Kas penktas Vokietijos gyventojas – arba pats imigrantas, arba jo tėvai ar seneliai atvykę iš kitur. Tačiau imigranto patirtis anaiptol nereiškia, kad į naujai atvykusius žvelgiama prielankiau.
Pereitų metų lapkričio mėnesį nuomonių tyrimo instituto „YouGov“ vykdyta apklausa atskleidė, kad imigrantų kilmės Vokietijos gyventojų požiūris į pabėgėlius ne ką skyrėsi nuo etninių vokiečių požiūrio. 40 procentų Vokietijos imigrantų laikėsi nuomonės, kad Vokietija turėtų priimti mažiau pabėgėlių (taip manė ir 45 procentai etninių vokiečių), 24 procentai imigrantų ir 25 procentai etninių vokiečių sakė, kad šalis išvis neturėtų priimti pabėgėlių.
Vokietijos musulmonai, sudarantys apie 5 procentus Vokietijos gyventojų, taip pat ne visada nusiteikę draugiškai naujųjų savo tikėjimo brolių bei seserų atžvilgiu. Musulmonų migrantų nuotaikas Hamburge zondavęs Michelis Abdollahi, Irane gimęs, o Vokietijoje augęs žurnalistas, savaitraštyje „Die Zeit“ apibendrino: „Klausantis kai kurių migrantų man kilo mintis, kad jie puikiai įsikomponuotų į Drezdeno Pegidos demonstrantų gretas“ (Pegida – judėjimas prieš Vakarų islamizaciją).
Tuo galėjo įsitikinti ir dienraščio „FAZ“ žurnalistė Yasemin Ergin, permetusi savo gentainių turkų įrašus socialiniuose tinkluose. Pasak jos, čia netrūksta reikalavimų uždaryti šalies sienas ir nebeįsileisti pabėgėlių. O kartais neapykanta atvykėliams liejama visai atvirai.
Tarkime, jaunas vyriškis, dešiniųjų populistų AfD facebooke pozuojantis su Turkijos vėliava ir rašinėjantis komentarus daugiausia turkiškai, vadina pabėgėlius „asocialiais parazitais“, kurie „smurtu pasiima tai, ko nori.“
Nenori, kad pabėgėliai atsineštų į Vokietiją savo konfliktus
Vienam iš šios rūšies socialinių tinklų aktyvistų, gydytojui Gürolui Salkui, žurnalistė paskambino, norėdama pasiaiškinti, iš kur kyla jo priešiškumas pabėgėliams. Salkas sakėsi pats prieš daugelį metų palikęs savo tėvynę Turkiją, nes nebegalėjęs pakelti šalyje vis stiprėjančios islamizacijos. Dabar jis baiminasi, kad tie patys islamizacijos procesai prasidės ir Vokietijoje.
Dalis senbuvių migrantų prisipažino biją, kad su pabėgėliais Vokietijoje didės įtampa: iš dalies pabėgėliai atsineš savo konfliktus, iš dalies – dėl jų įsižiebs konfliktai Vokietijos visuomenėje. Multikultūriškame Hamburgo St. Georgo rajone žurnalistės Yasemin Ergin pakalbintas jaunuolis Oguzhanas Inanas išsakė savo prieštaringus jausmus pabėgėlių atžvilgiu: „Nenoriu skųstis tais žmonėmis, man jų gaila. Aš ir pats nežinau, ką daryčiau, būdamas jų vietoje. Antra vertus, su pabėgėliais mus vis labiau užgriūva visos įmanomos pasaulio problemos.“
Migrantai nesivaržydami įvardija tai, apie ką vengia kalbėti dalis politikų, ypač multikultūrinės visuomenės idealą tebepuoselėjantys žalieji. Vokietijoje gimęs ir augęs sirų kilmės sociologijos profesorius Aladinas El-Mafaalani tokį žaliųjų idealą vadina naiviai romantiniu. Jam aišku, kad su didėjančiu imigrantų iš kitų kultūrų skaičiumi neišvengiamai gausės ir konfliktų. Tačiau jis nelinkęs padėties dramatizuoti ir netgi teigia, jog tokie konfliktai visuomenei – tik į naudą.
