Ataskaitoje pažymima, kad visose šalyse vaikai patyrė neigiamą COVID-19 poveikį švietimui, bet vaikai pabėgėliai yra ypač nepalankioje padėtyje. Prieš pandemiją tikimybė, kad vaikas pabėgėlis nesimokys mokykloje, buvo dukart didesnė nei kitų vaikų atveju. Padėtis pablogės – daugelis tokių vaikų gali neturėti galimybių grįžti į mokyklą, nes mokyklos tebebus uždarytos, bus sunku susimokėti už mokslą, uniformas ar knygas, nebus galimybių naudotis technologijomis arba iš jų bus reikalaujama dirbti ir padėti išlaikyti savo šeimą.
„Pusė vaikų pabėgėlių pasaulyje jau ir taip nelankė mokyklos, – primena Filippo Grandi, Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras. – Po visko, ką jie išgyveno, negalime jų dar labiau apiplėšti ir atimti ateities, atsisakydami suteikti išsilavinimą. Nepaisant pandemijos keliamų milžiniškų iššūkių, jei tarptautinė parama pabėgėliams ir juos priimančioms bendruomenėms būtų didesnė, galėtume plačiau taikyti inovatyvius būdus, kad išsaugotume esminius laimėjimus, pasiektus per pastaruosius metus pabėgėlių švietimo srityje“.
Pusė vaikų pabėgėlių pasaulyje jau ir taip nelankė mokyklos.
Jei didesnės paramos nebus, stabilūs ir sunkiai pasiekti aukštesni besimokančiųjų mokykloje, universitete ir techninio ar profesinio mokymo įstaigose rodikliai gali smukti žemyn (kai kuriais atvejais visam laikui). Tai gali sužlugdyti visas pastangas pasiekti 4-ąjį darnaus vystymosi tikslą užtikrinti įtraukų ir lygiavertį kokybišką švietimą visiems.
Itin paveikų baigiamąjį šios ataskaitos žodį parašęs „Vodafone Foundation“ ir UNHCR ambasadorius, atsakingas už Tikralaikio tinklo mokyklų programą, Mohamedas Salahas teigia: „Jei užtikrintume kokybišką švietimą šiandien, rytoj būtų mažiau skurdo ir kančių. Ištisų vaikų kartų – milijonų kai kuriuose skurdžiausiuose pasaulio regionuose – laukia niūri ateitis, nebent visi prisidėtume, kaip kas gali. Jei dirbsime kaip komanda, kaip vienas, galime suteikti jiems galimybę ateityje gyventi oriai – jie to tikrai nusipelno. Nepraleiskime šios progos prisidėti.“
2019 m. duomenys ataskaitoje grindžiami duomenimis iš dvylikos šalių, kuriuose gyvena daugiau nei pusė vaikų pabėgėlių pasaulyje. Nors pradinėje mokykloje mokosi 77 proc. vaikų, vidurinėje mokykloje mokosi tik 31 proc. jaunimo. Aukštojo mokslo įstaigose mokosi vos 3 proc. pabėgėlių jaunimo.
Nors šie skaičiai toli gražu nesiekia bendrų vidutinių pasaulio rodiklių, ši statistika vis dėlto rodo, kad esama pažangos. Besimokančiųjų vidurinėje mokykloje skaičius išaugo dešimtimis tūkstančių – daug vaikų pabėgėlių pradėjo lankyti mokyklą; vien tik 2019 m. bendras skaičius padidėjo 2 proc. Tačiau COVID-19 pandemija dabar kelia grėsmę, kad šis ir kiti svarbūs pasiekimai išnyks. Mergaitėms pabėgėlėms ši grėsmė yra ypač didelė.
