Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Viso gero, Leninai!“: sovietinės atminties paveldas Vidurio Ukrainoje

Ukrainos vėliavos spalvomis nudažytas Lenino paminklas
„Scanpix“/AP nuotr. / Ukrainos vėliavos spalvomis nudažytas Lenino paminklas
Šaltinis: www.nzidinys.lt
0
A A

Buvusios Sovietų Sąjungos respublikos ir ekskomunistinės Vidurio bei Rytų Europos valstybės, nuodugniai aiškindamos savo komunistinį palikimą, taiko skirtingas strategijas, tačiau apskritai kalbant, esama dviejų principinių alternatyvų: griauti arba išsaugoti.

„Palaukite, tai Kijeve vis dar buvo Lenino statula?“1

Byrant autoritariniam režimui, paminklų demontavimas yra svarbus simbolinis veiksmas, – taip nauja nepriklausoma valstybė atsikrato buvusios ideologijos. Pasirinkimą lemia, viena vertus, istorinė šalies patirtis, kita vertus, tam tikra ateities vizija.

Istorinės geografijos atstovas Davidas Harvey pažymi, kad paveldo kūrimo procese visuomenė atsirenka dalį paveldėtos įsivaizduojamos praeities, norėdama ją perduoti įsivaizduojamos ateities paveldui2. Tai sudaro kertinį atminties strategijų akmenį, o Larysos Nahornos teigimu, tas strategijas galima apibrėžti kaip politinį procesą, „kuriuo siekiama išvystyti praeities įvaizdį“ kaip veiksmingą viešosios nuomonės poveikio priemonę3.

Atminties strategijos neapsiriboja valdžios institucijų veiksmais, bet veikiau apima visą kompleksą socialinių praktikų, susijusių su istorinės atminties artikuliacija ir išsaugojimu. Vis dėlto dėl finansinių išteklių valdžios vaidmuo dažnai būna pats svarbiausias. Kokius gi atminties strategijų pokyčius galima atsekti nepriklausomoje Ukrainoje analizuojant sovietinį paveldą?

Ši paveldą monumentaliojo meno srityje galima skirstyti į komunistinį, karinį ir kultūrinį, o čia apsiribosime objektais, priklausančiais pirmai kategorijai: pamink­lais, skirtais sovietiniams valstybininkams, ypač Leninui.

Sovietinė įamžinimo politika Ukrainoje prasidėjo nuo paties Lenino 1919 m. dekreto, kuriuo nurodoma statyti paminklus revoliucionieriams ir pažangiesiems menininkams.

Sovietinė įamžinimo politika Ukrainoje prasidėjo nuo paties Lenino 1919 m. dekreto, kuriuo nurodoma statyti paminklus revoliucionieriams ir pažangiesiems menininkams.

Tačiau tie pirmieji paminklai buvo statomi iš pigių medžiagų (plastiko, betono), todėl stovėjo neilgai ir buvo nugriauti4.

Trečiame dešimtmetyje, Ukrainoje įtvirtinus sovietų valdžią, komunistinių veikėjų pagerbimo imtasi su nauja jėga. Dėmesio centre čia, žinoma, atsidūrė Leninas, tapęs visuotinės pagarbos, peraugančios į garbinimą, objektu.

Lenino paminklai buvo statomi kiekvieno miesto centre priešais vietinės tarybos (gossovieto) pastatą, o jei tai buvo mažas miestelis, tada šalia pusiau formalių pastatų, pavyzdžiui, kultūros namų, mokyklų ir pan.5 1991 m. Ukrainos SSR buvo 8248 monumentaliojo meno objektai, tarp jų 5015 standartizuotų Lenino statulų6. Gana įspūdinga, turint omenyje, kad tuo metu Ukrainoje buvo 448 miestai ir 926 miesteliai7.

Klasikiniu Pierre‘o Nora apibrėžimu, paminklai yra „atminties vietos“, kuriose bendruomenės atmintis yra formuojama, reprezentuojama ir pagerbiama8. Atsižvelgiant į valstybės vaidmenį įtvirtinant tapatybę, suprantama, kad dauguma paminklų statoma būtent jos.

Tačiau glaudus autoriteto ir paminklų sąryšis sąlygoja tokią padėtį, kai, pasikeitus politinei orientacijai, keičiami ir paminklai, remiantis principu „nauja epocha – nauji didvyriai“. Padėtis tampa dar komplikuotesnė, kai senoji sistema ir po žlugimo išlaiko tam tikrą legitimumą. Ukrainos nepriklausomybė buvo ne revoliucinių įvykių, o veikiau vietos partinio elito kompromiso pasekmė. Taigi plėtodami atminties strategijas, buvę komunistai turėjo sukurti naują tautinį naratyvą ir didvyrių panteoną, tuo tarpu ankstesnysis režimas su savo paveldu dar nebuvo diskredituotas.

Šiame tekste nagrinėjamos strategijos, susijusios su sovietinių veikėjų paminklais Vidurio Ukrainoje, cent­rinės valdžios ir vietiniame lygmenyje; be to, siekiama išsiaiškinti vietos gyventojų požiūrį į šią paveldo dalį.

Vidurio Ukrainą galima pavadinti „atminties mūšio lauku“, kur skirtingi praeities, ypač sovietinės, vertinimo modeliai grumiasi kaip lygūs su lygiais. Šis regionas apima 5–8 administracinius vienetus, tačiau mes skirsime dėmesį tik trims iš jų – Vinicos, Kijevo ir Čerkasų regionams. Nors ten ilgai nestigo Komunistų partijos ir (iki 2014 m. įvykių veikusios) dešiniosios politinės partijos „Svoboda“ rėmėjų, didžioji dalis gyventojų mieliau renkasi „centro“ jėgas (paskutiniuose rinkimuose – Pet­ro Porošenkos bloką), kurios laikosi nuosaikios pozicijos daugeliu kontroversiškų klausimų (pavyzdžiui,

kalbos).

Sovietinio paveldo atminties strategijos nepriklausomoje Ukrainoje

Sovietinių valstybės veikėjų paminklų demontavimas prasidėjo 1990 m. Ukrainos vakaruose, kai tautinė demokratinė politinė partija „Narodnyj Ruch“ (nepriklausomybinis Liaudies frontas) įgavo daugumą vietinės valdžios struktūrose.

1990 m. liepos 18 d. Ternopilio Liaudies deputatų taryba (tikra taryba, nebe sovietas) pirmoji priėmė nutarimą nugriauti Vladimiro Lenino, Karlo Marxo ir Vladimiro Zatonskio paminklus; tai įvyko praėjus vos dviem dienom, kai Aukščiausiasis Sovietas paskelbė Ukrainos SSR Valstybės suverenumo dek­laraciją9. Per artimiausias savaites Lenino paminklai buvo pašalinti iš Červonogrado, Kolomijos, Boryslavo, Drohobičo, Radechivo, Mykolajivo (Lvovo ir Ivano-Frankivsko regionai).

