Palestiniečiai įstrigę, išvykti negali, karas suniokojo žemės ūkį, o Izraelis uždraudė žvejybą. Todėl kiekviena kalorija, kurią jie suvalgo, turi būti suteikta iš išorės – tačiau tuos vartus uždaręs laiko Izraelis, rašo britų leidinys „The Guardian“.
„Izraelis žino, kiek maisto reikia išgyvenimui. Be to, jis jau dešimtmečius sistemingai reguliuoja jo srautą. Tai – tiksliai sukalibruotas alkis, skirtas spausti, bet ne pribaigti. Kaip 2006 m. atvirai prisipažino buvęs ministro pirmininko Ehudo Olmerto patarėjas, idėja yra priversti palestiniečius laikytis dietos, bet ne numarinti juos badu“, – rašoma straipsnyje.
Po dvejų metų teismo sprendimu paviešinti dokumentai atskleidė šių makabriškų skaičiavimų detales. Izraelio koordinavimo agentūra „Cogat“, iki šiol valdanti pagalbos srautus į Gazą, įvertino, kad vienam žmogui reikia bent 2 279 kalorijų per dieną – tai būtų apie 1,8 kilogramai maisto.
Šiandien humanitarinės organizacijos prašo dar mažiau: 1 kg maisto per dieną vienam žmogui. Bendra suma – 62 tūkst. tonų sausų ir konservuotų produktų per mėnesį visai Gazos populiacijai.
Bet ši vasara atnešė ne paramą, o badą. Izraelio pareigūnai neigia priverstinį masinį badą, kaltina „Hamas“ pagalbos vagyste arba kaltę permeta Jungtinėms Tautoms – esą jos nepajėgios tinkamai paskirstyti siuntų. Tarnybos socialiniuose tinkluose dalijasi nuotraukomis, kuriose matyti pasienyje sukrauti nepajudinti pagalbos padėklai.
Kaip įrodymą, kad maistas Gazoje vis dėlto yra, Izraelis mini chaotišką ir pavojingą maisto dalijimą, kurį organizuoja JAV ir Izraelio remiama „Gazos humanitarinio fondo“ (GHF) logistikos įmonė.
Tačiau kitokią tikrovę liudija paties Izraelio surinkti duomenys: nuo kovo iki birželio į Gazą pateko vos 56 tūkst. tonų maisto – mažiau nei ketvirtadalis būtino kiekio. Net jei visos JT miltų siuntos būtų išdalytos ir GHF logistikos grandinė būtų idealiai suveikusi, bado išvengti nepavyktų. Maisto – tiesiog per mažai.
Prieš savaitę JT remiami maisto saugumo ekspertai paskelbė, kad Gazoje bręsta blogiausias scenarijus. Integruotos maisto saugumo fazės klasifikacijos (IPC) ataskaitoje skelbiama, kad maisto kiekiai yra gerokai mažesni nei būtina, o tiekimas ribojamas drastiškai.
Nepriklausomas Bado apžvalgos komitetas (FRC), tikrinantis tokius IPC įspėjimus, išskyrė GHF kaip pagalbos platintoją, kurio planas net be smurto turėtų tragiškų padarinių. Teigiama, kad GHF atlikta pristatytų maisto paketų analizė rodo, kad paskirstymo planas sukeltų masinį badą, net jei jis veiktų be siaubingo smurto, apie kurį buvo pranešta.
Kovas ir balandis Gaza ssusidūrė su visiška blokada – neįvažiavo nė vienas sunkvežimis su maistu. Tik gegužės viduryje, spaudžiant tarptautinei bendruomenei dėl bado krizės, premjeras Benjaminas Netanyahu pažadėjo atnaujinti siuntas.
Dar sausio–vasario paliaubų metu papildomos pagalbos pakako, kad Gazos Ruožas bent trumpam atitrūktų nuo bado slenksčio, rodo JT duomenys. Tačiau gegužę maisto buvo nedaug – jo nepakako nei prasimaitinti, nei pažaboti įsibėgėjantį badą.
Praėjus dviems mėnesiams, pasaulis vėl piktinasi: net Donaldas Trumpas paragino atiduoti „kiekvieną maisto unciją badaujantiems vaikams“.
B.Netanyahu pažadėjo tik minimalią papildomą pagalbą. Sunkvežimių srautas išaugo, bet esama dar labai toli nuo būtinų kalorijų užtikrinimo ribos.
Reaguodamos į masinį badą Gazoje, Prancūzija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Egiptas, Jordanija, Jungtiniai Arabų Emyratai paskelbė apie brangų ir pavojingą maisto pristatymo būdą – parašiutais. Tačiau suprantama, kad toks gestas daugiau simbolinis nei efektyvus.
Pernai mažiausiai 12 žmonių nuskendo, mėgindami ištraukti į jūrą nukritusį maistą. Bent penki žuvo, kai ant jų užgriuvo padėklai.
Pagal Izraelio skaičiavimus, per 21 karo mėnesį 104 dienas buvo vykdomi tiekimai iš oro, tačiau jų pristatyto maisto pakako vos keturioms dienoms. Tai kainavo dešimtis milijonų dolerių. „The Guardian“ pastebi, kad už tą pačią sumą sunkvežimiai būtų atvežę daug daugiau.
Tokie oro tiekimai paprastai būna kraštutinė priemonė karo zonose ar sunkiai pasiekiamose vietovėse. Gazoje jokių geografinių kliūčių nėra – tik Izraelio nustatyti apribojimai. Valstybės, tokios kaip JK ar JAV, kurios pačios ginkluoja Izraelį, žino, kad galėtų reikalauti pakeitimų.
Praeitą savaitę dvi Izraelio žmogaus teisių organizacijos paskelbė, kad šalis vykdo genocidą Gazoje. „B’tselem“ pateikė įrodymus apie oficialią ir atvirą masinio bado politiką.
„Izraelio valdžia žino, kiek reikia maisto, ir žino, kiek jo leidžiama įvežti. Kadaise šie skaičiavimai buvo naudojami tam, kad badas neperžengtų ribos. Šiandien jie rodo ką kita“, – reziumavo „The Guardian“.
