Kenijoje yra 42 gentys su savais papročiais bei skirtingu supratimu, koks yra vyro ir moters vaidmuo šeimoje. Pavyzdžiui, kikujų gentis – viena moderniausių: šeimos neaugina daug vaikų, rūpinasi jų išsilavinimu, tėvai remia dukteris, o moterys moka pakovoti už save.
O štai samburu genties moterų gyvenimas tokios pasakos neprimena nė iš tolo: šios genties moterys laiko visus keturis namų kampus, o atlygis dažnai būna smurtas.
Moterys teigia, kad pokyčiai į gera vyksta, tačiau labai lėtai.
Gyvenimas prie puodų
Samburu gentis yra labai artima masajams. Šie žmonės paprastai gyvena grupėmis, kurias sudaro 5–10 šeimų.
Tai – visiškai patriarchalinė bendruomenė, kurioje susirinkimuose viską sprendžia tik vyrai.
Vyrai yra šeimos bosai. Per dieną sėdinėja tai šen, tai ten, lanko kitus vyrus, laukia, kada karvės ir ožkos vakare bus pargintos namo.
„Vyrai yra šeimos bosai. Per dieną sėdinėja tai šen, tai ten, lanko kitus vyrus, laukia, kada karvės ir ožkos vakare bus pargintos namo ir tada klausia moterų: ar visos ožkos ir karvės grįžo? Jei vienos pasigenda, moteris gaus mušti ir turės eiti ieškoti gyvulio“, – lietuvių grupei vykstant pas samburu genties moteris pasakojo Kenijos „Ol Pejeta“ laukinės gamtos parko darbuotoja Emily Lerosion.
„Ol Pejeta“ remia greta parko gyvenančias bendruomenes, o su jomis dirbanti Emily – vietos samburu moterų pasididžiavimas, nes ne kiekvienai pasiseka gauti išsilavinimą ir dirbti ne su gyvuliais ir ne prie puodų.
Anot Emily, samburu gentyje dirba tik moterys: gamina valgyti, rūpinasi vaikais, gyvuliais, nešioja vandenį, pardavinėja suvenyrus, kad gautų pinigų vaikų mokslams.
Šių moterų diena atrodo taip: keliasi 5 ryto, suruošia vaikus į mokyklą, melžia ožkas, grįžusios ruošia pusryčius vyrui ir mokyklos nelankantiems vaikams. Išginusios gyvulius eina parsinešti vandens, kurio trūkumas šiose apylinkėse yra didelė problema. Vėliau išvalo gyvulių tvartą ir lekia rinkti šakų ugniai užkurti. Grįžusios vėl gamina maistą, vakare melžia ožkas, pagamina vakarienę ir apie dešimtą valandą eina miegoti.
Kai moteris laksto nuo gyvulių prie puodų, vyrai paprastai prižiūri vaikus, o jei nėra ką veikti, eina aplankyti kitų vyrų.
Kai moterys laksto nuo gyvulių prie puodų, vyrai paprastai prižiūri vaikus, o jei nėra ką veikti, eina aplankyti kitų vyrų.
Paaugliai vaikinai laikomi bendruomenės sargais, todėl reikalų per dieną turi nedaug – jie auklėjami būti tokie, kokie yra jų tėvai, o mergaitės, anot Emily, mokomos dirbti nuo mažumės.
„Moteris negali prieštarauti tam, ką pasakė vyras. Jai tai yra privaloma. Mergaitės paprastai ištekinamos už senių, kurie jau turi dvi ar tris žmonas“, – mūsų automobiliui privažiuojant prie samburu genčiai priklausančios šeimos namų pasakojo Emily.
Po tuoktuvių norėjo nusižudyti
Lietuvių grupę prie namo pasitiko Emily Lewarani – berniukiškai trumpų plaukų mergina, čia gyvenanti su gerokai už save vyresniu aklu gyvenimo palydovu.
Mums išgirdus žodį „namas“ mintyse iškyla kai kas kito, nei mes išvydome: šie žmonės namais vadina mažytes, iš purvo ir karvių mėšlo suręstas ir pagaliais paramstytas trobeles, todėl, patekęs į kelių tokių trobelių kiemą, negali atsiginti minties, kad čia kažko trūksta.
Aplink trobas kiek akis užmato tvyro didžiuliai plotai žolės, kurią rupšnoja ožkos ir karvės – viso samburu genties žmonių gyvenimo ašis.