Sovietinių valstybės veikėjų paminklų demontavimas prasidėjo 1990 m. Ukrainos vakaruose, kai tautinė demokratinė politinė partija „Narodnyj Ruch“ (nepriklausomybinis Liaudies frontas) įgavo daugumą vietinės valdžios struktūrose.

Reaguodamas į tai, Ukrainos SSR Aukščiausiojo Sovieto Prezidiumas, vadovaujamas Leonido Kravčiuko, paskelbė dekretą „Dėl Ukrainos SSR įstatymo „Dėl istorinių ir kultūrinių paminklų apsaugos ir naudojimo““.

Centrinė valdžia nurodė miestų taryboms peržiūrėti neteisėtus nutarimus dėl paminklų nugriovimo ir perkėlimo, o Ministrų Tarybai buvo pavesta „suinventorinti istorinius ir kultūrinius šalies paminklus, kad būtų galima nustatyti jų tikrąją istorinę, architektūrinę bei kultūrinę vertę“.

Paties Kravčiuko pozicija buvo neaiški: viena vertus, jis nepritarė paminklų demontavimui, kita vertus, stengėsi neįsivelti į konfliktus su vietos valdžia. Taigi per spaudos konferenciją 1990 m. rugsėjo 12 d. jis pareiškė, kad nors „kiekvienas gali laikytis savo nuomonės apie Leniną, tačiau mes (kaip tauta) prarastume civilizuoto pasaulio pagarbą, jei taip pasielgtume su jo paminklais“10.

Nepaisant to, atrodo, kad nei jo atsargiai parinkti žodžiai, nei Aukščiausiosios Tarybos sprendimas neturėjo įtakos vietinės valdžios atstovams Vakarų Ukrainoje. Praėjus vos dviem dienom po minėtos spaudos konferencijos, Lvovo miesto taryba nusprendė demontuoti Lenino paminklą miesto centre, ir tai buvo padaryta iš karto po sesijos11.

Kartu su 1990 m. vykusiais demontavimais Ukrainos teritorijoje užfiksuoti ir pirmieji sovietinių paminklų vandalizmo aktai. Kitaip negu Vakarų Ukrainoje, Rytų ir Pietų regionuose tebūta antikomunizmo apraiškų be nacionalistinių motyvų12. Vis dėlto tie įvykiai nesulaukė didesnės valstybės ir visuomenės reakcijos, nes ekonominė ir politinė krizė nustūmė sovietinio paveldo reikalus į politinių procesų pakraščius.

Nauji nacionaliniai poreikiai bei lūkesčiai radosi po 1991 m., kai Ukraina tapo nepriklausoma ir nauju aktualumu iškilo klausimas dėl priemonių sovietinių valstybės veikėjų paminklų atžvilgiu. Atminties strategijas Ukrainos Respublikoje šiuo požiūriu galima skirstyti į keturis laikotarpius, pagal prezidentų kadencijas: Leonido Kravčiuko (1991–1994), Leonido Kučmos (1995–2004), Viktoro Juščenkos (2005–2010) ir Viktoro Janukovyčiaus (2010–2014).

Pirmasis prezidentas Kravčiukas, kaip ir dauguma Aukščiausiosios Rados (toliau – Parlamento) deputatų, anksčiau buvo komunistas. Pirmąjį, iki 1994 m. funkcio­navusį Parlamentą, sudarė buvę Ukrainos SSR Aukščiausiojo Sovieto nariai, o dominavo komunistinė „Grupė 239“. Todėl nebuvo įvykdyta liustracija, o Komunistų partija, 1991 m. uždrausta Parlamento dekretu13, po dvejų metų vėl atsikūrė, Konstituciniam Teismui nusprendus, jog nesama teisinio pagrindo jos uždrausti.

Dėl daugybės tautinių problemų, taip pat ir neįtvirtintos tautinės tapatybės, pirmasis Ukrainos prezidentas kartu su savo administracija stengėsi parūpinti subalansuotą ir nuosaikų tautinį istorinį naratyvą bei didvyrių panteoną. Vis dėlto net ir atsargios pastangos sukėlė pasipriešinimą Ukrainos rytiniame ir pietiniame regionuose.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Kadenciją baigęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Kadenciją baigęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma

1994 m. Leonidas Kučma laimėjo prezidento rinkimus daugiausia todėl, kad pažadėjo apsaugoti minėtų regionų gyventojų teises. Istoriko Jaroslavo Grycako nuomone, Kučma troško būti abiejų Ukrainos dalių prezidentu ir dėjo visas pastangas, siekdamas sutaikyti tautinę ir sovietinę paradigmas, todėl atminties strategijose buvo vengiama kontroversiškų figūrų ir įvykių. Jo kadencija pasižymėjo gerai įvaldytu dvilypumu14, pavyzdžiui, paminklų naujo Ukrainos naratyvo figūroms (Mychailui Hruševskiui) statymą lydėjo komunistinių (Lenino) paminklų saugojimas.

Ukrainos komunistų partija paskutinį XX a. dešimt­metį vis laimėdavo Parlamento rinkimus, nors jos vietų skaičius mažėjo15. Tik 2002 m. kita politinė jėga, Viktoro Juščenkos koalicija „Naša Ukraina“, surinko daugiau balsų ir gavo 70 vietų Parlamente, o komunistai išlaikė tik 59. Todėl nenuostabu, kad dalykai, susiję su sovietinio paveldo likimu ir dekomunizacija, iki XXI a. liko išbraukti iš Ukrainos parlamento darbotvarkės.

Vienas 2000 m. įvykis, kurį Kučmos šalininkai pavadino „Aksomine revoliucija“, tapo svarbiu veiksniu naujai permąstyti sovietinį paveldą, neišskiriant nė paminklų.

Vienas 2000 m. įvykis, kurį Kučmos šalininkai pavadino „Aksomine revoliucija“, tapo svarbiu veiksniu naujai permąstyti sovietinį paveldą, neišskiriant nė paminklų.

Ilgainiui jis išryškino ideologinį motyvą kovoje prieš kairiąsias partijas, ypač komunistus, idant šie neįgytų daugumos Parlamente.

