyro Androščuko žūtį. Jis žuvo gindamas Ukrainą Bachmuto fronto ruože. Vos prieš dvi savaites sportininkas buvo atšventęs savo 22-ąjį gimtadienį.
Androščukas atstovavo Ukrainos nacionalinei rinktinei tarptautinėje arenoje. 2018 m. jis dalyvavo Europos U18 lengvosios atletikos čempionate, kur varžėsi dešimtkovėje. Po dvejų metų, 2020-aisiais, Europos U20 čempionate jis užėmė šeštąją vietą šiuolaikinėje penkiakovėje.
Kaip anksčiau rašė „The New York Times“, sportininkas buvo išsikėlęs tikslą patekti į 2024 m. Paryžiaus olimpines žaidynes arba 2028 m. Los Andželo žaidynes. Tačiau 2022 m., dėl patirtų traumų, jis nusprendė savanoriškai stoti į kariuomenę.
2. Karyna Bachur (kikboksas)
Ukrainos kikbokso čempionė Karyna Bachur žuvo per Rusijos ataką 2025 m. lapkričio 18-osios naktį. Tragedija įvyko Bereštyne, Charkivo srityje.
Septyniolikmetė sportininkė apšaudymo metu bėgo į namo rūsį, kuriame buvo įrengta slėptuvė, tačiau patyrė mirtinus sužalojimus nuo skeveldrų. 2025 m. gruodžio 5 d. jai būtų sukakę 18 metų.
K.Bachur buvo Ukrainos ir Europos kikbokso bei kazokų dvikovos čempionė, taip pat pasaulio čempionato prizininkė. Ji atstovavo Ukrainai nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose, buvo laikoma viena perspektyviausių savo kartos sportininkių.
Po tragedijos Ukrainos laikraščiui „Pravda“ kalbėjęs jos treneris Volodymyras Zibarovas pabrėžė išskirtinį auklėtinės talentą ir didžiules sportines perspektyvas.
„Šį vakarą turėjome išvykti į pasaulio taurės varžybas Austrijoje… Rusijos raketa tiesiog atėmė iš mūsų Kariną viena diena anksčiau“, – sakė treneris.
3. Karyna Diačenko (sportinė gimnastika)
Perspektyvi gimnastė žuvo 2022 metų kovą per Rusijos aviacijos smūgį Mariupolyje. Apie jos mirtį skelbiama memorialinėje svetainėje „Angels of Sport“, kurioje įamžinami per karą žuvę jaunieji sportininkai.
Naktį iš kovo 10-osios rusų aviacinė bomba pataikė į namą, kuriame mergaitė gyveno su šeima. Smūgio metu Karyna ir jos tėvas žuvo iš karto. Vėliau mergaitės kūnas buvo rastas po sugriauto pastato griuvėsiais.
Jos motina ir brolis buvo skubiai nugabenti į ligoninę, tačiau netrukus ir ši gydymo įstaiga buvo sunaikinta per dar vieną aviacijos ataką. Per šiuos smūgius žuvo visa šeima.
4. Maksymas Haliničevas (boksas)
Ukrainos boksininkas žuvo kare su Rusija 2023 m. kovo 10 d. Luhansko srityje. Jam buvo 22-eji.
Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, 2022 m. gegužę sportininkas atsisakė dalyvauti Europos bokso čempionate ir savanoriškai įstojo į Ukrainos desantininkų-šturmo pajėgas. Kaip skelbė Ukrainos sporto naujienų portalas „Tribuna“, tokį sprendimą jis priėmė savo akimis išvydęs karo siaubą.
Apie sportininko apsisprendimą kalbėjo ir jo treneriai. Interviu „Voice of America“ vienas jų teigė, kad M.Haliničevas jautė pareigą ginti tėvynę. „Turiu mažą vaiką. Nenoriu, kad ji gyventų okupacijoje tarp agresorių“, – sportininko žodžius citavo treneris.
Karo metu boksininkas buvo du kartus sužeistas, tačiau po gydymo grįžo į tarnybą ir tęsė kovą iki pat žūties.
M.Haliničevas buvo vienas perspektyviausių savo kartos Ukrainos boksininkų. 2017 m. jis iškovojo Europos jaunimo čempionato auksą, 2018 m. jaunimo olimpinėse žaidynėse pelnė sidabro medalį, o 2021 m. Europos iki 22 metų čempionate tapo sidabro medalininku.