Emily Lewarani iškart trumpai papasakojo savo istoriją – už seno vyro buvo ištekinta vos dvylikos, ilgai nesusitaikė su šia mintimi, kelis kartus bandė nusižudyti.
Tėvai į mergaites žiūri kaip į pasipelnymo šaltinį, paaugina iki 9–14 metų, tada ištekina ir pasiima karves.
Pasak Emily Lerosion, šioje bendruomenėje apie skyrybas negali būti jokios kalbos, nes vyras už būsimą žmoną jau būna sumokėjęs karvėmis.
Skyrybų atveju jam tos karvės turėtų būti grąžintos.
„Jei negali grįžti pas tėvus, vadinasi, esi viena. Tėvai į mergaites žiūri kaip į pasipelnymo šaltinį, paaugina iki 9–14 metų, tada ištekina ir pasiima karves, turtingi vyrai gali sau leisti 4–5 žmonas“, – pasakojo mūsų palydovė.
Ji teigė žinanti kelis atvejus, kai moterys paliko vyrus ir nusprendė verstis vienos, bet tai pasiekia tik tos laimingosios, kurios gavo bent šiokį tokį išsilavinimą.
„Kai kurie vyrai stengiasi pasikeisti, tačiau šie pokyčiai vyksta labai lėtai. Turime keletą vyrų, kurie sutiko dukteris leisti į mokyklą – tai yra daug“, – teigė Emily Lerosion.
Pamažu į Emily Lewarani kiemą ėmė rinktis moteriškės.
Tiek jaunos, tiek pagyvenusios atrodė įspūdingai: aplink liesus kūnus apvyti spalvingi apsiaustai, ant kaklo – tradiciniai samburų papuošalai iš smulkių karoliukų, kuriuos jos pačios ir gamina.
Nichilimo Lekopina, paklausta, kiek jai metų, suglumo.
„Ji nežino, kiek jai metų, nes gimdyti į ligoninę čia paprastai nevykstama. Sako, kad 50 ar 60, bet aš taip nemanau“, – jaunos moters svarstymus išvertė Emily Lerosion.
Šio kaimo moterys nemoka anglų kalbos, kuria kalba visi bent kiek išsilavinę keniečiai.
Nichilimo Lekopina į moterų susitikimą atėjo ant nugaros pasikabinusi mažą vaiką, tai – jos šeštasis.
Pasitarusi su kitomis moterimis, ji nusprendė, kad jai turėtų būti maždaug 35 metai, nes ištekėjo ji 18 ar 20, o jos pirmajam vaikui jau penkiolika.
Pokalbio metu didžioji dalis vyrų laikėsi atokiai, iš kiemo nesitraukė tik aklasis Emily Lewarani vyras – šios vietos šeimininkas.
Vyrai daužo lazdomis
Moterys atvirai pasakojo, kad smurtas yra jų kasdienybė.
Jų teigimu, vyrai jas muša nepavykus susikalbėti, jei jos nesutinka su kuo nors, ką jie sako. Su vienomis taip elgiamasi kartą per mėnesį, tačiau daugelis smurtą patiria kartą per savaitę.
Vyriausia iš moterų Noonkeshu Lokoju sakė nemananti, kad tai – geras dalykas, tačiau kartais nemato tame nieko blogo, nes visgi tai – tradicija, tokį elgesį ji matė augdama.
Tačiau ji neslėpė, kad ant vyro pyksta dėl to, jog jis prieš ją kelia ranką.
„Ji tyliai ištaria: mirk. Bet labai tyliai, ji nenorėtų, kad vyras tai išgirstų“, – sakė Emily Lerosion. Kartais sumuštos moterys pabėga pas tėvus, o vyras tada eina jų įkalbinėti sugrįžti.
„Kai tave muša, negali nieko sakyti. Kai muša vyras, turi stovėti sukryžiavus rankas ant krūtinės, kol jis baigs mušti, ir negali kalbėti, nes jis dar labiau supyks. Vyras nustoja mušti paprastai tada, kai pavargsta“, – pasakojo Noonkeshu Lokoju.
Šiame kaime vyrai smurtui naudoja dideles lazdas, kurios mūsų pokalbio metu stovėjo atremtos į prie galvijų tvarto stovinčią tvorą.
„Šiuo metu mes keičiamės, mes išgirstame naujų dalykų iš žmonių, kurie padeda bendruomenei, šiais laikais net ir vyrai stengiasi daugiau suprasti. Anksčiau buvo taip, kad negalėjai vyrui užduoti klausimo, jei tik taip padarei, tau trenkiamas antausis“, – pasakojo senolė.
