Šį tekstą lenkų ir ukrainiečių kalbomis paskelbė gazeta.pl.
„Neįtikėtini karščiai, beždžionių raupai, aukštos degalų kainos. Pasaulyje tiek problemų. Kiekvienas iš mūsų turime savų rūpesčių. Karas? Taip, vyksta, kažkur Ukrainoje. Trunka jau penkis mėnesius. Kiek dar tęsis?
Žmonės Europoje pavargo, nori pamiršti, gyventi pasaulyje be karo. Bet pamiršti apie šį karą reiškia leisti jam įsibėgėti ir vieną dieną susitikti su juo savo namuose“, – rašo U.Vitiuk.
Ji primena, kad vasario 24 dieną pasaulį sukrėtė žinia apie Rusijos įsiveržimą į Ukrainą: „Apie karą kalbėta 24 valandas per parą televizijose visuose žemynuose, rašyta pirmuose viso pasaulio laikraščių puslapiuose. Kalbėta apie tai biuruose, viešajame transporte ir šeimos vakarienių metu.
-
Skylėta propaganda: kaip po Rusijos raketų šūvio pliki medžiai sugebėjo sužaliuoti?
-
Žinutė po JAV delegacijos apsilankymo Kyjive: artimiausios 3–6 savaitės – kritinės
-
Ukraina teigia atrėmusi Rusijos puolimą Bachmuto link
-
Ukrainiečių pajėgos smogė strategiškai svarbiam tiltui Rusijos užimtuose pietuose
Liepos 24-ąją, penki mėnesiai nuo invazijos pradžios, tema jau nėra tokia karšta. Žmonės pamiršta apie karą.
Žinote, aš irgi noriu pamiršti apie karą.
Bet štai stoviu prie Ukrainos karių kapų – didžiuliame sektoriuje, kuris Lvovo Lyčiakovo kapinės atsirado karo pradžioje. Buvau čia trečią karo savaitę – tada šioje vietoje buvo palaidota ne daugiau kaip dešimt didvyrių. Šiandien čia nėra laisvos vietos. Žiūriu į nuotraukas ant kapų: kažkieno vaikai, tėvai, vyrai... Kaip apie juos pamiršti? Tie kariai atidavė gyvybes, kad galėtume jaustis saugiai – aš, mano giminės, mano šalis, visa Europa.
Liepos 24-ąją, penki mėnesiai nuo invazijos pradžios, tema jau nėra tokia karšta. Žmonės pamiršta apie karą.
Štai valgome vakarienę su tėvais gimtuosiuose namuose. Staiga užkaukia oro pavojaus sirenos, turime tuoj pat slėptis slėptuvėje. Gretimame miestelyje – sprogimai, vėl rusų raketos. Nepakenčiamas sirenų kaukimas jau visada bus baimės ir skausmo garsu. Norėčiau apie jį pamiršti, bet kaip?“ – rašo ukrayina.pl vyriausioji redaktorė.
„Štai sutinku moterį, kuri persikėlė į šalies Vakarus iš Donbaso, nes jos namus sunaikino rusai. Pasakoja apie savo nelaimę, bando tramdyti emocijas, bet ašaros akyse nemeluoja: jaučia didžiulį skausmą. O aš su ja. Norėtume pamiršti, bet ar pajėgsime su tuo susitvarkyti?
Aš ir milijonai ukrainiečių taip norėtume užmerkti akis ir atsidurti šalyse, kurioje nėra karo, kur žmonės džiaugiasi gyvenimu, o ne kovoja. Kur sielai yra lengviau. Kur galima ramiai planuoti ateitį. Bet šis siaubingas, žiaurus karas tebevyksta. Ir jaučiami jį, kad ir kur būtume, ką bedarytume. Negalime pamiršti apie karą. Jokiais būdais. Net sapne“, – tęsia ukrainietė žurnalistė.
Kaip rašo, nei ji, nei jos tautiečiai nieko panašaus sau nelinkėdami tapo karo dalimis. Kasdien tenka atsisveikinti su savo artimaisiais ir giminėmis.
„Verkiame. Kovojame. Kovojame ne tik dėl savęs, bet ir dėl viso civilizuoto pasaulio vertybių, kurias Rusija nori sunaikinti.
Pergalė kare priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Laimėjimo formulė yra paprasta: (Ukrainos kariuomenė + Ukrainos visuomenė)* pasaulio parama = pergalė.
O pasaulio parama tai ne tik sankcijų Rusijai įvedimas ir ginklų tiekimas Ukrainai. Kiekvienas gali prisidėti prie karo pabaigos: dalyvauti antikariniuose protestuose, remti pabėgėlius, padėti labdaros organizacijoms, pasirašyti protesto laiškus. Netylėti.
Laimėjimo formulė yra paprasta: (Ukrainos kariuomenė + Ukrainos visuomenė)* pasaulio parama = pergalė.
Ar pasaulis tampa abejingas? Ne, pasaulis yra normalus. Bandymai išstumti gąsdinantį karą iš sąmonės yra normalus žmogaus poreikis. Jokia mąstanti asmenybė negali gerai jaustis informacijos apie prievartą, žudymus ir mirtį sraute. Nuovargis nuo karo yra normalu. Bet tas nuovargis turėtų mums kelti dar didesnį įniršį ir norą kuo skubiau pasiekti pergalę. Kad padėtume tašką šioje istorijoje“, – rašo U.Vitiuk.
Jos manymu, tikėtinas ir toks scenarijus, kad problema ignoruojama, nors tai leidžia jai augti. Čia kaip auglį turintis pacientas apie jį „pamirštų“ – gydymo nepaisymas vestų link mirties.
„Įsivaizduokime, kad Rusija yra tas auglys pasaulio žemėlapyje. Karo nusikaltimų ignoravimas šiandien atves iki karo rytoj kur kas platesniu mastu.
Įsivaizduokime, jeigu Ukrainos kariai pavargs nuo karo. „Ką gi, man gana, noriu namo“, – pasakys. Įsivaizduokime, kad savanoriai pavargs nuo karo. Kad Ukraina pavargs ir sudės ginklus. Rusijai daugiau stabdžių nėra – užtenka prisiminti Lenkijos istoriją. Todėl neabejokite: kai tik Ukraina nustos priešintis, jau kitą dieną Rusija paskelbs „karinę operaciją“ – prieš Lenkiją, Lietuvą ar kitas Europos šalis.
Nepamirškite apie karą, nes ateis į jūsų namus“, – savo kreipimąsi baigė U.Vitiuk.
