Dabar populiaru
Publikuota: 2017 liepos 2d. 22:50

Vakarai norėjo karo Afganistane, tačiau ar pasiruošė taikai?

Antskrydis Afganistane
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Antskrydis Afganistane

Ateinančiomis savaitėmis JAV gynybos sekretorius Jamesas Mattisas prezidentui Donaldui Trumpui pateiks naują strategiją dėl veiksmų Afganistane. Ši strategija – paskutinioji iš ilgos jų serijos, egzistuojančios jau nuo 2001-ųjų. Šįkart daugiausia dėmesio bus skiriama bandymui neleisti, kad šalis virstų teroristų prieglobsčiu, rašo „Foreign Policy“.

J.Mattisas dabartinę situaciją yra apibūdinęs kaip aklavietę, kurioje pranašumą turi Talibanas. Kad situacija radikaliai pasikeistų, esą reikės įdėti kur kas daugiau pastangų, padėsiančių sustiprinti afganų pajėgas.

Paklaustas, kaip atrodytų JAV pergalė Afganistane, J.Mattisas atsakė ne itin optimistiškai: smurtą reikia sumažinti iki tokio lygio, kurį galėtų sukontroliuoti Afganistano vyriausybė – kad jis nebekeltų mirtino pavojaus.

Tačiau net ir šią, kukliai apibūdinamą pergalę ne taip lengva pasiekti. Pirmiausia todėl, kad ji numato Afganistano vyriausybę, sugebančią savarankiškai tvarkytis su tokiomis teroristinėmis grupuotėmis kaip „Al Qaeda“.

Kitaip tariant, įsivaizduojama visiškai kitokia Afganistano vyriausybė, nei buvo iki šiol.

Dar viena didele kliūtimi laikomi buvusios Talibano vyriausybės rėmėjai, puikiai įsitvirtinę Afganistane ir sulaukiantys paramos iš Pakistano.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./JAV Gynybos sekretoriaus J.Mattiso vizitas poligone Pabradėje
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./JAV Gynybos sekretoriaus J.Mattiso vizitas poligone Pabradėje

Nepaisant J.Mattiso siūlomos strategijos, mažai tikėtina, kad Afganistano vyriausybė greitu metu galės pati spręsti ir kitas, ne tik su saugumu susijusias problemas.

Taip pat nepanašu, kad JAV pajėgos galėtų užtikrintai atsitraukti, žinodamos, kad nereikės skubėti ištaisyti žalos, kurią sukeltų ir vėl sustiprėjęs Talibanas.

Vis dėlto šiuo klausimu Afganistanas nėra unikalus. Panaši situacija susiklosčiusi ir Irake, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Libijoje, Ukrainoje bei daugybėje kitų šalių, kurias šiuo metu krečia konfliktai.

Karas ar taika?

Kažkada riba tarp karo ir taikos būdavo aiškiai nubrėžta. Taika baigdavosi tuomet, kai būdavo paskelbiamas karas. Beveik iš karto veiksmai, anksčiau laikyti nusikalstamais, žalingais ar įžeidžiais, tapdavo visiškai legalūs.

Prekyba būdavo užblokuojama, prašalaičiai įkalinami. Net ir siekiantieji išlikti neutraliais turėdavo užimti vienokią ar kitokią poziciją. Galiausiai karas baigdavosi sutarties, reiškiančios naujos taikos pradžią, pasirašymu.

Šiandien karai nebėra skelbiami, todėl riba tarp jų ir taikos taip pat nebėra aiški.

Ši tendencija pagreitį įgavo praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai žodžiui „karas“ pradėta vartoti eufemizmus. Būtent tuo laikotarpiu šalys ėmėsi invazijų į kitas valstybes kaip nacionalinės politikos instrumentų.

Šiuolaikiniuose karuose, apimančiuose pilietinius konfliktus, formalios deklaracijos yra visiškai nereikšmingos. Paliaubos ir taikos sutartys, net jei dažnai sudaromos, paprastai ilgai nesitęsia.

Antrojo pasaulinio karo metu buvo paskelbta daugybė deklaracijų ir paliaubų, bet nuo to laiko formaliai karai skelbiami tikrai labai retai.

