Sekite 15min Google
„Teko šiek tiek su juo bendrauti ir sekti (kadaise) akademinę veiklą, tad įdomu matyti subtilų jo paties idėjų – ir įsipareigojimo ginti administracijos politiką – sintezę. Ne visada paprastą", - prisimena L.Kojala.
E.Colby savo principus interviu NYT apžvalgininkui Rossui Douthatui iliustruoja epizodu iš sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinių minėjimo. Pasak jo, Belgijos gynybos atašė pradėjus „moralizuoti“ apie JAV izoliacionizmą, E.Colby priminė europiečių istorinę atsakomybę už savo saugumą.
„Jei jų ekonomikos augtų taip, kad į juos būtų galima žiūrėti rimtai“
„Pasakiau: mes norime tos Britanijos ir tos Kanados, kurios Pirmajame pasauliniame kare kariavo ketverius, o Antrajame – šešerius metus. Mes buvome tie, kurie atėjo vėliau“, – prisimena E.Colby.
„Europiečiai būtų daug geresnėje pozicijoje mus moralizuoti, jei išleistų tiek, kiek mes, jei būtų pasirengę kurti realius karinius pajėgumus ir jei jų ekonomikos augtų taip, kad į juos būtų galima žiūrėti rimtai.“
Visgi šį sykį pokalbio su NYT apžvalgininku tonas nebuvo vien aštrus, pastebi L.Kojala.
Ką sako apie Ukrainą?
Apie Ukrainą E.Colby kalba palankiau nei kai kuriuose ankstesniuose viešuose pasisakymuose.
„Ukrainiečiai jau ketverius metus atkakliai ir pagarbos vertai ginasi“, – sako jis, pabrėždamas prisitaikymą prie technologinių pokyčių, ypač dronų karo.
Jis taip pat pripažįsta, kad Ukrainos padėtis „kai kuriais aspektais pagerėjo“, nors karas iš esmės tebėra sekinantis.
Vladimirui Putinui E.Colby siūlytų: „Dabar geras metas šį konfliktą užbaigti. Prezidentas Trumpas nuoširdžiai nori taikos.“
Kartu jis pabrėžia, kad administracija nėra proputiniška: „Jeigu nori sudaryti taiką su didele galia, turi suvokti, kaip ji mąsto, ir pripažinti, kad ji turi daug galios.“
Paklaustas apie pranešimus, kad pats siekė stabdyti ginklų Ukrainai tiekimą, E.Colby tai kategoriškai neigia: „Tai buvo melaginga istorija.“ Jis pabrėžia neturintis tokių įgaliojimų ir pats patvirtinęs ne vieną perdavimą Ukrainai.
„NATO 3.0“: Europą pirmiausia gina Europa
E.Colby „NATO 3.0“ vizijoje europiečiai turi prisiimti „pagrindinę atsakomybę už savo konvencinę gynybą“.
Šią idėją E.Colby pateikia ne kaip NATO silpninimą, o kaip grįžimą prie Šaltojo karo logikos. Jis primena, kad 1988 m. Vakarų Vokietija turėjo 12 aktyvių divizijų, nors buvo mažesnė už dabartinę Vokietiją.
Jo vertinimu, Vokietija šiandien keičiasi „istoriniu mastu“, Lenkija yra „fantastiškas pavyzdinis sąjungininkas“, Suomija labai stipri, gerai vertinamos Švedija ir Norvegija. Prancūzijos kariuomenė esą pajėgi, tačiau šalis turėtų išleisti gynybai daugiau; Jungtinės Karalystės indėlis, pasak E.Colby, kol kas nepakankamas.
E.Colby neatmeta ir JAV karių skaičiaus Europoje mažinimo, bet nedetalizuoja: karių skaičius, jo žodžiais, bus „NATO 3.0“ rezultatas, o ne tikslas.
Nesutinka su Europos požiūriu
R.Douthatas pastebi, kad europiečiai ir Kanada gynybą stiprina ne vien dėl Rusijos, bet ir norėdami mažiau priklausyti nuo neprognozuojamų JAV.
