„Vieną antradienio rytą Kyjive kilo gaisrai po rekordinės dronų ir raketų atakos. Tačiau netrukus, kai prieš vidurdienį pasigirdo oro pavojaus sirena, pėstieji judrioje sankryžoje elgėsi taip, lyg nieko neįprasto nevyksta. Niekas neskubėjo slėptis, niekas nepradėjo bėgti per kelią“, – rašoma straipsnyje.
Tarp jų – 25-erių Mariam Mirakian, kuri kantriai laukė prie raudono šviesoforo signalo. Ir ne ji viena. Kyjivo šaligatviai išliko tvarkingi, tarsi karo nebūtų.
„Taip, ten skraido raketos ir visa kita, bet vis tiek tave gali užmušti automobilis, – kalbėjo moteris. – Tiesiog stengiesi gyventi normaliai, išsaugoti kuo daugiau įprastų dalykų – net karo metu.“
Atvykę stebėtojai iš karto pastebi kontrastą tarp fronto ir miestų, nutolusių nuo tiesioginių kovų. Degalinėse tebegaminami įvairiausi espreso gėrimai, vis dar siūlomos picos ir sušiai. Vakarėliai vyksta – nors ir turi baigtis iki 23 val., kai prasideda komendanto valanda. Šis noras išlaikyti tvarką yra vienas pagrindinių mechanizmų, padedančių ukrainiečiams ištverti ketvirtus karo metus.
„Šviesoforai tapo simboliniu pavyzdžiu, kaip laikomasi normų. Raudona – stoti. Žalia – eiti. Nėra geltonos, nėra kompromiso, nėra išlygų – net per oro pavojaus signalus“, – rašo „The New York Times“ autoriai.
„Vakare vedžioju šunį – nė vieno automobilio, bet vis tiek stoviu prie šaligatvio“, – pasakojo 63 metų Volodymyras Jeremenko, atvykęs į Kyjivą iš Pryliukų, į rytus nuo sostinės. Tvarka, pasak jo, yra neatsiejama kasdienybės dalis.
Užsienietį Kyjive atpažinti nesunku – jis greičiausiai pereis gatvę degant raudonai. Arba, blogiausiu atveju, apskritai vaikščios pėsčiomis kur tik nori. Tačiau Ukrainoje tokį elgesį vietiniai lydi nepasitenkinimo žvilgsniu – ir kartais net garsiai įspėja.
Daug ukrainiečių tvirtina, kad šis griežtas šviesoforo signalų tvarkos laikymasis susiformavo dar prieš karą. Galbūt tai – savotiškas siekis prilygti šalims, kuriose įstatymų laikymasis yra norma, kaip Suomija ar Vokietija.
„Lvive stebina, kaip žmonės laukia žalios šviesos, net kai gatvė tuščia“, – socialiniuose tinkluose rašė 24 metų suomis Johannesas Majamakis, Suomijos teisės studentas.
„Jaučiuosi tarsi grįžęs namo į Helsinkį“, – pridūrė jis.
Tiesa, tikslių duomenų apie tai, kiek ukrainiečių iš tikrųjų paiso eismo taisyklių, nėra. Kyjivo policija į pakartotinius klausimus apie baudas už perėjimą degant raudonai neatsakė. Pažeidimas, už kurį skiriama 6 eurų bauda, registruojamas kartu su kitais, tokiais kaip gyvūnų traukiamos transporto priemonės ar dviračių pažeidimai, todėl pėsčiųjų statistika lieka neaiški.
Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto vadovas Antonas Gruševskis tvirtina: laukimas prie šviesoforo – kultūrinis įprotis. Pasak jo, jis pats nuo 2005-ųjų gatvę pereina tik degant žaliai, net jei aplink nėra automobilių. Ir karo metu, ir taikos metu – įprotis nesikeičia.
„Karas nepakeitė šio įpročio, – kalba jis. – Visų šių mažų dalykų visuma sukuria iliuziją, kad gyvenimas vyksta įprastai – ir žmonėms to labai reikia.“
Žinoma, tai nereiškia, kad visi Ukrainoje visada laikosi taisyklių. Korupcijos atvejai – įskaitant aukščiausiuose valdžios sluoksniuose – parodo, jog taisyklių pažeidimai egzistuoja. Bet eiliniai žmonės dažnai elgiasi kitaip, atkreipė dėmesį „The New York Times“.
16-metis Jehoras Riabčenka prisipažino, kad praėjusiais metais perlipo medinę tvorą, nors to daryti negalėjo. Pasekmė – lūžusi alkūnė. Šį antradienį, skubėdamas į ligoninę siūlų išėmimui, jis išgirdo oro pavojaus sireną. Bet vis tiek laukė žalios šviesos.
Panašiai elgėsi ir 71 metų Jurijus Ukrainecas, pensininkas ir buvęs kariškis. Per oro pavojų jis kantriai stovėjo ant šaligatvio, nes, kaip pats sako, neketino rizikuoti būti partrenktas.
„Kas būtų, jei visi bėgiotų per gatvę? Kiltų chaosas“, – pastebėjo vyras.
„Taisyklės yra taisyklės, – pabrėžė jis. – Jei mano anūkas pamatytų, kaip pereinu degant raudonam, jis pagalvotų, kad ir jam taip galima. Nenoriu būti blogas pavyzdys.“
