Dabar populiaru
15min be reklamos
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne
Publikuota 2022 05 19, 10:05

Tragedija Borodiankoje: bomba pražudė šešių asmenų policininko šeimą

Kai 26 metų policininkas Ivanas Simorozas nusivedė BBC žurnalistą į savo tėvų namą Borodiankoje, netoli Kyjivo, kad parodytų, kaip smarkiai jis nukentėjo, žurnalistas iš pradžių nesuprato, kur tas sugriautas namas. Netrukus jis suvokė, kodėl taip nutiko: iš to statinio neliko nieko panašaus į namą. Po jo griuvėsiais liko šeši vienos šeimos kūnai: nuo mažylės iki senelių.
Borodianka
Borodianka / ZUMAPRESS / Scanpix nuotr.

Po sprogimo visi – „ne ryšio zonoje“

„Vasario 26 d. buvau savo darbo vietoje rajono policijos nuovadoje, kalbėjomės lauke, kai išgirdome: sprogimas!“ – prisimena Ivanas.

Prieš dvi dienas Rusija įsiveržė į Ukrainą, o Rusijos kariuomenė, artėdama prie Kyjivo, puolė mažus Kyjivo regiono miestelius, rašo BBC.

„Žemė sudrebėjo. Pradėjau skambinti visiems savo giminaičiams: žmonai, broliui, motinai, tėvui, močiutei – ir visi buvo „ne ryšio zonoje“. Žinojau, kad įvyko kažkas blogo“, – prisimena Ivanas.

Jis išgirdo sviedinio sprogimo garsą ir suprato, kad sprogmuo į kažką pataikė, tik nežinojo į ką.

Kartu su savo vadu ir keliais kolegomis Ivanas nuvažiavo į jo namus Centrinėje gatvėje. Policininkai išvydo sujauktas griuvėsių krūvas, kurios taip pat atrodo ir dabar.

BBC žurnalistas paklausė I.Simorozo, ką jis tuo metu galvojo.

„Siaubas. Karas. Labai baisu, nieko nesupranti. Tikiesi, kad kažkas dar gyvas, galbūt pasislėpęs rūsyje“, – atsakė jis.

Siaubingi radiniai

Netrukus kaimynai ir giminaičiai atvyko padėti Ivanui surasti išgyvenusiųjų.

Ivanas pirmasis rado savo motiną, kurios kūnas buvo išdarkytas virš šaldytuvo. Maždaug už 200 metrų nuo jos jis pamatė savo jaunesnįjį brolį. Kūnas buvo be kojų ir rankų. Šalia brolio, daržo lysvėje, sėdėjo jo mylimas šuo.

Tada buvo rasta Ivano močiutė – taip pat negyva, po plytų krūva.

Ivano teta rado jo vienerių metų dukrelę Poliną – ant sofos, mažylė dar kvėpavo.

Tada jie rado Ivano žmoną, o paskui jo tėvą. Jie buvo mirę.

Po kelių valandų Polina mirė ligoninėje.

Tą dieną Ivanas neteko šešių savo šeimos narių.

Policijos duomenimis, Ivano namas buvo pirmasis Borodiankoje sugriautas pastatas. Vėliau artilerijos ugnis pavertė ją viena iš labiausiai sunaikintų gyvenviečių per karą.

Neįtikėtinai ramus Ivanas parodo akmenų krūvą, kuri kadaise buvo jo šeimos namai. Jis prisimena kiekvieną detalę.

Tarp griuvėsių skleidžiasi močiutės pasodintos ryškios tulpės.

Jei pažvelgsite atidžiau, pamatysite gyvybės ženklų: Polinos batelį arba ant sijos kabantį chalatą.

Borodiankoje visi turi netekčių

Po išpuolio Ivanas pasiėmė tik tris dienas atostogų. Jis dirbo netoliese esančiame kariniame kontrolės punkte, padėdamas gyventojams evakuotis į saugesnes vietoves. Vėliau jis buvo apdovanotas medaliu už tarnybą ir drąsą.

Vietos policijos padalinys, kuriame tarnavo Ivanas, buvo vienas pirmųjų, grįžusių į darbą po to, kai Rusijos kariai pasitraukė iš Kyjivo srities. Nuo to laiko regione buvo aptikta daugiau kaip 1 200 civilių kūnų.

Kaip Ivanas gali toliau gyventi ir dirbti? Kas jį palaiko?

Jis prisipažįsta, kad darbas padeda atitrūkti nuo sunkių minčių ir susidoroti su asmeniniu sielvartu. Kai Borodiankos gyventojai pradėjo tvarkyti miestą, Ivanas pradėjo susitikinėti su žmonėmis, kurie taip pat patyrė panašią tragediją.

Jis priduria, kad negalima neįvertinti ir artimų draugų bei kolegų paramos.

„Borodiankoje visi turi kokių nors bėdų ir problemų, – sako Ivanas. – Reikia padėti žmonėms. Darbas ir draugai yra tai, kas man padeda ir palaiko“.

I.Simorozas stebina stiprybe

„Jis yra atviras, draugiškas, talentingas ir susitelkęs žmogus“, – sako Borodiankos policijos skyriaus viršininkas Viačeslavas Cyliurikas, Ivano vadas.

Jis priduria, kad Ivanas per šešerius darbo metus nebuvo pasiėmęs nė vienos laisvos dienos.

„Nesu sutikęs nė vieno tokio stipraus žmogaus“, – pastebi V.Cyriulikas, vildamasis, kad jam neteks sutikti daugiau nieko, kuris turės būti toks stiprus po panašios tragedijos.

Per kitas penkias savaites tai, kas nutiko Ivano namams, Borodiankoje pasikartojo dar daug kartų.

Pagrindinėje miestelio gatvėje dabar vyrauja tyla. Aplinkui – griuvėsiai.

„Žmonės yra visiškai demoralizuoti, – sako V.Cyriulikas. – Jie mokosi gyventi šiandienos realybėje.“

Vienu metu Ivano santūrumo kaukė vis dėlto nuslysta – kai jis apibūdina už 30 kilometrų esančią vietą. Ten – šeši mediniai kryžiai ant šviežiai supiltų smėlio kauburėlių Peskovkos kaimo kapinėse.

Polinos kapas lengvai atpažįstamas, nes ant jo – jos mylimiausi žaislai. Tačiau į akis krenta bendra visų šešių žmonių mirties data: 2022.02.26.

„Kai ten nuvažiuoju, visą laiką verku“, – sako Ivanas ir nuryja gumulą gerklėje.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min