Dabar populiaru
Publikuota: 2015 sausio 18d. 10:35

Satyra – būdas kovoti nekovojant ir bėgti stovint vietoje

Amal Clooney delninė su „Je Suis Charlie“ ženkliuku
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Amal Clooney delninė su „Je Suis Charlie“ ženkliuku

Šaltakraujiškos skerdynės „Charlie Hebdo“ redakcijoje buvo ne tiek netikėtos, kiek šlykščios, sukrečiančios. Tai ne pirma tokia reakcija į satyrą ir bandymas nužudyti žodžio laisvę, rašo „Business Week“.

Tai nebuvo netikėta, nors turėjo būti. Daugėjant tokių atakų, kyla paprastas, bet nepaprastai įdomus klausimas: kodėl kas nors ryžtųsi žudyti vien dėl pajuokos?

Paprasčiausias būdas atsakyti – apkaltinti žudiką agresija, ištvirkimu, savęs aukštinimu. Visa tai yra tiesa, tačiau realybė nėra tokia paprasta.

Tautiškumą ir ideologiją pralenkia trys savybės, kurios paliečia mus iki kaulų smegenų: agresija, religija ir satyra.

Pirmiausia yra agresija. Panašūs žudikiški impulsai tarp žmonių ir šimpanzių sufleruoja, kad kitą būrį reikia išnaikinti, taip apsaugant teritoriją ir maisto atsargas.

„Žmonės šiuo požiūriu yra panašūs į beždžiones. Šis procesas vadinamas mirtinu užpuolimu (angl. lethal raiding). Tokius reidus atlieka grupė vyrų, netikėtai užpuldama auką“, – aiškino primatus studijuojantis mokslininkas Fransas de Waalas.

Religiją sociobiologai vertina kaip vieną pagrindinių žmogaus išlikimo faktorių. Ne todėl, kad vienas ar kitas tikėjimas žino visatos paslaptis. Todėl, kad religija sujungia žmones į grupes ir visuomenes, ir leidžia joms atsilaikyti prieš išorės grėsmes bei padidinti išlikimo tikimybę.

Į grėsmes mes mokame atsakyti dviem būdais: kovoti arba bėgti. Tačiau yra ir trečias atsakymo būdas: juokas. Tai yra būdas kovoti iš tiesų nekovojant ir bėgti stovint vietoje. Graikai turėjo Aristofaną. Karaliai turėjo juokdarius. Prancūzija turi „Charlie Hebdo“.

„Charlie Hebdo“ užsiima satyra, o satyra yra ginklą paverstas humoras. Tai yra evoliucijos eigoje įgytas instrumentas, kuriuo naudojasi žmonės, kurie nėra valdžioje ir neturi ginklų. Satyra atskleidžia negarbingas galingųjų arba šventųjų paslaptis, tikina Harvardo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris.

Tai yra būdas kovoti iš tiesų nekovojant ir bėgti stovint vietoje. Graikai turėjo Aristofaną. Karaliai turėjo juokdarius. Prancūzija turi „Charlie Hebdo“.

Satyra sukelia raibulius minioje juoką supratusių ir jam pritariančių žmonių. Juokas reiškia ne tik tai, kad klausytojas suprato pokštą. Tai reiškia ir tai, kad jis žino, kad jį suprato visi besijuokiantys.  Tai yra trejybė, laikanti bendruomenes kartu, tai yra socialinės tvarkos pamatas.

„Štai kodėl satyra ne visada yra tik pokštas“, – sakė S.Pinkeris.

Gera satyra yra gera todėl, kad gali būti perskaityta dviem būdais – kaip pokštas arba kaip teiginys su tamsiais ketinimais. Štai kas mažą, gyvybiškai svarbią proto dalį paslepia diktatoriams, kankintojams ir fanatikams nepasiekiamoje vietoje.

Žuvę „Charlie Hebdo“ redakcijos nariai prisijungė prie rašytojų, nukankintų dėl humoro, panteono, kuriame yra ir daug Sovietų Sąjungos kūrėjų.

„Daug žmonių stebisi išgirdę, kad mes turime gerų komikų Rusijoje, bet turime. Jie yra mirę, bet jie yra“, – yra sakęs komikas Jakovas Smirnovas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Būk sumanus

Ar žinai?

Ar žinai?
Ar žinai?

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie 15min