J.Kaselytė pasakoja, kad į Prancūziją kartu su draugais važiavo tik pakeliauti ir niekada neplanavo emigruoti: „Keliavau ne viena, o su bičiuliais, kelionės metu teko padirbėti vienoje, kitoje vietoje. Visa tai buvo laikina, be kontraktų, nes niekas neplanavo pasilikti.“
Uždirbo daugiau
"Suvokiau, kad čia pragyventi paprasčiau", - sakė J.Kaselytė.
Jurgita kartu su draugais važiavo iš vieno miesto į kitą, keitė darbus ir staiga pastebėjo, kad tolstu nuo Lietuvos, tačiau ne savo mintimis, o finansiškai. „Suvokiau, kad čia pragyventi paprasčiau“ – sakė lietuvė.
Duris norui grįžti į Lietuvą galutinai užvėrė ypatinga priežastis – Jurgita laukėsi kūdikio, o grįžus į Lietuvą būtų reikėję pradėti viską nuo pradžių. Gimtinėje jos laukė menka galimybė įsidarbinti ir abejotinos socialinės garantijos.
„Buvome trise, vienas draugas liko Pietų Prancūzijoje, kitas grįžo į Lietuvą, o aš, kadangi nebuvo konkretaus įvykio, dėl ko būčiau turėjusi važiuoti į Lietuvą, likau“, – kelionės metu įgyta patirtimi dalijosi Jurgita.
Kalbos nemokėjo
Lietuvaitė į Prancūziją išvyko nemokėdama kalbos, tad mokėsi bendraudama, vėliau lankė kursus. „Prancūzijoje vyrauja tokia nuomonė – jei nemoki prancūziškai – esi nebylys ir jokia anglų kalba čia nepadės“, – apie sunkumus pasakojo pašnekovė.
 |
| Eifelio bokštas |
Jurgita pasakojo, kad jos šešiametis sūnus kalba lietuviškai, ji pasiryžusi išmokyti jį ir rašyti, ir skaityti, tačiau į Lietuvą grįžti neketina. Dabar sako esą svarbiau ne ji pati, o vaiko dabartis ir ateitis. Čia jo gimtinė. Tačiau grįžti Lietuvą aplankyti saviškių – ypatingai svarbu.
„Čia gera, nes grįžtu tik kartą per metus. Man tai didžiulė šventė. Šiemet rugpjūčio mėnesį grįžau į kaimą ir pasijutau kaip atvirame kosmose, stebėjau paukščių taką ir klausiausi žiogų svirpimo – tik Lietuvoje tokie stebuklai būna“, – nostalgiškai vasarą Lietuvoje prisiminė Jurgita.
Visą pokalbio įrašą galite rasti čia.