2000 m. sausį, po ilgų derybų su galimais sąjungininkais, proprezidentinės jėgos suformavo daugumą, kurią sudarė 237 deputatai. Tačiau kairiosios partijos užblokavo Parlamentą ir neleido naujajai koalicijai atleisti „kairiojo“ jo pirmininko Oleksandro Tkačenkos. Po dvi savaites trukusių ginčų proprezidentinė dauguma pasitraukė iš Parlamento pastato, persikėlė į kultūros ir parodų centrą „Ukrainskyi Dim“ ir išrinko naują pirmininką Ivaną Pluščį. Be to, jie priėmė rezoliuciją dėl sovietinių simbolių, esančių ant Parlamento fasado, pakeitimo valstybiniais nepriklausomos Ukrainos simboliais16.

Vis dėlto tai neišsirutuliojo į vieningą strategiją pašalinti komunizmo simbolius iš viešosios erdvės Ukrainoje. Kučma tik išleido dekretą „Ukrainos valstybinių simbolių naudojimo klausimu“17, tačiau jis neįpareigojo vietinės valdžios privalomai pašalinti sovietinio režimo simbolius, tad liko erdvės įvairiems manevrams ir kompromisams su prosovietinėmis jėgomis. Taigi paminklų demontavimas tūkstantmečių sandūroje pasižymėjo ryškiais regioniniais skirtumais: 15 iš 25 Ukrainos regionų centrų tebeturėjo paminklus sovietiniams veikėjams, dažnai pagrindinėse aikštėse arba gatvėse. Kai kuriais atvejais mieste būdavo ir daugiau kaip vienas paminklas, antai Donecke jų buvo 17, Dnepropetrovske – 33, Mikolajeve – 5 ir t. t.18

„Scanpix“ nuotr./Viktoras Juščenka
„Scanpix“ nuotr./Viktoras Juščenka

2004 m. Oranžinė revoliucija ir Viktoro Juščenkos išrinkimas atnešė reikšmingų pokyčių atminties strategijų srityje. Kaip teigia istorikas Georgijus Kasjanovas, Juščenka pasitelkė istoriją kaip ideologinį pagrindą Ukrainos tautos kūrimui, o dėmesio centre atsidūrė Didysis badas – Holodomoras19. Paties prezidento rūpesčiu Kijeve buvo pastatytas milžiniškas Holodomoro memorialas, o visoje šalyje atidaryti muziejai bei paro­dos.

Nepaisant aiškiai antisovietinės atminties strategijos, Juščenka nepatenkino Liaudies partijos prašymo išleisti tiesioginį įsaką sunaikinti sovietinio režimo simbolius visoje Ukrainos teritorijoje. Užtat 2007 m. jis pasirašė dekretą, įpareigojantį vietos valdžią demontuoti paminklus žmonių, kurie dalyvavo organizuojant badą ir jį lydėjusias politines represijas20. Tai, kad dek­rete nebuvo išsamaus politinių veikėjų sąrašo, kurių pamink­lus reikia nugriauti, paliko pakankamai erdvės interpretacijoms21.

Nacionalistinės jėgos stengėsi išnaudoti dekretą kaip teisinį pagrindą nugriauti Lenino statulas. Kita problema buvo ta, kad sovietinių veikėjų paminklai buvo įtraukti į Ukrainos valstybinį nekilnojamųjų objektų registrą22. Išbraukimas iš regist­ro reiškė, kad valstybė nusimeta atsakomybę rūpintis šiais paminklais. Nuo tos akimirkos jų likimas visiškai priklausė nuo vietos valdžios.

Tais pat metais buvo priimtas dar vienas dekretas, susijęs su Holodomoro minėjimu23. Jame dar kartą primenama apie pamink­lų demontavimą dalyvavusiems organizuojant ir vykdant Holodomorą. Tam tikra prasme šis dekretas išreiškė pastangas priversti vietos valdžią demontuoti sovietinių veikėjų paminklus, bet vietos valdžios reakcija buvo gana vangi.

2010 m. išrinktas prezidentas Viktoras Janukovyčius, tiesą sakant, grįžo prie Kučmos vykdytos politikos, derino sovietinę ir tautinę paradigmas.

2010 m. išrinktas prezidentas Viktoras Janukovyčius, tiesą sakant, grįžo prie Kučmos vykdytos politikos, derino sovietinę ir tautinę paradigmas.

Vis dėlto sovietiniai paminklai čia aiškiai dominavo ir ideologiškai, ir kiekybiškai: jie ir toliau stovėjo miestų centruose, todėl nauji paminklai dažnai būdavo statomi antrinės reikšmės parkuose bei aikštėse. Tautinis naratyvas nuo pat pradžių atsidūrė nepalankioje padėtyje. Bėda ta, kad komunistiniai paminklai reprezentavo valstybę, kuri nebeegzistavo, tuo tarpu nuo 1991 m. buvo pastatyta vos keletas paminklų, išreiškiančių Ukrainos tautinę idėją ir kovą už suverenitetą.

Daugelis Lenino paminklų Vinicoje, Čerkasuose ir Kijevo srityje buvo pastatyti šalia arba priešais bažnyčias, ką ir kalbėti apie miesto tarybų pastatus, ir gyventojai to nelaikė prieštaravimu. Kai kurie Vinicos srities Beršado gyventojai didžiavosi, kad jų mieste stovi Lenino paminklas – neva autorinis, unikalus projektas.

„Tai mūsų istorijos dalis“, „turime išsaugoti viską – ir gera, ir bloga“, – neretai tokiais argumentais gyventojai pasisakydavo už Lenino paminklų išsaugojimą. Tačiau dažniausiai žmonėms paminklai išvis nerūpėjo, jie juos paprasčiausiai pamiršo ir paminklai pasidarė „nematomi“. Nepaisant to, kad kaimyninuose regionuose su Lenino paminklais buvo elgiamasi skirtingai, vandalizmo ir nelegalaus nugriovimo atvejai Vinicos srityje 2013 m. neišplito, ko tikrai nepasakysi apie Čerkasų ir Kijevo sritis.

D.Pancerovo nuotr./Sčastja meras prie buvusio Lenino paminklo
D.Pancerovo nuotr./Sčastja meras prie buvusio Lenino paminklo

Ištisus dešimtmečius Ukrainos valdžia vengė bet kokio viešo diskurso šiuo klausimu. Užuot plėtojusi ilgalaikę sovietinio paveldo įveikos strategiją, ji priėmė tam tikrus sprendimus, kurie tik latentiškai augino įtampą paminklų klausimu. Padėtį radikaliai pakeitė sprendimas išbraukti komunistinius paminklus iš valstybinio nekilnojamųjų objektų registro.

Vietos valdžios strategijos sovietinių veikėjų paminklų atžvilgiu (Vinicos, Kijevo ir Čerkasų sritys)

XX a. pabaigoje sovietinių veikėjų paminklų nukėlimas centriniuose regionuose pasitaikydavo retai, paliesdamas nebent liūdnos šlovės ir pažeistus paminklus, pagamintus iš netvarių medžiagų 1940–1960 m.