5. Pavlo Iščenka (jėgos trikovė, boksas)
P.Iščenka buvo keturis kartus Ukrainos daugiakovės čempionas, o prieš tai – pasaulio ir Europos čempionas, daugkartinis Ukrainos jėgos trikovės čempionas.
Sportinę karjerą jis derino su trenerio darbu – ugdė jaunus sportininkus ir aktyviai prisidėjo prie jaunimo rengimo.
Po jo mirties Ukrainos portalas Sport.ua pabrėžė, kad sportininko palikimas ir toliau įkvepia naujas atletų kartas, kurios jame mato ištvermės, drąsos bei atsidavimo sportui ir valstybei pavyzdį.
Iš Hostomelio, Kyjivo srityje, kilęs sportininkas žuvo 2025 metais, vykdydamas kovinę misiją. Jam buvo 33-eji.
6. Viktorija Ivaško (dziudo)
Devynmetė Ivaško buvo dziudo entuziastė, žuvusi 2023 m. birželį Kyjive, kai kartu su mama bandė slėptis nuo Rusijos oro smūgių.
Po jos mirties Ukrainos dziudo federacijos prezidentas Mychailo Košliakas teigė, kad Ivaško žūtis buvo „skaudi visai Ukrainos dziudo šeimai“.
7. Oleksijus Chabarovas (šaudymas)
31 metų Oleksijus Chabarovas buvo vienas ryškiausių Ukrainos šaudymo sporto atstovų, daugiau nei dešimtmetį priklausęs nacionalinei rinktinei. Jis – tarptautinio lygio sporto meistras, daugkartinis Ukrainos čempionas ir įvairių šalies bei tarptautinių varžybų prizininkas.
Per karjerą iškovojo medalių Ukrainos čempionatuose ir taurės varžybose, taip pat tarptautiniuose turnyruose. Paskutinį – sidabro – medalį pelnė 2024 m. lapkritį tarptautiniame turnyre Rumunijoje.
Oleksijus gimtajame mieste įkūrė sporto ir šaudymo klubą „Feniksas“, kuriame ugdė jaunąją šaulių kartą. Jo auklėtiniai tapo Ukrainos varžybų prizininkais.
2023 m. rugpjūtį jis savanoriškai įstojo į kariuomenę ir išėjo ginti Ukrainos. 2025 m. rugpjūčio mėnesį O.Chabarovas žuvo Donecko srityje.
Tarptautinės šaudymo sporto federacijos (ISSF) prezidentas Luciano Rossi po sportininko mirties teigė, kad jis buvo elitinio lygio atletas, sustabdęs karjerą tam, kad apgintų savo šalį, ir amžinai išliks Ukrainos žmonių atmintyje.
8. Ivanas Kononenko (jėgos sportas)
Ivanas Kononenko – Ukrainos galiūnas, aktorius ir karininkas. Jis vaidino populiariuose ukrainiečių televizijos serialuose, o sporto pasaulyje buvo žinomas kaip Vasylio Virastiuko jėgos sporto komandos narys bei įvairių turnyrų prizininkas, tarp jų – „Ukraine Open 2006 Olimp Strongman“.
1983 m. liepos 26 d. Kyjive gimęs I.Kononenko buvo įgijęs veterinarijos gydytojo specialybę ir vykdė veterinarinės chirurgijos mokslinius tyrimus, akademinę veiklą derindamas su profesionaliu sportu ir aktoryste.
Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, 2022 m. vasario 24-ąją jis prisijungė prie Holosijivo rajono teritorinės gynybos. Tų pačių metų lapkritį fronte buvo sunkiai sužeistas. Nepaisydamas sudėtingų medikų prognozių, karininkas susikūrė individualią reabilitacijos programą, pasveiko ir sugrįžo į karo tarnybą.
I.Kononenkai buvo suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis, jis vadovavo šaulių būriui.
Ryšys su karininku nutrūko per kovinę užduotį praėjusių metų vasarį. Gruodį jis oficialiai pripažintas žuvusiu vykdant kovinę misiją. I.Kononenko žuvo netoli Nižnij Klino kaimo Rusijos Kursko srityje.