Mergaitės pabėgėlės jau ir taip turi mažiau galimybių mokytis nei berniukai – tikimybė, kad jos mokysis vidurinėje mokykloje, yra dvigubai mažesnė. Pasinaudodamas UNHCR duomenimis, „Malalos“ fondas įvertino, jog dėl COVID-19 pusė visų mergaičių pabėgėlių negrįš į vidurines mokyklas, kai rugsėjį jos vėl atsidarys. Šalyse, kuriose bendras vidurinėse mokyklose besimokančių mergaičių pabėgėlių skaičius jau anksčiau nesiekė nė 10 proc., visoms mergaitėms gresia niekada nebaigti mokyklos. Tai labai niūri prognozė; tokia padėtis turės pasekmių ateities kartoms.
„Man ypač kelia nerimą poveikis mergaitėms pabėgėlėms. Švietimas ne tik yra žmogaus teisė, bet ir suteikia mergaitėms pabėgėlėms, jų šeimoms ir bendruomenėms apsaugą ir aiškią ekonominę naudą. Tarptautinė bendruomenė tiesiog negali sau leisti nesuteikti jiems galimybių, kurias lemia švietimas“, – sako F.Grandi.
Švietimas ne tik yra žmogaus teisė, bet ir suteikia mergaitėms pabėgėlėms, jų šeimoms ir bendruomenėms apsaugą ir aiškią ekonominę naudą.
Prisitaikyti prie COVID-19 nulemtų apribojimų ypač sudėtinga 85 proc. pasaulio pabėgėlių, gyvenančių besivystančiose ar mažiausiai išsivysčiusiose šalyse. Mobilieji telefonai, planšetiniai kompiuteriai, nešiojamieji kompiuteriai, geras ryšys, pigūs ar netgi neribojami duomenys, net radijo imtuvai dažnai nėra taip paprastai prieinami priverstinai persikėlusių bendruomenėms.
UNHCR, vyriausybės ir partneriai deda nuolatines pastangas užpildyti svarbiausias spragas ir užtikrinti pabėgėlių švietimo tęstinumą pandemijos metu – naudojami mokymosi internetu būdai, televizija ir radijas, padedama mokytojams ir globėjams, kad jie galėtų bendrauti su mokiniais ir sykiu laikytis sveikatos priežiūros nurodymų.
Ataskaita parodo, ką šeimos, bendruomenės ir vyriausybės nuveikia užtikrindamos švietimą vaikams pabėgėliams. Joje pateikiami teigiami gražūs pavyzdžiai, kaip vyriausybės užtikrino, kad į įstatymus būtų įtraukta vaikų pabėgėlių teisė lankyti valstybines mokyklas, iš Ekvadoro ir Irano. Skaitmeninių inovacijų pavyzdžius iškelia Egipto švietimo ministras ir šeima Jordanijoje, kuri naudojasi perėjimu prie mokymosi internetu. Kadangi daugiau nei pusė pasaulio pabėgėlių gyvena miestuose, pabrėžiama miestų, priimančių pabėgėlius, svarba. Koventrio meras (Jungtinė Karalystė) dalijasi, kaip miestas tvarkosi ir kam to reikia.
Ataskaitoje vyriausybės, privatusis sektorius, pilietinė visuomenė ir kiti svarbūs suinteresuotieji subjektai raginami suvienyti jėgas ir ieškoti sprendimų, kurie sustiprintų nacionalines švietimo sistemas, užtikrintų mokymosi sąsajas su būdais gauti pripažįstamą išsilavinimą, taip pat užtikrintų tvirtą ir patikimą švietimo finansavimą. Ataskaitoje perspėjama, kad nesiėmę tokių veiksmų rizikuojame prarasti vaikų pabėgėlių kartą, neturėjusią galimybių gauti išsilavinimo.
Grėsmė pabėgėlių švietimui nesibaigia su COVID-19. Išpuoliai prieš mokyklas yra siaubinga ir vis dažnesnė realybė. Ataskaitoje nurodoma, kad vien Afrikos Sahelio regione smurtas privertė uždaryti daugiau nei 2 500 mokyklų ir dėl to nukentėjo 350 000 mokinių švietimas.
