Suprasti akimirksniu
- 1994 m. vos per 100 dienų Rytų Afrikos valstybėje Ruandoje hutų genties atstovai išžudė apie 800 tūkst. tutsių mažumos gyventojų ir visus, kurie priešinosi genocidui.
- Propaganda skatino paprastus žmones griebtis ginklų ir žudyti visus tutsių tautybės gyventojus: vaikus, senelius, vyrus, moteris – net žmonas ir vyrus.
- Tuo pat metu Europoje vyko Bosnijos karas, todėl tarptautinis dėmesys buvo sutelktas į šį konfliktą. Jungtinės Tautos Ruandoje prasidėjusį genocidą laikė dar vienu „etniniu konfliktu“, todėl neskubėjo sustiprinti savo taikos palaikymo pajėgų.
- Kai toks sprendimas galiausiai buvo priimtas, genocidas jau buvo pasibaigęs prieš kelis mėnesius.
- 1994 m. spalio mėnesį prasidėjo Tarptautinio baudžiamojo tribunolo Ruandai procesas – tai buvo pirmasis tokio pobūdžio teismas nuo 1945–1946 m. Niurnbergo proceso.
– Užaugote ir buvote auklėjamas šeimoje, kuri buvo glaudžiai susijusi su karine tarnyba. Šią tradiciją nusprendėte tęsti ir pats, tapote generolu. Kodėl jums tai buvo ir yra svarbu?
– Mano tėvas buvo veteranas, prisijungęs prie ginkluotųjų pajėgų 1929-aisiais. Šešerius metus dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Mes gyvenome namuose, pastatytuose veteranams ir jų šeimoms. Mama buvo olandė, vadinamoji karo nuotaka. Tad mes visą laiką gyvenome apsupti kariuomenės žmonių.
Tėvas nuolat dėvėjo uniformą. Mokykloje taip pat buvo pilna jaunųjų kadetų. Aš prie to buvau įpratęs. Nors ruošiausi tapti inžinieriumi, prisijungimas prie karybos koledžo irgi buvo akivaizdus pasirinkimas. Taigi, mokiausi ten penkerius metus ir mano karjera įgavo pagreitį.
Niekada net neturėjau ambicijos tapti generolu. Viskas, ką norėjau daryti – vadovauti kariams. Praleidau trejus metus Vokietijoje, Šiaurės Norvegijoje, metus tarnavau su Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkais. Nemažai keliavau ir galėjau vadovauti visais lygmenimis.
Mano toks būdas, kad negaliu tiesiog stovėti ir žiūrėti, kaip kas nors vyksta. Manau, kad galiu ir turiu būti pozicijoje, iš kurios galėčiau ką nors pakeisti, spręsti problemas.
Kitaip tariant, išsigryninau du dalykus. Pirma, kariuomenė yra mano mūza. Antra, aš myliu savo karius. Visą laiką jaučiau, kad tai yra mano pašaukimas. Niekada į tai, ką darau, nežiūrėjau kaip į darbą ar karjerą.
– Jūsų knygos „Paspausti ranką velniui: žmogiškumo nesėkmė Ruandoje“ (ang. „Shake Hands With The Devil: The Failure of Humanity in Rwanda“) įžangoje yra išpopuliarėjusi frazė „Žinau, kad yra Dievas, nes Ruandoje man teko paspausti ranką šėtonui. Aš jį mačiau. Aš jį užuodžiau. Aš jį liečiau. Žinau, kad egzistuoja šėtonas, vadinasi, žinau, jog yra ir Dievas“. Ką jums iš tikrųjų reiškia šios eilutės?