Savo viešuose pasisakymuose šis Miunsterio universiteto profesorius pabrėžia, kad net ir geriausia integracija konfliktų nepanaikins, nes gerai integravęsi imigrantai įgys daugiau savikliovos, sieks aukštų pozicijų visuomenėje, stengsis dalyvauti visuomenės formavime ir šalies valdyme, artikuliuos savo reikalavimus. Taip rasis nauja konkurencija su senbuviais. Bet konstruktyvi konkurencija duos impulsų visuomenės pažangai. Ir Aladinas El-Mafaalani žino, ką kalba, – jis pats yra vienas iš tų, kurie sėkmingai integravosi ir kurių balsas dabar aiškiai girdėti diskusijose apie šalies ateitį.
Bijo konkurencijos, nėra pasirengę dalintis socialiniais resursais
St. George, laikomame Hamburgo islamo centru, apie tokias aukštas materijas nekalbama. Priešais turkišką parduotuvę „Sönmez Markt“ susirinkę senbuviai musulmonai susirūpinę diskutuoja, kaip toks didelis skaičius naujų imigrantų atsilieps jų kasdieniam gyvenimui. Pavardės „FAZ“ žurnalistei nenorėjęs išduoti ūsorius, kilęs iš Diyarbakiro Turkijos pietuose, kur šalies valdžia dabar kariauja prieš kurdus, kėlė juos kaip pavyzdį pabėgėliams: „Kurdai nebėga Vokietijon, o ieško priglobsčio kitose Turkijos vietose.“
Tie visi sirai ir irakiečiai leidosi į Europą, jo manymu, vien dėl jiems čia suteikiamos socialinės paramos. Tiesa, jis ir pats prieš 30 metų atvykęs Vokietijon kaip pabėgėlis, bet dabar jau turįs vokišką pasą ir galįs balsuoti: „Merkel mano balso negaus. Ji kalta dėl to, kad čia nebesijaučiame saugiai.“
Jo kolega Fevzi Bulutas sakosi nesąs nusiteikęs prieš sirus, bet juk didelė dalis pabėgėlių jais tik apsimeta, – „jie atvyksta pas mus ir staiga turi daugiau teisių bei privilegijų nei mes, čia jau dešimtmečius besiplūkiančių.“ Akivaizdu, kad ir Vokietijos musulmonams nesvetima baimė dėl jų gerovės, atmiešta socialiniu pavydu.
Gydytojas iš Krefeldo Gürolas Salkas aiškiai susirūpinęs Vokietijos gerove, todėl pasak jo, pasienyje turinti būti įvesta kontrolė ir protinga atranka: įsileisti reikia „specialistus“ ir „žmones, kurie prie mūsų dera“, o „beraščius“ – vyti lauk. Jis netiki, kad „bemoksliai pabėgėliai“ galėtų sėkmingai integruotis. Jis nenori, kad Vokietija dar labiau pasikeistų, todėl kituose rinkimuose balsuosiąs už AfD.
Baiminasi, kad naujieji atvykėliai pakenks musulmonų reputacijai
Iš pokalbių su Vokietijos musulmonais paaiškėjo dar vienas juos neraminantis aspektas: baimė, kad naujieji atvykėliai pakenks gerai integruotų senbuvių reputacijai, nes visuomenėje stiprės neigiamas imigranto musulmono įvaizdis. Ne vienas pietietiškos išvaizdos imigrantas ar skarą dėvinti musulmonė sakėsi jau spėję pajusti pastaraisiais mėnesiais šalyje didėjantį priešiškumą.
„Visus tuos metus mes stengėmės įgyti pripažinimą“, – aiškina turkų kilmės studentė Ayşe Eroğul. Dabar ji bijo, kad dėl tokio didelio skaičiaus naujų musulmonų ims strigti socialinės ir politinės integracijos procesai, nes naujokai neišmano šalyje veikiančių normų ir elgiasi neprideramai.
Ypač dažnai nepasitenkinimas reiškiamas šiaurės afrikiečiais. O po Kelno įvykių, kaip prisipažino žurnalistas Michelis Abdollahi, ir jam pačiam, elegantiškai vilkinčiam vyriškiui, teko patirti, kaip vakare jį sutikusi moteris pasiskubino pereiti į kitą gatvės pusę.