Kaip matyti iš paminklų, pašalintų iš Ukrainos valstybinio registro, sąrašo, 2009 m. Čerkasų, Kijevo ir Vinicos srityse buvo 540 sovietinių veikėjų paminklų. 75 iš 96 paminklų Vinicoje ir 204 (sic) iš 214 Kijeve buvo Lenino paminklai24. Akivaizdu, kad kitų sovietinių veikėjų (M.Kalinino, V.Čiapajevo, M.Frunzės, G.Petrovskio, F.Dzeržinskio, M.Ščorso, I.Sverdlovo, V.Kuibyševo, G.Dymytrovo, M.Gorkio, G.Kotovskio) paminklų būta visai nedaug.

Nors ir trūksta patikimos informacijos apie paminklų demontavimą Ukrainos nepriklausomybės pradžioje, galima aptarti padėtį, susiklosčiusią centrinių regionų miestuose.

1991 m. Kijevo miesto taryba priėmė nutarimą pašalinti skulptūrinę grupę, skirtą Spalio revoliucijai, o kartu ir Lenino statulą, iš centrinės miesto aikštės. Tačiau Lenino statulą Ševčenkos bulvare liko nepaliesta25. Kadangi Vinicoje kilo atvirų susidūrimų grėsmė, 1992 m. valdžia nusprendė demontuoti Lenino paminklą naktį, o darbininkams buvo patariama vilkėti apsauginius drabužius26. Čerkasuose miesto meras Serhijus Odaryčius nusprendė pašalinti Lenino statulą iš centrinės aikštės tik 2008 m. Paminklas buvo demontuotas lapkričio 27 d. naktį, pasitelkus penkis kranus, tačiau jis nuvirto ir lūžo į keletą dalių27.

Procesas buvo nufilmuotas, o po kurio laiko vaizdo įrašas pasirodė internete. Viešas pasipiktinimas buvo didžiulis ir susilaukė liūdnos šlovės. Vis dėlto visuomenės nepritarimą sukėlė ne pati paminklo perkėlimo idėja, o veikiau demontavimo metodai ir formos. Pavyzdžiui, tik saujelė komunistų rėmėjų stojo ginti Lenino statulos Čerkasuose.

„Scanpix“/AP nuotr./Ukrainos vėliavos spalvomis nudažytas Lenino paminklas
„Scanpix“/AP nuotr./Ukrainos vėliavos spalvomis nudažytas Lenino paminklas

2011 m. pabaigoje teismas pripažino Čerkasų valdžios sprendimą perkelti Lenino paminklą neteisėtu ir įpareigojo vietos tarybą sugrąžinti jį atgal28. Kadangi nukėlimo metu paminklas tebebuvo saugomas valstybės, tai teismas nusprendė, kad vietos valdžia nesilaikė reikiamų procedūrų – nesiėmė priemonių suderinti savo nutarimą su vyriausybe ir neparengė išsamios projekto dokumentacijos29. Nepaisant nuosprendžio, Lenino statula sugrąžinta nebuvo, o aikštėje buvo pradėta plataus masto rekonstrukcija.

Priimdami sprendimus dėl sovietinių paminklų demontavimo Ukrainos vietos valdžios atstovai remdavosi minėtu 2007 m. prezidento dekretu. Kai kuriais atvejais paminklai būdavo nukeliami atvirai, dalyvaujant oficia­liems atstovams (pvz., 2008 m. Čyhyrine30), bet dauguma atvejų darbai būdavo atliekami naktį, talkinant nežinomiems asmenims. Antai Talnės mieste (Čerkasų regione) Lenino statula buvo pririšta prie automobilio ir nuvilkta 2008 m. lapkričio 6 d. naktį. Nors paminklas stovėjo centrinėje miesto aikštėje, mėginimai nustatyti pažeidėjus ir juos sulaikyti buvo nesėkmingi31. Panaši padėtis susiklostė ir Muronivkos mieste (Kijevo regione), kur 2009 m. nežinomi asmenys nuvertė nuo pjedestalo Lenino statulą.

Dažniausiai paminklai būdavo nukeliami dėl aikštės rekonstrukcijos, kito paminklo pastatymo arba aktyvių įamžintų veikėjų šalininkų nebuvimo. 2012 m. Špoloje (Čerkasų regione) partijos „Svoboda“ deputatai inicijavo Lenino statulos, stovinčios vietinės cukraus gamyklos teritorijoje, nukėlimą32.

2013 m. Jampolyje (Vinicos regione) vietoj Lenino statulos buvo pastatytas paminklas kazokų etmonui Bohdanui Chmelnickiui, savo ruožtu Lenino statula buvo priglausta vietiniame meno muziejuje33. Paminėtina, kad prieš keletą metų Jampolyje veikė aktyvi komunistų opozicija, todėl Lenino paminklo byla buvo vis blokuojama.

Panašiai procesas vyko ir Kalynivkoje (Vinicos regione), kur Lenino paminklas cent­rinėje aikštėje daugybę metų buvo konfliktų objektas. 2011 m. gegužės 26 d. miesto tarybos nariai nutarė pašalinti paminklą. 19 deputatų balsavo „už“, du – „prieš“ sprendimą, o likę 12 susilaikė34. Vis dėlto miesto meras Anatolijus Šamaliukas sugebėjo blokuoti nutarimo įgyvendinimą. Paminklas ne tik buvo išsaugotas, bet ir restauruotas bei nudažytas aukso spalva.

Kitas ryškus pavyzdys – ginčai dėl Lenino statulų Kanive (Čerkasų regione). Ten nacionalistinės jėgos paskelbė, kad buvusio sovietų vado statula negali stovėti mieste, kuriame palaidotas Ukrainos tautos simbolis Tarasas Ševčenko35. Užbėgant įvykiams už akių galima pasakyti, kad šis paminklas, taip pat ir Lenino statula Kalynivkoje, buvo nugriauti 2014 m. vasario 22 d.36

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Charkove nuversta Leninino statula
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Charkove nuversta Leninino statula

Tarp galimų sovietinio monumentaliojo meno paveldo problemos sprendimų Ukrainoje vertėtų paminėti ir vadinamąjį „Sovietmečio parką“. Toks parkas galėtų tapti turistų traukos objektu ir patenkinti tokio paveldo išsaugojimo šalininkus.

Tarp galimų sovietinio monumentaliojo meno paveldo problemos sprendimų Ukrainoje vertėtų paminėti ir vadinamąjį „Sovietmečio parką“. Toks parkas galėtų tapti turistų traukos objektu ir patenkinti tokio paveldo išsaugojimo šalininkus37.