Šiuolaikiniuose karuose, apimančiuose pilietinius konfliktus, formalios deklaracijos yra visiškai nereikšmingos. Paliaubos ir taikos sutartys, net jei dažnai sudaromos, paprastai ilgai nesitęsia.

Tarptautiniai karai dažnai užsibaigia ne daugiau kaip vienomis paliaubomis (pavyzdžiui, Korėjos pusiasalyje 1953-iaisiais ar Irake 1991-aisiais), todėl išlieka galimybė, kad anksčiau ar vėliau konfliktai vėl atsinaujins.

Vadinasi, šiandien karas – nebe griežtai laiko ir erdvės apibrėžta būklė, o chaosas ir smurtas, aptinkamas keliose valstybėse vienu metu.

Karas gali būti aukšto intensyvumo ir lokalizuotas arba plačiau išplitęs ir ne toks intensyvus. Tačiau faktas, kad tam tikroje vietoje tam tikru metu nutrūko didelio masto kariniai veiksmai, dar nereiškia, kad pagaliau įsivyravo taika.

Tikroji taika turi būti ilgalaikė, ją turi atnešti išspręsti konfliktai ir gerėjantys santykiai. Tačiau taika jokiu būdu nėra pauzė, leidžianti pasipildyti ginklų atsargas ir atgauti jėgas prieš kovos pratęsimą.

Konfliktas, nusinešantis mažiau nei tūkstantį gyvybių, analitikų laikomas ne karu, o kariniu ginču valstybės viduje.

Kai riba tarp taikos ir karo išbluko, tarptautinius santykius tiriantys mokslininkai, norėdami nustatyti, kada prasideda karas, pradėjo kliautis skaičiais. Jei per metus kovose miršta tūkstantis ar daugiau žmonių, vadinasi, teritoriją siaubia karas.

Konfliktas, nusinešantis mažiau nei tūkstantį gyvybių, analitikų laikomas ne karu, o kariniu ginču valstybės viduje.

Ilgą laiką tokios šalys kaip Afganistanas arba Irakas buvo krečiamos įvairių smurto formų ir neturėjo progos pasidžiaugti taika vadinamais ilgesniais ramybės laikotarpiais.

Mokslinėje literatūroje dabar rašoma apie „karo prevenciją“ ar „karo nutraukimą“, tačiau nebeužsimenama apie „taiką“.

Vis dar vykdomos „taikos palaikymo misijos“, skirtos išsaugoti „bandomąją“ taiką. Tačiau kai šias misijas imama vykdyti šalyse, kuriose taika taip ir nebuvo pasiekta, terminas skamba visiškai neadekvačiai.

Vis dėlto ilgalaikė taika gali būti apgaulinga, todėl šiandien „taikos palaikymo misijos“ virto „stabilizacijos operacijomis“.

Terminą „taikos palaikymo misija“ buvo bandoma pakeisti tokiais variantais kaip „taikos skatinimas“ arba „taikos rėmimas“. Vis dėlto ilgalaikė taika gali būti apgaulinga, todėl šiandien „taikos palaikymo misijos“ virto „stabilizacijos operacijomis“.

Kai karas skelbiamas siekiant užkariauti kitas šalis, jo sėkmė gali būti matuojama užimtomis ar išlaikytomis teritorijomis. Tačiau šiandien užkariavimas nebėra laikomas teisėtu karo tikslu.

JAV generolas Douglasas MacArthuras sakė, kad pergalė neturi jokių pakaitalų. Vis dėlto pats žodis „pergalė“ išėjo iš mados, išskyrus tuos atvejus, kai kalbame apie specifinius mūšius.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./JAV generolas Douglasas MacArthuras
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./JAV generolas Douglasas MacArthuras

JAV prezidentas George'as W.Bushas bandė užbaigti misiją Irake, tačiau jam nepavyko. Šiandien, kalbant apie siekius šioje šalyje, žodis „tvarka“ yra vartojamas taip pat dažnai, kaip ir „taika“.

Tačiau net ir šioje srityje visada tvyrojo įtampa tarp tų, kurie sakosi esą pacifistai ir laiko smurtą regresu, ir tų, kurie tiki, kad kariniai veiksmai gali padėti nugalėti neteisybę ir iškovoti laisvę.