Moterys teigė, kad dabar jauni vyrai kartais atsisako kumščiais auklėti savo gyvenimo palydoves, tačiau vyresnieji juos spaudžia tai daryti. Pasitaiko atvejų, kad vyrai, sužinoję, jog kuris nors vyras neauklėja sutuoktinės, ateina ir sumuša abu.
Mušami čia ir vaikai. Tik, kaip sakė Noonkeshu Lokoju, mažomis lazdytėmis, kad labai nesužalotų.
Samburu genties moterys sakė, kad tik dabar pradėjo galvoti apie vienijimąsi prieš vyrų smurtą.
Bet jos turi būti atsargios.
„Vyrai yra gyvuliai. Ir jeigu mes bandytume atvirai reikalauti tokių pasikeitimų, jie mus išžudytų, nes vyras gali sumušti mirtinai – būna, kad sumuša taip, kad moterų būklė būna labai sunki. Mes tai galime daryti tik tyliai, rinktis bažnyčioje, į kurią vyrai neina. Kai susirenkame, galime dalintis idėjomis“, – sakė Noonkeshu Lokoju.
Ji parodė ranka į trobas – jos, pasak moters, tokios menkos ne todėl, kad jie yra neturtingi, tiesiog vyrai nesutinka parduoti nė vienos karvės, kad būtų pagerinta buitis, ar už tuos pinigus būtų galima mokėti už vaikų mokslą. Atžalų išsimokslinimui moterys uždirba gamindamos suvenyrus, už tai gautus pinigus slepia įkasdamos į žemę.
Kiekviena šio kaimo moteris paprastai turi 8 ar net 10 vaikų. Tas, kurios negali jų susilaukti, vyrai dažnai išvaro. Pasitaiko ir komplikuotų gimdymų, tokiais atvejais kelios moterys čiumpa gimdyvę ir pėsčios lekia su ja į artimiausią ligoninę, iki kurios – dvi valandos kelio bėgte.
Baigiantis susitikimui su moterimis, iš vienos trobos negrabiai ramstydamasis lazda išsvirduliavo vyriškis. Buvo 11 valanda priešpiet, o jis vos pastovėjo ant kojų, nes buvo visiškai girtas.
Emily Lerosion sakė, kad alkoholio vietiniai vyrai neperka – smegenis gerokai aptemdantį birzgalą gaminasi patys.
Atsisveikindamos pašnekovės prisipažino, kad norėtų, jog dukterys išsimokslintų ir turėtų tokį gyvenimą kaip Emily Lerosion – dirbtų biure ir pačios kurtų sau gyvenimą.
Galima būtų pagalvoti, kad iš kaimo ištrūkusios moterys apsaugotos nuo smurto, tačiau įsėdus į automobilį suglumino Emily Lerosion prisipažinimas – vyras kartais muša ir ją. Tačiau mūsų kompanionė prisipažino mylinti savo vyrą.
Paklausėme, ką apie smurtą galvoja kiti, Kenijoje mus lydėję vietiniai gyventojai – pastorius Simionas ir mūsų vairuotojas Ericas.
Pastorius teigė niekada sau neleidžiantis pakelti rankos prieš žmoną. „Jei įtampa kyla, išeinu pasivaikščioti, kol nuslūgs emocijos“, – sakė Simionas.
„Aš mušu labai retai“, – ištarė Ericas.
Dygsta moterų kaimai
Pasaulio žiniasklaida ne kartą aprašė Kenijoje esantį Umoja kaimą, kurį įkūrė nuo smurto pavargusios samburu genties moterys. Iš pradžių šiame kaime jų gyveno 15, dabar – beveik 50.
Jis buvo įkurtas 1990-aisiais, pirmosios jame apsigyveno Didžiosios Britanijos kareivių išžagintos kenietės. Nuo to laiko Kenijoje atsirado dar keli moterų kaimai.
Umoja kaimo moterys įsileidžia turistus, siūlo jiems savos gamybos suvenyrus. Čia priimamos nuo agresyvių vyrų nukentėjusios moterys, arba už karves seniems vyrams atiduotos mergaitės, nenorėjusios susitaikyti su tokiu likimu.
Straipsnis ir nuotraukos parengti remiantis medžiaga, surinkta pažintinės kelionės, organizuotos pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), metu. Kelionę apmokėjo Europos Sąjunga.