9. Mykyta Kozubenko (šuoliai į vandenį)
2025 m. M.Kozubenko žuvo mūšyje būdamas 31 m. Tuo metu jis tarnavo Ukrainos nacionalinėje gvardijoje. M.Kozubenko buvo Ukrainos šuolių į vandenį sporto meistras ir šios sporto šakos treneris.
Sportininkas kilęs iš Mykolajivo. Sportuoti Mykyta pradėjo dar jaunystėje, o ši veikla jį taip įtraukė, kad vyrui už nuopelnus suteiktas Ukrainos sporto meistro vardas.
10. Darja Kurdel (sportiniai šokiai)
2022 m. Kryvyi Riho mieste žuvo 20-metė Daria Kurdel, kuri buvo daugkartinė tarptautinių sportinių šokių varžybų nugalėtoja. Liepos 9 d. ryte Rusijos karinės pajėgos apšaudė Inhuleco mikrorajoną.
Per apšaudymą vietoje žuvo 41 metų moteris, o D.Kurdel ir jos tėvas buvo sužeisti bei išgabenti į ligoninę. Deja, merginos gyvybės išgelbėti nepavyko. Apšaudymo metu Darja kartu su tėvu treniravosi sporto aikštelėje.
11. Marija Lebid (sportiniai šokiai)
Penkiolikmetė Marija Lebid žuvo 2023 metais per Rusijos raketos smūgį į daugiabutį Dnipre.
Ji buvo sportinių (pramoginių) šokių šokėja, aktyvi mokyklos bendruomenės narė ir ėjo mokinių tarybos pirmininkės pareigas.
Organizacijos „Angels of Sport“ duomenimis, per savo kandidatavimo į mokyklos prezidentus kampaniją M.Lebid taip pristatė save: „Norėčiau šiek tiek apie save papasakoti: man 15 metų, turiu muzikinį išsilavinimą ir aistringai mokausi anglų kalbos. Mano hobis – kambarinių augalų auginimas. Esu ryžtinga, draugiška ir darbšti. Stengiuosi į gyvenimą žvelgti su humoru ir pozityvumu.“
Bendraamžių ir mokytojų teigimu, ji buvo veikli, kūrybinga ir pozityvumu aplinkinius įkvepianti jauna asmenybė.
12. Andrijus Kucenko (dviračių sportas)
Andrijus Kucenko – daugkartinis Ukrainos dviračių sporto čempionas ir tarptautinės klasės sporto meistras. 2006–2016 metais jis atstovavo Ukrainai treko dviračių varžybose, dalyvavo Europos ir pasaulio čempionatuose, buvo tarptautinių turnyrų nugalėtojas ir prizininkas.
Iki plataus masto Rusijos invazijos A.Kucenko su šeima gyveno Italijoje. Prasidėjus karui jis grįžo į Ukrainą ir savanoriškai įstojo į šalies ginkluotąsias pajėgas.
2024 m. liepą, būdamas 35-erių, sportininkas žuvo mūšyje. Tuo metu jis tarnavo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 47-ojoje atskirojoje mechanizuotojoje brigadoje „Magura“.
13. Oleksijus Loginovas (ledo ritulys)
Bilocerkvės komandos vartininkas O.Loginovas žuvo būdamas 23 metų. Prasidėjus plataus masto karui, vyras savanoriškai įstojo į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas.
Jis pradėjo žaisti ledo ritulį „Sokola“ mokykloje, su kuria 2015 m. tapo Ukrainos U-17 čempionato bronzos medalininku. Kitus dvejus metus O.Loginovas žaidė „Kryžinka“ komandoje, o 2017 m. debiutavo Ukrainos suaugusiųjų čempionate, žaisdamas sostinės „Kryžanivski Vovki“ komandoje.
Sužaidęs vienerias rungtynes komandoje, Oleksijus persikėlė į „Bilyj Bars“, su kuriuo tapo 2018 m. Ukrainos jaunimo (U-20) čempionu, o vėliau tapo ir Ukrainos čempionato bronzos medalininku.
14. Jevhenas Malyševas (biatlonas)
J.Malyševui buvo 19 metų, kai jis žuvo mūšyje už Charkivą. Ukrainietis buvo biatlonininkas, dalyvavęs 2020 m. Jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse Lozanoje. 2022 m. jam po mirties buvo suteiktas Drąsos ordinas.