Vis dėlto esama ir minusų: sovietinės statulos, surinktos į krūvą vienoje teritorijoje, gali hiperbolizuoti sovietinę tikrovę ir paversti parką komunistinio kičo objektu.

Rodney‘is Harrisonas atkreipia dėmesį, kad komunizmo reprezentavimas tokiuose parkuose svyruoja tarp ironijos ir troškimo pažeminti arba išniekinti režimą, be to, statulų griežtumas ir triumfas daugumai turistų gali kelti juoką38. Vis dėlto neįmanoma nuginčyti fakto, kad neturėdamos kitų veiksmingų sprendimų, valstybės ir toliau remia tokių parkų kūrimą.

Ukrainoje tokio parko idėja buvo svarstoma tik Kijeve ir tik po to, kai miesto administracija, laikydamasi 2007 m. priimto dekreto, kitais metais inicijavo 27 sovietinių paminklų demontavimą. Tačiau kol kas iš tiesų įgyvendintos tebuvo tik privačios iniciatyvos.

Pavyzdžiui, Beršado (Vinicos regionas) gyventojas Anatolijus Tarkovskis savo namų kieme pasistatė didžiulę Lenino skulptūrą, kuri prieš tai buvo demontuota viename iš kaimyninių kaimų. Tarkovskis yra įsitikinęs, kad dalis sovietmečio nebuvo tokia bloga, kokia parodoma šiandien, todėl jis sukaupė įvairių sovietinės epochos artefaktų39. Troškimą išsaugoti sovietinės praeities likučius galima aiškinti nostalgija ir baime prarasti ne tik komunistinę ideologiją, bet ir jos atminimą.

Taigi Vidurio Ukrainoje nebūta nuoseklios politikos sovietinių veikėjų paminklų atžvilgiu. Paminklai atskiruose regionuose būdavo išsaugomi arba demontuojami, priklausomai nuo įvairių politinių bei socialinių veiksnių. Nutarimas perduoti vietos taryboms teisę nuspręsti komunistinių paminklų likimą sukėlė dar didesnę diferenciaciją tarp sričių ir netgi kaimyninių bendruomenių.

„Gromadskaja varta Charkova“ nuotr./Kryžius vietoj Lenino paminklo Charkove
„Gromadskaja varta Charkova“ nuotr./Kryžius vietoj Lenino paminklo Charkove

„Už“ ir „Prieš“ Lenino paminklus: visuomenės požiūris

Žmonių požiūrį į sovietinius paminklus lemia bend­rosios atminties nuostatos praeities atžvilgiu po nepriklausomybės atgavimo. Taigi „Ukrainos – Rusijos Imperijos ir Sovietų Sąjungos kolonijos“ vaizdinį pavertus interpretacine sistema, sovietinis monumentaliojo meno paveldas buvo traktuojamas kaip „nepatogus“ ir net „svetimas“ Ukrainos tautiškumui.

Kiti laikėsi nuomonės, kad paminklai nekelia grėsmės Ukrainai kaip valstybei, nes tėra jos istorijos dalis, todėl turėtų būti išsaugoti. Naujam tautiniam naratyvui koegzistuojant su prosovietiniu, nė vienas jų neįgijo dominuojančio statuso Vidurio Ukrainoje; aktyvių jų rėmėjų skaičius buvo ribotas.

Prasidėjo „paminklų karas“. Volodymyro Iščenko skaičiavimais, nuo 2009 m. spalio iki 2010 m. lapkričio Ukrainoje buvo įvykdyti 48 išpuoliai prieš sovietinius paminklus.

Todėl prasidėjo „paminklų karas“. Volodymyro Iščenko skaičiavimais, nuo 2009 m. spalio iki 2010 m. lapkričio Ukrainoje buvo įvykdyti 48 išpuoliai prieš sovietinius paminklus40.

Jie būdavo aprašinėjami nešvankiais žodžiais, nacistiniais ir antisemitiniais šūkiais, apdaužomi, apipaišomi svastikomis ar net ištepliojami ekskrementais, apliejami rausvais, raudonais arba mėlynais ir geltonais dažais. Tokios rūšies veiksmai dažniausiai būdavo vykdomi naktį, todėl pažeidėjai likdavo nežinomi. Antai Čerkasų srities Ševčenkos Korsunėje ant Lenino paminklo pjedestalo atsirado užrašas: „Neškite mane į mauzoliejų“.

Žiniasklaida plačiai nušviesdavo tokius įvykius, todėl visuomenėje vėl atgijo diskusijos šia tema. Visi jautė poreikį paaiškinti savo poziciją sovietinių veikėjų paminklų atžvilgiu.

2012–2013 m. atliktas visuomenės nuomonės tyrimas41 parodė, kad 59,9 proc. visų respondentų išreiškė neigiamą nuomonę dėl Lenino statulos pastatymo/išsaugojimo savo mieste arba miestelyje, 24,8 proc. pritarė jos išsaugojimui, o 15,4 proc. respondentų nesugebėjo atsakyti į šį klausimą. Taigi šalininkų skaičius buvo gana reikšmingas, nors dauguma respondentų pasisakė prieš Lenino paminklų išsaugojimą. Padėtis Vinicos, Kijevo ir Čerkasų regionuose čia šiek tiek skiriasi (žr. lentelę).

Regionas „teigiamai“ „neigiamai“ „nežinau“
Vinicos 40,3% 34,7% 25%
Čerkasų 28,2% 59,2% 12,6%
Kijevo 14% 73,1% 12,8%
Kijevo miestas 23,1% 61,6% 15,3%

1 lentelė. Požiūris į Lenino paminklus Vidurio Ukrainoje

Žmonės norėjo išsaugoti paminklą dėl skirtingų priežasčių. Atsakydami į klausimus apie paminklą, respondentai išreiškė savo požiūrį į tam tikrą istorinės asmenybės pagerbimo būdą.

Todėl Ukrainos piliečiai gali teigiamai vertinti Leniną, bet tai nereiškia, kad laiko jį vertu paminklo. Kai kuriais atvejais paminklo išsaugojimas aiškinamas jo menine verte arba faktu, kad jis sudarąs neatsiejamą miesto kraštovaizdžio dalį. Be to, tam tikras skaičius žmonių tiki, kad išsaugoti būtina viską, nes tai yra istorija. Tuo tarpu tie, kurie reikalavo visiškai sunaikinti komunistinius simbolius, rėmėsi pagrindiniu argumentu, kad Leninas organizavo politines represijas Ukrainoje, o jo paminklas regimu būdu simbolizavo sovietinį režimą.

