Jo liudijimas atskleidžia, kaip technogeninė avarija greitai virto pasitikėjimo krize: Maskvos delsimas, informacijos slėpimas ir nenoras bendradarbiauti ne tik pakirto Michailo Gorbačiovo reputaciją, bet ir sustiprino įsitikinimą, kad SSRS išlieka uždara ir sunkiai prognozuojama sistema.
Viskas prasidėjo gražiai, o baigėsi – kaip visada
Kai įvyko Černobylio katastrofa, Michailas Gorbačiovas SSRS vadovo poste buvo vos 13 mėnesių. Vakarų politiniai lyderiai jį sutiko palankiai – jaunesnis ir aktyvesnis nei jo pirmtakai, jis kėlė vilčių dėl potencialių permainų Sovietų Sąjungoje.
Tačiau jo reakcija į avariją parodė, kad SSRS nesikeičia taip sparčiai, kad Vakarai galėtų tikėtis, jog milžinė mažų mažiausiai nekels pavojaus aplinkiniams.
Ekologinė katastrofa netrukus virto ir viešųjų ryšių krize naujajam lyderiui, siekusiam pelnyti Europos palankumą demonstruojant pragmatiškumą ir atvirumą.
Nesugebėjimas priimti siūlomos tarptautinės pagalbos, taip pat vengimas aiškiai atsakyti, kaip bus užkertamas kelias būsimoms technogeninėms katastrofoms, galiausiai suvaidino reikšmingą vaidmenį spartinant imperijos žlugimo procesus.
Vakarų analitikai vienas po kito kartojo: Kremliaus klaidos ir užsispyrimas galiausiai SSRS pridarė žalos, prilygstančios ekologinėms avarijos pasekmėms, kurios buvo milžiniškos.
Informacijos slėpimas sukėlė pasipiktinimą beveik visose Vakarų Europos valstybėse ir augino nerimą tarp žmonių abipus „geležinės uždangos“.
„Mes nuolat akcentavome, kad SSRS turi atsiverti, turi būti skaidrumu grįstas bendradarbiavimas, kad mes galėtume būti partneriais, kad galėtume toliau tęsti politinį bendradarbiavimą. Tačiau taip nenutiko, arba nutiko pernelyg lėtai. Tai nebuvo vienintelis veiksnys, nulėmęs SSRS griūtį, bet buvo vienas iš svarbesnių momentų“, – įsitikinęs Timas Eggaras.
Tuo metu T.Eggaras ėjo Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerijos vadovo pareigas ir būtent jis pirmasis sulaukė skambučio, kai Vakarus pasiekė signalai apie avariją.