15. Romanas Poliščukas (lengvoji atletika)
R.Poliščukas buvo šuolininkas į aukštį. Prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nuo pirmųjų Rusijos plataus masto įsiveržimo dienų. Sportininkas tarnavo 206 batalione 241 brigadoje.
R.Poliščukas žuvo 2023 m. prie Bachmuto, kurį vėliau Rusijos kariuomenė sulygino su žeme.
16. Dmytro Šarparas (dailusis čiuožimas)
Buvęs Ukrainos dailiojo čiuožimo atstovas Dmytro Šarparas žuvo netoli Bachmuto. Charkive gimusiam sportininkui buvo 25 metai.
Jis čiuožė poroje su Anastasija Pobiženko. Ukrainos čempionate iškovojo sidabro medalį ir 2016 m. jaunimo olimpinėse žaidynėse pateko į geriausiųjų dešimtuką. Vėliau jis taip pat buvo Didžiojo ledo cirko artistas.
17. Alina Perehudova (sunkioji atletika)
Keturiolikmetė A.Perehudova žuvo per Rusijos apšaudymą Mariupolyje 2022 m. kovą. Ji mirė netrukus po to, kai kartu su motina paliko namus – netoliese sprogo sviedinys. Jos brolis, išbėgęs paskui jas, buvo nušautas Rusijos snaiperio. A.Perehudova buvo kandidatė į Ukrainos nacionalinę sunkiosios atletikos rinktinę ir ruošėsi Europos čempionatui.
18. Kateryna Trojan (lengvoji atletika)
Buvusi profesionali lengvaatletė Kateryna Trojan mirė 2025 m. birželį nuo sužeidimų, patirtų vykdant kovinę užduotį Pokrovsko rajone, Rytų Ukrainoje. Jai buvo 32-eji.
Sportinę karjerą baigusi K.Trojan dirbo programuotoja ir žurnaliste, buvo įsidarbinusi tarptautinėje IT bendrovėje. 2024 metais ji savanoriškai prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų.
Organizacijos „Angels of Sport“ duomenimis, 2024 m. pavasarį ji prisijungė prie 82-osios atskirosios desanto-šturmo brigados.
Fronte ji turėjo šaukinį „Miau“, kuris jai buvo suteiktas dėl to, kad moteris dėvėdavo šalmą su kačiuko ausimis.
Per pusantrų metų tarnybos ji atliko daugiau nei tūkstantį kovinių skrydžių, valdė dronus ir mokė savo bendražygius technologijų.
Ryški moteris mėlynais plaukais ir tatuiruote „Happiness is a choice“ tapo nepalaužiamumo simboliu – jos portretas buvo įtrauktas į tarptautinę fotografijų parodą Londone.
2025 m. patyrusi stiprius sužalojimus per kovinę užduotį, Kateryna mirė kitą dieną Mečnykovo ligoninėje.
19. Tarasas Špukas („Invictus Games“ komandos treneris)
T.Špukas gimė ir užaugo Ivano-Frankivske. Nuo jaunystės jo gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su sportu – jis aktyviai užsiėmė bėgimu, dviračių sportu, dalyvavo žygiuose.
Dalyvavo Maidano revoliucijoje. 2014 m. įstojo į kariuomenę, gynė Ukrainą viename iš savanorių batalionų.
Nuo 2019 metų T.Špukas dirbo Ukrainos paramos fonde „Povernys žyvym“, teikiančiame pagalbą karo veteranams ir šiuo metu tarnaujantiems kariams. Čia jis aktyviai įsitraukė į veteranų sporto iniciatyvų plėtrą, dirbo treneriu ir skatino fizinį aktyvumą kaip reintegracijos priemonę.
2023 metų lapkritį T.Špukas paliko fondą ir prisijungė prie karinės žvalgybos. 2025 metais jis žuvo vykdydamas kovinę užduotį specialiosios paskirties grupėje.
20. Andrijus Jaremenko (graikų-romėnų imtynės)
A.Jaremenko žuvo 2025 metų gruodžio 4 dieną, vykdydamas kovinę užduotį. Vos po devynių dienų jis būtų minėjęs savo 26-ąjį gimtadienį.