Analizuojant žmonių nuostatas, nederėtų pamiršti, kad nepaisant masiško Lenino statulų paplitimo, jo figūra darosi vis mažiau svarbi istorinėje Ukrainos atmintyje. Žmonių, laikančių Leniną viena svarbiausių figūrų Ukrainos istorijoje, yra palyginti nedaug. Tarp Vinicos regiono respondentų tokių radosi 9,3 proc., Čerkasų, Kijevo regionuose ir Kijeve – 5,8 proc., 5,4 proc. ir 5,6 proc. respondentų.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Lenino statula
AFP/„Scanpix“ nuotr./Lenino statula

Tačiau tai tikrai nereiškia, kad manantys, jog Lenino paminklams – ne vieta šiuolaikinėje Ukrainoje, yra pasirengę imtis radikalių veiksmų prieš juos arba tam pritarti.

Pavyzdžiui, 2013 m. gruodžio 8 d. per protestus Kijeve keletas neatpažintų žmonių užmetė virvę ant Lenino paminklo, stovėjusio Ševčenkos bulvare, ir nuvertė žemėn. Protestuotojai nutempė beveik pusketvirto met­ro aukščio statulą plieniniu trosu, sutrupino kūjais ir išsinešiojo po gabalą lyg trofėjus42.

Gruodžio 19 d. „Research & Branding Group“ atlikta nuomonės apklausa parodė, kad 69 proc. kijeviečių pasmerkė tokį paminklo sunaikinimą, laikydami tai vandalizmo aktu. Įvykį teigiamai įvertino 13 proc. respondentų, tuo tarpu likusieji pareiškė esantys tam abejingi43.

Pažymėtina, kad neigiamą nuomonę išreiškė dauguma visų amžiaus grupių ir visų pagrindinių politinių jėgų rėmėjų apklaustųjų. Šios apklausos duomenys gerokai skiriasi nuo apklausos, atliktos sostinėje prieš keletą mėnesių (1 lentelė). 61,6 proc. Kijevo gyventojų nepritarė tam, kad mieste būtų išsaugotas Lenino paminklas ir tik 23 proc. apklaustųjų pritarė. Taigi dauguma Kijevo gyventojų sutarė, kad Lenino statulai Ukrainos sostinėje – ne vieta, bet tuo pat metu jie nepritarė nelegaliam ir brutaliam viešųjų paminklų niokojimui.

Lenino paminklų demontavimo/nuniokojimo atvejai nuo 2013 m. gruodžio 8 d. iki 2014 m. kovo 21 d.45
Lenino paminklų demontavimo/nuniokojimo atvejai nuo 2013 m. gruodžio 8 d. iki 2014 m. kovo 21 d.45

Vis dėlto protesto sąjūdis, vadinamas Euromaidanu, prasidėjęs 2013 m. lapkričio 21 d. Kijeve, radikaliai pakeitė sovietinio paveldo Ukrainoje viziją. Lenino statulos nugriovimas Besarabijos aikštėje 2013 m. gruodžio 8 d. davė pradžią nacionaliniam judėjimui už Lenino statulų griovimą. „Svoboda“ narys Jurijus Syrotiukas pavadino šį įvykį sovietinės okupacijos pabaiga ir galutinės Ukrainos dekolonizacijos pradžia44.

Protesto sąjūdis, vadinamas Euromaidanu, prasidėjęs 2013 m. lapkričio 21 d. Kijeve, radikaliai pakeitė sovietinio paveldo Ukrainoje viziją.

Visuotinės pagarbos objektų ardymas, siekiant parodyti, kad valdžia nesugeba kontroliuoti savo simbolių, dažnai pasirodydavo labai veiksmingas.

Nuo 2013 m. gruodžio iki 2014 m. vasario protestuotojai nugriovė dešimtis sovietinių veikėjų statulų. Apytikriais skaičiavimais iki 2014 m. vasario 25 d. Ukrainoje buvo nuversta arba smarkiai apgadinta 218 Lenino statulų, tarp jų 27 – Vinicos regione, 17 – Kijevo regione ir 22 – Čerkasų re­gione. Kijeve buvo demontuoti 3 Lenino paminklai. Kaip matyti žemiau esančiame žemėlapyje, dauguma atvejų užfiksuoti Vidurio Ukrainoje, kuri buvo to „paminklų karo“ centras.

Radikaliai nusiteikę aktyvistai griovė leninus visoje Ukrainoje, taip reikšdami paramą Euromaidanui. Šis sąjūdis įgavo naujų jėgų po vasario 20 d., kai Kijeve žuvo kone šimtas žmonių. „Leninkrytis“, kaip jį vadino ukrainiečiai aktyvistai, buvo suvokiamas kaip dalis kovos, nukreiptos prieš nusikalstamą politinį režimą.

Apskritai tai nebuvo organizuota ir kruopščiai suplanuota akcija, tuo pat metu ji turėjo didžiulį emocinį poveikį Ukrainos piliečiams. Demontavimo procesą dažniausiai lydėdavo tautinės vėliavos iškėlimas, skambėdavo tautos himnas, pasitaikė atvejų, kai Lenino galva būdavo simboliškai nešama prie Taraso Ševčenkos paminklo.

Dėl gilios politinės krizės Ukrainos valdžia nusprendė nesikišti ir paminklų nesaugoti. Šitaip paminklų griovimas įgavo atsiskyrimo nuo sovietinės praeities ir iš dalies nuo Rusijos prasmę, be to, tai buvo protesto demonstracija prieš politinę galią ir pokyčių šalyje troškimas. Daugelis aktyvistų buvo įsitikinę, kad vietoj Lenino statulos turėtų atsirasti paminklas Maidano Didvyriams, aktyvistams, kurie žuvo už Ukrainą46.

Apibendrinant galima sakyti, kad po Euromaidano plačiai paplito supratimas, jog paminklas yra dalis praeities, kuri trukdo judėti geresnės ateities link. Todėl pats protestas ir tragiški įvykiai Kijeve (vasario 18–20 d.) padarė Lenino statulas dar matomesnes ir nepriimtinesnes. Nors buvo žmonių, kurie nepritarė paminklų griovimui, jų balsą nustelbė revoliucinės kovos.

Ir kaip pastebi Justinianas A. Jampolas, „Wende muziejaus ir Šaltojo karo archyvo“ (The Wende Museum and Archive of the Cold War, Culver City, Ca) steigėjas ir vykdomasis direktorius, paminklų pašalinimas nebūtinai išsprendžia sudėtingas istorines problemas, kurias tie paminklai reprezentavo. Neretai fizinių užuominų nebuvimas miesto kraštovaizdyje tik stumia nematomus psichologinius randus į dar tolimesnius užkampius – kol jie staiga ima ir pratrūksta47.