„Problema yra ne pabėgėliai, o jauni šiaurės afrikiečiai, dėl kurių mūsų rajone tapo nebesaugu gyventi“, – skundėsi dienraščiui „FAZ“ St. Georgo musulmonų mečetės valdybos narys Ahmetas Yazici, prisipažindamas, kad bėdos su jais turi ir jo bendruomenė. Neatsitiktinai maldos patalpose naujai instaliuota 14 stebėjimo kamerų: „Net iš mūsų imamo jie sugebėjo pavogti mobilų telefoną, nuolat dingsta mečetėje besimeldžiančiųjų batai“.
Abejoja dėl integracijos sėkmės
Turkų bendruomenė alergiškai sureagavo į naująjį integracijos įstatymą, pagal kurį integruotis nenorintys, kalbos kursų nelankantys bei įsidarbinti neskubantys pabėgėliai negautų neriboto buvimo Vokietijoje teisės.
„Privalomos integracijos negali būti, o spaudimu teigiamų rezultatų nepasieksi, – aiškino Vokietijos turkų bendruomenės pirmininkas Gökay Sofuoglu. –Vokiečiai pagaliau turi įsisąmoninti, kad integracija funkcionuoja tik motyvacijos pagrindu.“
Tačiau nemaža dalis migrantų mano priešingai. Antai Sirijoje gimęs, bet nuo 1970 m. Vokietijoje gyvenantis Amillas Gorgis Berlyno dienraščio „Tagesspiegel“ žurnalistei aiškino: „Dauguma atvyksta neturėdami absoliučiai jokio supratimo apie demokratinius prinicipus.“ Kas augo dorovės sargų priežiūroje, tas nekels klausimų dėl dogmų. Vokietijos įstatymų tokiu atveju nepakanka, mano A.Gorgis, čia reikalingas visuomeninis spaudimas integruotis per kultūrą ir švietimą. Patys pabėgėliai turėtų bent kartą per savaitę angažuotis visuomenei naudingai veiklai.
Prieš keliasdešimt metų į Vokietiją atvykęs afganistanietis Fatahas Qayumie dirbo valytoju, o dabar vadovauja 70 darbuotojų turinčiai firmai. Svarbiausia sėkmingos integracijos prielaida jis laiko darbą. Verslininkas nepatenkintas, kad valstybė „tuos žmones išlaiko“, taip darydama juos tingius, vangius, – kritikuoja Vokietijos politiką penkiasdešimtmetis afganas dialogui su islamu skirtame interneto portale „qantara.de“.
Svetimiems atvykus, priblėsta anksčiau atvykusiųjų svetimumas
Tame pačiame portale „Vokietijos musulmonų centrinės tarybos“ pirmininkas Aimanas Mazyekas atmetė žiniasklaidoje pasigirdusius kaltinimus, esą senbuviai musulmonai per mažai rūpinasi naujai atvykusiais. Pasak A.Mazyeko, pabėgėliams paremti buvo skirti šimtai projektų: pabėgėliai aprūpinti kilimėliais maldai, koranu, „halal“ (musulmonišku) maistu, bendruomenės nariai padėjo jiems susitvarkyti dokumentus, ieškotis buto bei darbo.
Turkų kilmės Vokietijos gyventojus su pabėgėliais sieja kultūrinė, religinė bei geografinė artuma, o tai padeda juos suprasti ir atjausti, – dienraščiui „Suddeutsche Zeitung“ aiškino politologė Gülistan Gürbey. Antra vertus, esama ir konkurencijos, kai kalbama apie įsidarbinimą ar profesijos įsigijimą. Bet konkurenciją jaučia pirmiausia žemos kvalifikacijos ar darbo neturintys senbuviai migrantai.
„Iki šiol iš migrantų prasčiausią reputaciją Vokietijoje turėjo turkai,“ – pastebi Gülistan Gürbey. Dabar šį vaidmenį iš jų perėmė „arabų“ pabėgėliai. Pirmiausia žmones neramina ta aplinkybė, kad per tokį trumpą laiką staiga ir neplanuotai į Vokietiją atvyko toks didelis jų skaičius.
O migracijos tyrinėtojas Wolfgangas Kaschuba dienraštyje „Welt“ atkreipė dėmesį į netikėtą šalutinį šios imigracinės bangos poveikį. Tai, kad tie, kurie jau senokai čia gyvena, dabar atsiriboja nuo naujai atvykusiųjų, yra „įdomus šalutinis integracinis efektas“: „Visada svetimiems atvykus tie, kurie atsikraustė seniau, tampa mažiau svetimi.“ Vadinasi, ir labiau integruoti į juos priėmusią visuomenę.