Universitetų „taikos studijų“ fakultetai ar institutai praleidžia daugybę laiko kalbėdami apie konfliktus ir būdus juos sustabdyti.

Dirbantieji šioje srityje paveldėjo idealizmą iš tų, kurie suvokė karą kaip anomaliją, atspindinčią baisiausias žmogaus savybes bei nacionalinį pasipūtimą. Tie žmonės ir toliau bando priešintis militarizmui ir tam, kaip jį suvokia visuomenė.

Tačiau net ir šioje sferoje visada tvyrojo įtampa tarp tų, kurie sakosi esą pacifistai ir laiko smurtą regresu, ir tų, kurie tiki, esą kariniai veiksmai gali padėti nugalėti neteisybę ir iškovoti laisvę.

Vieni jų palaiko visišką susilaikymą nuo karinių veiksmų, „negatyvią taiką“, kurioje gali kunkuliuoti neapykanta ir būti vykdomos represijos.

O jų priešininkai palaiko „pozityvią taiką“, kuri, prasidėjus kovai, reikalauja pasirinkti, kurią pusę palaikai.

Todėl kalbėdami apie taiką turime atskirti šiuos du apibrėžimus. Vis dėlto apibrėždami laikiną taiką retai suvokiame iššūkius, su kuriais susiduria karo nusiaubtos šalys, bandydamos atsigauti ir įvykdyti svarbias reformas.

Neužtenka ir pažado, kad vos tik nugalėjus „blogiukus“ suklestės laisvė, demokratija bei socialinė harmonija.

Neįprastos ambicijos

Kalbant apie siekius Afganistane ir Irake, ambicijos yra labai neįprastos: nugalėtas terorizmas, diskredituota baimę sėjanti ideologija, visi regionai, žengiantys demokratijos keliu ir nutolę nuo diktatūros, galas narkotikų prekybai ir t.t.

Žinome, kad su karu susijęs brutalumas ir smurtas nėra natūralus kelias į „gerąją“ taiką. Karo palikimas – siaubingas: gedulas, visuomenės susiskaldymas, kartėlis, sugriauta infrastruktūra, nusikalstamumas, badas ir ligos.

Tiesa, istorijoje būta ir „gerosios“ taikos, pavyzdžiui, 1945-aisiais ji buvo pasiekta Vokietijoje ir Japonijoje. Tačiau tam reikėjo ne tik karinių pergalių. Tam reikėjo pilietinio planavimo įsipareigojimų ir išteklių, kurie būtų greitai prarasti, jei Šaltasis karas įžengtų į fronto linijas.

Invazijoje į Iraką labiausiai stebina visiškas Vakarų nepasiruošimas pasinaudoti progomis siekiant sukurti geresnę visuomenę.

Atsižvelgiant į politikos nesėkmes Irake ir kitose šalyse, jų priežastys dažniausiai slypi nenorėjime rekonstrukcijai naudoti išteklių tuomet, kai kova baigiasi. Trumpai tariant, nesėkmes lemia nesugebėjimas susitarti dėl taikai keliamų reikalavimų.

Atsižvelgiant į politikos nesėkmes Irake ir kitose šalyse, jų priežastys dažniausiai slypi nenorėjime rekonstrukcijai naudoti išteklių tuomet, kai kova baigiasi. Trumpai tariant, nesėkmes lemia nesugebėjimas susitarti dėl taikai keliamų reikalavimų.

Apie taiką kalbame tarsi utopinę sąlygą, apie geresnio pasaulio siekiamybę, kuri mus motyvuoja sunkiais laikais.

Mūsų siekiamos taikos pobūdis turi būti integruotas į karinę strategiją ir pritaikytas prie realių galimybių. Beprasmiška kalbėti apie patrauklią ateitį, jei nėra galimybių ją įgyvendinti.

Tie, kurie planuoja karinius veiksmus, turi suvokti, kad būtent karas suformuoja galutinį taikos rezultatą.

„Jei nori taikos, ruoškis karui“, – sako sena romėnų patarlė. Tačiau jei ruošiamės karui, turime susimąstyti ir apie taiką, kurią norime pasiekti.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min