E.Colby tai interpretuoja priešingai: „Jūs man sakote, kad administracijos politika verčia sąjungininkus daugiau išleisti savo gynybai, prisiimti daugiau atsakomybės ir sumažinti amerikiečių naštą? Man tai skamba gerai.“ Todėl, jo vertinimu, Trumpas yra „NATO gelbėtojas“.
E.Colby kritikuoja Kanados premjero Marko Carney idėją, kad „vidutinės galios“ – Kanada, Europa, Japonija, Pietų Korėja, Australija – gali glaudžiau koordinuoti veiksmus ir taip sumažinti priklausomybę nuo JAV.
Jo nuomone, pats bendradarbiavimas nėra problema. Tačiau sąjungininkams neverta kurti alternatyvų.
Kaip pavyzdį E.Colby pateikia Kanados svarstymus dėl F-35 ir „Gripen“: „Gripen“ yra smarkiai prastesnis už F-35.“ Jo logika – jei Kanados pasirinkimas sumažina bendrą NORAD kovinį pajėgumą, nuo to nukenčia ir amerikiečių saugumas.
Kaip galima reikalauti sąjungininkų pasitikėjimo?
Žurnalistas R.Douthatas tiesiai klausia, kaip galima reikalauti sąjungininkų pasitikėjimo, kai D.Trumpas viešai kalba apie Kanadą kaip 51-ąją valstiją ir JAV pretenzijas į Grenlandiją.
E.Colby čia aiškaus atsakymo vengia, atkreipė dėmesį L.Kojala. Pentagono atstovas gina „Trumpo Monroe doktrinos interpretaciją“ ir pabrėžia, kad JAV turi užtikrinti savo interesus Vakarų pusrutulyje. Apie Grenlandiją jis sako, kad „JAV yra vienintelė valstybė, realiai galinti užtikrinti Grenlandijos saugumą“, nors kartu kalba apie „produktyvų diplomatinį kelią“.
Iranas
R.Douthatas pašnekovui kelia dilemą: pats E.Colby ilgus metus perspėjo, kad JAV ištekliai riboti ir juos būtina telkti Kinijos atgrasymui, o dabar dalis tų išteklių naudojama kare su Iranu.
E.Colby atsakymas: svarbiausios Indijos-Ramiojo vandenyno strategijai reikalingos priemonės „nėra kritiškai išsekusios“. Tačiau konkrečių sistemų neįvardija.
Jis taip pat nesutinka padėties vadinti aklaviete. JAV tikslai, pasak jo, yra neleisti Iranui įgyti branduolinio ginklo, sumažinti Teherano karinius pajėgumus bei užtikrinti laivybą Hormuzo sąsiauriu.
„Prezidentas nėra įstrigęs. Jis turi pasirinkimų“, – sako E.Colby. Jo teigimu, eskalacija nebūtinai reikštų Iraką ar Vietnamą: JAV turi ir kitų karinių, ekonominių spaudimo priemonių.
Tačiau paklaustas, kas konkrečiai privers Iraną nusileisti, E.Colby detalių nepateikia.
Kinija
E.Colby atmeta svarstymus, kad antroji D.Trumpo administracija Kinijos nebelaiko esminiu iššūkiu. Jo principas – „stipriai ir aiškiai, bet tyliai“: „Vertinkite JAV pagal tai, ką jos daro, o ne pagal demonstratyvią retoriką“, – teigia jis.
Karinės strategijos esmė išlieka „denial defense“ – sukurti tokią gynybą pirmojoje salų grandinėje, kad Kinija negalėtų užimti ir išlaikyti svarbios JAV sąjungininko ar partnerio teritorijos.
E.Colby pabrėžia, kad tai nėra strategija „pakeisti režimą“. Tikslas – atgrasymas ir status quo išlaikymas: „Jeigu visi lieka savo pusėje, viskas bus gerai.“
