Kai E.Macronas nugalėjo Prancūzijos prezidento rinkimuose, daugelis Vokietijoje atsiduso su palengvėjimu. Proeuropietiškas centristas didele persvara įveikė populistę, kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinio fronto“ vadovę Marine Le Pen.
Norint sustabdyti nacionalizmo plitimą Europoje ir įveikti ekonominius iššūkius, kurie paskatino daugelio rinkėjų nusivylimą Europos Sąjunga, Vokietija turėtų bendradarbiauti su E.Macronu. Tačiau tai nebus lengva. Praėjus vos kelioms dienoms po rinkimų, pagrindiniai E.Macrono ekonominės platformos teiginiai susilaukė kritikos Vokietijoje.
Visų pirma, smarkiai sukritikuotos jo pasiūlytos euro zonos valdymo reformos, įskaitant siūlymą plėsti euro zonos federalizmą. Be to, E.Macrono kampanijos programoje siūloma geriau koordinuoti mokesčių režimus ir sienų kontrolę, geriau užtikrinti vidaus rinkos stabilumą. Vokietijos ekspertams ir politikos formuotojams didelį nerimą kelia E.Macrono siūlymas, kad Vokietija, pasinaudodama fiskalinėmis galimybėmis, imtųsi skatinti vidaus paklausą ir taip sumažintų savo didelį einamosios sąskaitos perteklių.
Tai nėra nauja idėja – Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas, E.Macrono pirmtakai ir ekonomistai visoje Europoje ją kelia dažnai. Kaip galima lengvai nuspėti, Vokietijos vyriausybė tokią idėją vienareikšmiškai atmeta, ir tam turi svarių argumentų.
Visų pirma, Vokietijos ekonomistai ir pareigūnai sutaria, kad ekonominė politika turėtų būti sutelkta beveik išskirtinai į pasiūlos skatinimą. Be to, Vokietijos vyriausybė ne tik nemano, kad einamosios sąskaitos perteklius yra politikos problema. Jos nuomone, tai atspindi Vokietijos įmonių konkurencingumą.
Vokietijos politikos formuotojai mano, kad viena iš svarbiausių Vokietijos ekonomikos užduočių – sumažinti šalies skolos ir BVP santykį iki Europos taisyklėmis nustatytos 60 proc. ribos. Kada, jei ne gerais laikais, atsiranda galimybė taupyti?
Toks požiūris nelabai dera su E.Macrono ekonomine programa. Jo programoje yra svarbių pasiūlymų, susijusių su pasiūlos skatinimu Prancūzijos ekonomikoje, be to, jis pasisako už didesnes išlaidas tokiose srityse kaip viešoji infrastruktūra, skaitmeninimas ir švari energija, taip siekiant užtikrinti didesnį augimą.
Nepaisant aiškios pergalės, savo ekonominę darbotvarkę E.Macronui įgyvendinti bus sunku. Net jei Nacionalinė Asamblėja, kuri bus išrinkta birželio mėnesį, parems jo reformų programą, pasipriešinimas gatvėse bus ne mažiau aršus nei iki šiol, rašo H. H.Kotzas.
Tačiau Vokietija, jo nuomone, turi pagrindo paremti E.Macrono siūlomas reformas. Juk Prancūzija ir Vokietija labai priklauso viena nuo kitos, o tai reiškia, kad Vokietijai svarbus E.Macrono likimas.
Vokietijos vyriausybė negali reguliuoti darbo užmokesčio – ir tai yra gerai. Tačiau, anot H. H. Kotzo, siekdama pasirūpinti šalies ateitimi, ji galėtų daugiau investuoti į žmogiškąjį ir socialinį kapitalą, įskaitant darželius, mokyklas ir universitetus, taip pat į infrastruktūrą, tokią kaip keliai, tiltai ir plačiajuostis interneto ryšys.
Jei Vokietija ir E.Macronas neras sutarimo, abi pusės patirs didelių nuostolių. Populizmas Europoje atsirado ne dėl kokios nors priešiškos šalies veiksmų; jis iškilo savaime, dėl realaus ir plačiai paplitusio nusivylimo. Nors tokio nusivylimo priežastys yra ne tik ekonominės, populizmas ES labiausiai paplitęs ten, kur ekonominės problemos yra didžiausios. Tad, jei E.Macronas nesugebės ištesėti savo pažadų, labai gali būti, kad kitus Prancūzijos prezidento rinkimus laimės toks euroskeptikas kaip M. Le Pen.
H. H. Kotzo teigimu, siekdamas to išvengti, E.Macronas turėtų ryžtingiau už savo pirmtakus įgyvendinti sudėtingą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje naudingą politiką. Jis galėtų sekti buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroderio pavyzdžiu. 2003 m. G.Schroderis pirmenybę suteikė ne pastangoms griežtai laikytis ES stabilumo ir augimo pakto, o ekonominėms reformoms. Siekiant palengvinti ekonomikos prisitaikymą prie ryžtingų darbo rinkos reformų, kurių buvo imtasi, teko užtikrinti papildomą veikimo laisvę fiskalinėje srityje. Sprendimas pirmenybę teikti reformoms, o ne dogmatiškai laikytis taisyklių ilgainiui pasiteisino.
Dabar panašioje padėtyje yra E.Macronas. Atrodo, kad ir jis pirmenybę teikia racionaliam pragmatizmui, o ne aklam griežtų taisyklių įgyvendinimui, nes tai nėra naudinga jokiomis aplinkybėmis. Gerai tai, kad politikos principai nėra nejudinami, net Vokietijoje, rašo H. H.Kotzas.
Europoje, pasak jo, vyksta dideli pokyčiai, jos politinė sistema susiduria su vidiniais iššūkiais ir tampa pažeidžiama Rusijos spaudimui iš išorės. Šiomis aplinkybėmis būtini drąsūs ir ryžtingi veiksmai ne tik Prancūzijoje, bet ir Vokietijoje.