2025 metais mobilizuotas Andrijus tarnavo bepiločių sistemų operatoriumi 115-osios atskirosios teritorinės gynybos pajėgų brigados sudėtyje. Jis vykdė užduotis Zaporižios kryptimi.
Iki tarnybos kariuomenėje A.Jaremenko buvo gerai žinomas sporto bendruomenėje – daugkartinis Ukrainos čempionatų ir taurių laimėtojas. Jis atstovavo Žytomyrui nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose, taip pat buvo Ukrainos rinktinės narys.
21. Fediras Jepifanovas (fechtavimas)
F.Jepifanovas gimė 2004 metų sausio 31 dieną. Nepaisant jauno amžiaus, jis buvo spėjęs pelnyti pripažinimą sporto bendruomenėje – tapo Ukrainos fechtavimo čempionatų nugalėtoju ir prizininku, dalyvavo tarptautiniuose turnyruose.
2021 metais Kaire vykusiame pasaulio kadetų fechtavimo čempionate jis pateko tarp 16 stipriausių sportininkų. F.Jepifanovui buvo suteiktas Ukrainos sporto meistro vardas.
Prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, jis nuo pirmųjų dienų stojo ginti Ukrainos. Tuo metu jam buvo vos 18 metų. Jaunas sportininkas sustabdė savo karjerą, kad galėtų prisidėti prie šalies gynybos.
F.Jepifanovas žuvo 2023 metais mūšio lauke.
22. Nazaras Zujus (boksas ir futbolas)
Berniukas gimė Makijivkoje, Donecko srityje. Ten jis žengė pirmuosius žingsnius sporte – užsiiminėjo boksu. Vėliau šeima persikėlė į Mariupolį, kur Nazaras susidomėjo futbolu ir žaidė vienoje iš vietinių komandų.
2022 m. kovo 11 d. apie 6 val. ryto rusai iš lėktuvo numetė bombą ant daugiabučio namo, kuriame gyveno šeima. Mama Irena, tėtis Serhijus ir jų sūnus 13-metis Nazaras žuvo.
15min verdiktas: melas. Rusijos propagandinėje publikacijoje teigiama, kad Ukrainos skeletono sportininkas Vladyslavas Heraskevyčius 2026 m. Milano–Kortinos olimpinėse žaidynėse surengė „provokacinę politinę akciją“, naudojo „nacistinius simbolius“ ir „draudžiamų organizacijų atributiką“. Turimi faktai šių kaltinimų nepatvirtina.
Pirma, sportininko šalmas, kurį jis pats pavadino „Atminimo šalmu“, buvo skirtas pagerbti per Rusijos plataus masto invaziją žuvusius Ukrainos sportininkus. Ant jo buvo pavaizduoti konkretūs asmenys – atletai, žuvę fronte arba per raketų ir aviacijos smūgius civiliams. Tai memorialinis objektas, o ne politinė agitacija.
Antra, nėra jokių įrodymų, kad ant šalmo būtų buvusi nacistinė, teroristinė ar kita draudžiama simbolika. Ant jo nebuvo tekstinių politinių šūkių, karinių dalinių ševronų ar raginimų smurtauti. Ukrainos nacionalinis olimpinis komitetas oficialiai patvirtino, kad dizainas neatitiko diskriminacijos ar reklamos kriterijų ir atitiko techninius reikalavimus.
Trečia, klaidinantis ir teiginys, esą visi pavaizduoti sportininkai buvo Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai. Tarp žuvusiųjų – ir nepilnamečiai, tokie kaip dziudo sportininkė Viktorija Ivaško ar sunkiaatletė Alina Perehudova, taip pat jauni atletai, žuvę per civilių infrastruktūros apšaudymą. Dalis kitų – pavyzdžiui, boksininkas Maksymas Haliničevas ar lengvaatletė Kateryna Trojan – savanoriškai stojo ginti šalies ir žuvo vykdydami tarnybą.
Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas dėl sportininko dalyvavimo varžybose buvo grindžiamas Olimpinės chartijos nuostatomis dėl politinio neutralumo principo, tačiau tai savaime nereiškia, kad šalme buvo draudžiama ar ekstremistinė simbolika.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, kuria siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