Išvados

Tapusi nepriklausoma, Ukraina susidūrė su daugybe išmėginimų, tautos tapatybė nebuvo suformuluota ir iki galo įtvirtinta, kaip ir tautinis naratyvas bei tautos didvyrių panteonas.

Kolektyvinės atminties įvairovė atspindi skirtingą istorinį regionų foną, taip pat ir skirtingą sovietinės epochos patyrimą. Ukrainoje nebuvo įvykdyta liustracija, todėl daugelis buvusių komunistų sugrįžo į valdžią, ir ilgam. Užuot permąsčiusi ir įvertinusi sovietinį laikotarpį Ukrainos istorijoje, valdžia apsisprendė diegti tautinį naratyvą kartu išsaugant sovietinius simbolius. Dėl to pats sovietmetis išlikų visuomenės diskusijų centre, o sovietinės kultūros paveldas buvo nuslopintas ir pasitraukė iš viešosios erdvės.

Neįstengdamas aiškiai apsispręsti dėl sovietinių veikėjų paminklų nugriovimo ar išsaugojimo, prezidentas Juščenka delegavo teisę nuspręsti jų likimą vietos valdžios atstovams. Oficialus požiūris į šiuos pamink­lus priklausė nuo vyraujančių kolektyvinės atminties praktikų ir politinių preferencijų konkrečiame regione. Tai tik dar labiau paskatino regionų, miestų ir kaimų diferenciaciją.

Nesant socialinio konsensuso ir politinio sprendimo, radosi privačių iniciatyvų naikinti arba išsaugoti sovietinį monumentalųjį paveldą. Revoliuciniai įvykiai, Euromaidanas giliai paveikė sovietinės praeities atminimo nuostatas. Kova prieš nusikalstamą valdžią ir už laisvę sparčiai nusitaikė ir į likusius sovietinių veikėjų pamink­lus Ukrainoje.

Simbolių naikinimas ar pašalinimas kaip tautinio susitaikinimo būdas arba priemonė puoselėti naują kolektyvinę atmintį retai sulaukia sėkmės. Tad kovos dėl praeities Ukrainoje tebesitęsia.

Lenino paminklo demontavimas Kijeve turėjo simbolinę prasmę ir suaktyvino komunistinių paminklų pašalinimą kituose Ukrainos regionuose. Būtina pabrėžti, kad revoliucinė situacija leido tą padaryti akimirksniu ir be teisinių pasekmių.

Istorijoje apstu manipuliavimo įvaizdžiais ir galios simbolių darkymo pavyzdžių. Tačiau simbolių naikinimas ar pašalinimas kaip tautinio susitaikinimo būdas arba priemonė puoselėti naują kolektyvinę atmintį retai sulaukia sėkmės. Tad kovos dėl praeities Ukrainoje tebesitęsia. Tuo pat metu galima sakyti, kad dėl Euromaidano įvykių Ukrainoje atsirado tam tikra politinės ateities vizija, pagal kurią Ukrainoje nebėra vietos Lenino ar panašių veikėjų paminklams.

Portalo
Portalo "Gorožanin" nuotrauka/Dnepropetrovsko srityje nuverstas Lenino paminklas

1 Pirma užsienio žurnalisto reakcija į pranešimą, kad 2013 m. gruodžio 8 d. Kijeve buvo nugriautas Vladimiro Lenino paminklas: Uri Frieman, „The Remarkable History Behind Ukraine‘s Toppled Lenin Statue“, in: The Atlantic, 2013-12-08, in: http://www.theatlantic.com/international/archive/2013/12/the-remarkable-history-behind-ukraines-toppled-lenin-statue/282141.

2 David Harvey, „Heritage Pasts and Heritage Presents: Temporality, Meaning and the Scope of Heritage Studies“, in: International Journal of Heritage Studies, 2001, t. 7, Nr. 4, p. 6.

3 Лариса Нагорна, „Політика пам’яті та її орієнтаційна місія“, in: Культура історичної пам’яті: європейський та український досвід, за ред. Юрія Шаповала, Київ: Іпіенд, 2013, p. 116.

4 Констянтин Баханов, „Нові Часи – Нові Герої: Формування культури пам’яті в Україні“, in: Культура історичної пам’яті, p. 196.

5 John Lehr, Natalia Aponiuk, „Memory, Myth, and Monuments: The Commemoration of a Contested Past in Western Ukraine“, in: Memory Connection, 2011, t. 1, Nr. 1, p. 217.

6 Дмитрій Чобіт, „Наздоганяючи віки“, in: Голос України, 1992-10-02.

7 Анрій Івченко, Міста України: Довідник, Київ: НВП Картографія, 1999.

8 Пєр Нора, „Всемирное торжество памяти“, in: Неприкосновенный запас: Дебаты о политике и культуре, 2005, Nr. 2–3, p. 37–40.

9 Правда Украины, 1990-07-21.

10 Правда Украины, 1990-09-14.

11 Правда Украины, 1990-09-16.

12 Георгій Касьянов, Україна 1991–2007: Hариси новітньої історії, Київ: Наш час, 2008, p. 24.

13 Указ від 30 серпня 1991 „Про заборону Комуністичної партії України“, Верховна Рада України, in: http://search.ligazakon.ua/l_doc2.nsf/link1/T146800.html.

14 Ярослав Грицак, „Історія в особах: До формування історичної пам’яті в Україні, 1991–2011“, in: Культура історичної пам’яті, p. 237.

15 1994 m. išrinktame Parlamente Komunistų partija gavo 99 vietas, o 1998 m. – 84 (Центральна виборча комісія, in: http://www.cvk.gov.ua/pls/vd2002/WEBPROC15V?kodvib=129.03.1998).

16 Георгій Касьянов, op. cit., p. 247–248.

17 Указ Президента України „Питання щодо використання державних символів України“ від 9 лютого 2001, in: Верховна Рада України, in: http://zakon4.rada.gov.ua/laws/show/79/2001.

18 „Знаки тоталітарного Молоху, які не увійшли до Державного реєстру нерухомих пам’яток України“, in: Культура і життя: Всеукраїнський тижневик, 2009, Nr. 49/52.

19 Георгій Касьянов, „Голодомор и строительство нации“, in: Pro et Contra, 2009, Nr. 3–4, p. 29.

20 Указ Президента України „Про заходи у зв‘язку з 75-ми роковинами Голодомору 1932–1933 років в Україні“ від 27 березня 2007, in: Постійне представництво України при ООН, in: http://un.mfa.gov.ua/ua/act/open/id/2034.

