„Šiandieninis karas tarp mūsų ir rusų okupantų yra toks, koks yra. Ir mes tiksliai žinome, kad šiuo metu nė viena šalis neturi pakankamai karinės jėgos, kad galėtų kaip nors sutrukdyti šiam karui“, – įsitikinęs V.Zalužnas.
Tuo pačiu metu jis papasakojo apie pagrindines išvadas, padarytas per ketverius metus trukusį plataus masto Rusijos karą prieš Ukrainą.
Klasikinės puolamosios ir gynybinės operacijos tapo neįmanomos
Pasak jo, šiuolaikiniame kare mūšio laukas tapo visiškai „skaidrus“.
„Tai privedė prie robotizuotos „kill zone“ sukūrimo, kurios gylis šiandien yra ne mažiau kaip 25 kilometrai, o galimybė naikinti logistiką nuolat auga“, – sakė V.Zalužnas.
Dėl to šiandien tokia situacija jau veda prie to, kad neįmanoma naudoti vadinamosios užnugario zonos iki 50 kilometrų gylyje.
„Klasikinė logistinė „kilpa“, kurią sėkmingai užveržėme išlaisvindami Chersono sritį, šiandien įgavo naują pagreitį. Dėl šios strategijos tradiciniai puolimo ar gynybos veiksmai tapo praktiškai neįmanomi. Karių, galinčių fiziškai vykdyti užduotis pačiame kovos veiksmų įkarštyje, skaičius susitraukė iki minimumo. Ši tendencija išlieka: gyvąją jėgą fronte vis sparčiau ir negrįžtamai keičia robotizuotos sistemos“, – pažymėjo V.Zalužnas.
Kaip karas pakeitė požiūrį į mobilizaciją
V.Zalužno manymu, Rusijos ir Ukrainos patirtis rodo, kad tradicinis požiūris į mobilizaciją šiuolaikiniame kare jau visiškai išsisėmė.
„Pirma, būtent šis karas, ilgas ir labai intensyvus, parodė: kaip bebūtų keista, bet brangiausias išteklius tokiame kare yra būtent žmogiškasis, nes jo atkūrimui reikia pernelyg daug laiko, kuris bus žymiai ilgesnis už gamybos ciklus“, – pažymėjo V.Zalužnas.
Jo teigimu, tokį išteklių tiesiog neįmanoma greitai pakeisti fronte.
„Antra, atsižvelgiant į tai, kad mūšio laukas tapo skaidrus ir yra automatiškai kontroliuojamas robotų, žmogaus išgyvenimo tikimybė jau nebepriklauso nuo jo parengimo kokybės ir veda prie neišvengiamų nuostolių, todėl žmogus turi būti atitolintas nuo šios „kill zone“, – pabrėžė V.Zalužnas.
Tuo pačiu jis paaiškino, kodėl Rusija nepaskelbia mobilizacijos.
„Trečia, būtent mūsų patirtis taip pat patvirtina, kad mobilizacijos klausimas yra jautrus ir vienas iš tų, kurie daro įtaką visuomenės stabilumui išsekimo kare, taip pat jos pasirengimui palaikyti tokį karą. Todėl ir Rusija nepaskelbia mobilizacijos, kuria kartais mus gąsdina“, – pridūrė V.Zalužnas.
Jo įsitikinimu, Rusijai kariauti samdiniais ir savanoriais bei kariauti prievarta mobilizuotaisiais yra skirtingi karai, o politinės pasekmės tokiuose karuose yra skirtingos.
„Tai reiškia, kad ateities karai tikrai nebus susiję su milijonų gyventojų mobilizacija“, – pažymėjo V.Zalužnas.
Tuo pačiu, jo nuomone, labiau kalbama apie technologinę ir ekonominę mobilizaciją, kaip garantiją nepertraukiamo proceso, užtikrinančio ir palaikančio technologinį pranašumą prieš priešą.
Ambasadorius taip pat pridūrė, kad šiandien robotai ne tik atlieka pagalbines funkcijas, bet ir vykdo atskiras šturmo operacijas, netgi paima gyvus priešo karius į nelaisvę. O bet kokios technikos naudojimas šiose „kill zone“, kaip ir žmonių, tapo tikra savižudybe.
„Taigi, išvada – apie demografiją ir karą. Rusijos ir Ukrainos karas šalims, susiduriančioms su demografiniais iššūkiais, davė kritiškai svarbią pamoką: karo vedimo modelis, numatantis žmonių gyvybių mainus į taktinius laimėjimus, nebėra logiškas ir prieinamas variantas. Išskyrus galbūt Rusiją, nors ir Rusijai visi ištekliai senka“, – konstatavo V.Zalužnas.
Todėl jis yra įsitikinęs, kad šiuolaikiniame aukštųjų technologijų mūšio lauke, kuriame gausu aukšto tikslumo ginklų sistemų, toks požiūris yra nepriimtinas ne tik moraliniu požiūriu, bet ir taktinio efektyvumo požiūriu.
Išsekinimo ginklų atsiradimas
„Vietoj labai brangių, labai tikslių ginklų, kurie buvo tikras XX amžiaus proveržis, atsirado išsekinimo ginklai. Tai pigūs ir masiniai, bet pakankamai tikslūs ginklai, kurie labai greitai išsekina brangias ginklų sistemas“, – sakė V.Zalužnas.
Jo teigimu, visa NATO doktrina yra pagrįsta tokiais ginklais.
Tuo pačiu metu šie išsekinimo ginklai nuosekliai ir efektyviai tobulinami.
„Akivaizdu, kad šiandien nė viena šalis viena negali susidoroti su tokia invazija. Ypač tos, kurios yra politiškai atsargios. Dėl to kyla abejonių dėl netgi didesnių išteklių turinčių šalių gebėjimo ilgą laiką kariauti su mažesnėmis šalimis. Ir atvirkščiai – netgi turint išteklių, fiziškai neįmanoma sukurti racionalios gynybos pagal senus metodus“, – mano V.Zalužnas.
Jis pateikė pavyzdį, kad karas Ukrainoje parodė, jog nėra didelio skirtumo, kiek yra kovinės būklės fregatų, korvečių, povandeninių laivų ir net raketinių kreiserių.
„Visa tai gali neutralizuoti šalis, kuri neturi laivyno, nes jis faktiškai buvo sunaikintas karo pradžioje“, – pažymėjo V.Zalužnas.
