Reikia pačiam save gerbti, o ne ieškoti priekabių. Yra labais senas lietuviškas posakis, liaudies išmintis apie tokį […] berną, kuris vaikšto paleistais apyvarais, vyžų apyvaras paleidęs, nesurišęs, kad kas nors užmintų. Ir kai užmins, tada jau gaus į snukį, reikia tik priekabės. Tai tokių – su paleistais apyvarais – pas mus pilna. Bet kodėl jam reikia ką nors primušti? Todėl kad jam pačiam blogai. Iš tos pačios Rusijos ateina labai senas folkloras […]: „Ir nuobodu, ir liūdna, ir nėra kam snukį išdaužyti.“ Štai kaip žmogui blogai. Va, jei išdaužyčiau kam nors snukį, gal palengvėtų.
Tai yra žiaurus dalykas – toks būvis. Reikėtų reikšti užuojautą, bet, žinoma, reikia ir gintis. Nes tokių, kurie ateis daužyti savo malonumui, niekada nepritrūks. Bet ir tarp mūsų jų yra.
– Gal net kartkartėmis mumyse pačiuose?
– O kas čia yra? Ką, mes atsiskyrėm: čia – gerieji, čia – blogieji? Taip nėra. Užkratas mėtosi visur. Virusai snaudžia, o kartais ir pradeda veistis.