21 Leninas mirė gerokai anksčiau negu prasidėjo plataus masto rep­resijos ir badas. Tam pritarė Kijevo Apeliacinis teismas, kuris 2010 m. savo sprendime dėl Holodomoro tarp organizatorių nurodė tik Staliną, Molotovą, Kaganovičių, Postyševą, Kosiorą, Čiubarą ir Hatajevičių; žr. http://www.khpg.org/ru/pda/index.php?id=1266828078.

22 „Знаки тоталітарного Молоху, які не увійшли до Державного ре­єстру нерухомих пам’яток України“, in: Культура і життя: Всеук­раїнський тижневик, 2009, Nr. 49/52, p. 21–40.

23 Указ Президента „Про додаткові заходи щодо вшанування пам‘яті жертв Голодомору 1932–1933 років в Україні“ від 12 червня 2009 року, 2013-07-01, in: Верховна Рада України, in: http://zakon4.rada.gov.ua/laws/show/432/2009.

24 „Знаки тоталітарного Молоху“.

25 Šį paminklą sovietų skulptorius Sergejus Merkurovas, – pasižymėjęs tuo, kad sukūrė gipsinę Lenino „mirties kaukę“ tą pačią naktį, kai jis mirė, – pirmiausia sukūrė SSRS paviljonui 1939 m. Niujorke vykusioje Pasaulinėje parodoje. 1946 m. paminklas buvo pastatytas Ukrainos sostinėje.

26 „Пам’ятник-привид, або куди поділи Леніна з центральної площі Вінниці“, in: Газета „20 хвилин“, in: http://20minut.ua/Novyny-Vinnytsi/Nashe-mynule/Пам’ятникпривид-або-куди-поділи-Леніна-з-центральної-площі-Вінниці-10266241.html.

27 „В Черкассах во время демонтажа памятник Ленину расколол­ся на части“, in: Портал „Newsru“, in: http://rus.newsru.ua/ukraine/28nov 2008/lenin1.html.

28 „Мерія Черкас має повернути пам’ятник Леніну на місце!“, in: Комуністична партія України, in: http://www.kpu.ua/meriya-cherkas-maye-povernuti-pam’yatnik-leninu-na-misce.

29 „Ухвала Київського апеляційного адміністративного суду від 02 серпня 2012 р.“, in: Правоскоп, in: http://pravoscope.com/act-uxvala-sudu-2a-817-11-2316-tverdoxlib-v-a-02-08-2012-administrativni-spravi-s.

30 „Памятник В. И. Ленину в г. Чигирин“, 2013-11-01, in: Портал „Шу­кач“, in: http://www.shukach.com/uk/node/13969.

31 Борис Петренко, „Ілліч з Тального пішов уночі“, in: Персонал, 2009-09-2–8.

32 „Еще в одном украинском городе демонтировали памятник Ленину“, 2013-06-10, in: Житомир.info, in: http://www.zhitomir.info/news_109152.html.

33 „Від вінницьких комуністів з Ямполя „втік“ Ленін“, 2014-01-01, in: Вінниця.info, in: http://www.vinnitsa.info/news/vid-vinnitskih-komunistiv-z-yampolya-vtik-lenin.html.

34 „Калинівка: Ми не хочемо Леніна“, 2013-01-22, in: Газета „20 хвилин“, in: http://20minut.ua/Novyny-Kalynivky/Vid-Chytachiv/ 10259650.

35 „Пам’ятник Леніну в Каневі пропонують знести міські депу­тати“, 2013-11-01, in: Kaniv.net, in: http://www.kaniv.net/news.php?p=24406 &vc=0.

36 „Ленінопад триває: вождя скинули в Каневі, Миколаєві, Херсоні“, 2014-02-24, in: Телевізійна служба новин на каналі „1+1“, in: http://tsn.ua/ukrayina/leninopad-trivaye-vozhdya-skinuli-v-kanevi-mikolayevi-hersoni-336067.html.

37 Duncan Light, „An Unwanted Past: Contemporary Tourism and the Heritage of Communism in Romania“ in: International Journal of Heritage Studies, 2000, t. 6, Nr. 2, p. 169.

38 Peter Meusburger, Michael Heffernan, Edgar Wunder, „Cultural Memories: Introduction“, in: Peter Meusburger at al. eds., Cultural Memories: The Geographical Point of View, Springer, 2006, p. 11.

39 „На Вінниччині чоловік привіз додому пам’ятник Леніну“, 2012-01-24, in: Газета „20 хвилин“, in: http://20minut.ua.

40 Volodymyr Ishchenko, „Fighting Fences vs Fighting Monuments: Politics of Memory and Protest Mobilization in Ukraine“, in: Journal of Contemporary Central and Eastern Europe, 2011, t. 19, Nr. 1–2, p. 12.

41 Tyrime panaudoti sociologinės apklausos, atliktos Ukrainoje, vykdant projektą „Regionas, tauta ir toliau: Transkultūrinis ir tarpdisciplininis Ukrainos rekonceptualizavimas“, kurį vykdė Sankt Galeno Universitetas (Šveicarija), duomenys. Šiai publikacijai skirtą tyrimą parėmė SNF Grant CR11I1L_135348 „Region, Nation and Beyond: A Transcultural and Interdisciplinary Reconceptualization of Ukraine“.

42 Uri Frieman, „The Remarkable History Behind Ukraine‘s Toppled Lenin Statue“, 2013-12-08, in: The Atlantic, in: http://www.theatlantic.com/international/archive/2013/12/the-remarkable-history-behind-ukraines-toppled-lenin-statue/282141.

43 „Тільки 13% киян схвалили знесення пам‘ятника Леніну“, in: Дзеркало тижня, http://dt.ua/UKRAINE/tilki-13-kiyan-shvalili-znesennya-pam-yatnika-leninu-134279_.html.

44 „У Києві звалили Леніна: „Батьківщина“ відхрещується від відпо­відальності, а „Свобода“ хизується уламками“, in: Newsru, in: http://www.newsru.ua/ukraine/08dec2013/lenin.html.

45 Kryžiukais pažymėtos bendruomenės, kur Lenino paminklai buvo demontuoti arba nugriauti, varnelėmis – bendruomenės, kurių gatvės arba aikštės buvo pervadintos Maidano didvyrių vardais, in: Good Bye Lenin! Десовєтизація України. Кінець 2013 – початок 2014 років, in: http://iaryna.cartodb.com/viz/b42d0d78-9b3b-11e3-9701-0ed66c7bc7f3/embed_map?title.

46 Žr. komentarus: Українська правда, in: http://www.pravda.com.ua/news/2014/02/21/7015377/view_comments.

47 Justinian A. Jampol, „Smashing Lenin Won’t Save Ukraine“, 2014-03-03, in: The New York Times, in: http://www.nytimes.com/2014/03/04/opinion/smashing-lenin-wont-save-ukraine.html?_r=0.

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min