Vos prieš savaitę Mohammedas žaidė kieme, kai švilpianti kulka įsiskverbė į jo kaukolę. Pasak gydytojų, skeveldra praskriejo tiesiai per berniuko smegenis. Dabar Mohammedas guli ligoninės lovoje, sąmoningas, tačiau kankinamas milžiniško galvos skausmo. Vaiko balsas pakyla ir nuslopsta su kiekviena skausmo banga. Berniukas šaukiasi savo dėdės, Dievo, tačiau dažniausiai – savo mamos, Zeinabos, budinčios prie sūnaus lovos.
„Pasibaigus bombardavimui, jis išėjo į lauką pažaisti su savo pusbroliais, – pasakojo moteris. – Kai kulka jį kliudė, Mohammedas rišosi savo batų raištelius. Tai, kad jis išgyveno, yra stebuklas.“
Berniukas apie savo mirtį mąstė dar prieš kulkai jį sužeidžiant, pridūrė moteris. „Dvi dienas prieš nelaimę Mohammedas man pasakė: „Jei mane nužudys, neverk. Turėtum švęsti. Aš tapsiu kankiniu“, – išgyvenimais dalinosi Zeinaba.
Nesibaigiantis srautas
Mohammedas – vienturtis Zeinabos sūnus. Motina ir sūnus kenčia tarsi būtų vienas kūnas. Kai vaikas verkia, moteris krūpteli ir sugriebia berniuko ranką, kartodama maldas. Gydytojai sako, kad Mohammedas sveiksta, tačiau jiems nerimą kelia vaiko galvos skausmai ir hemoragijos rizika.
Sužeisti žmonės plūsta į ligoninę tarsi iš konvejerio. Per 15 minučių į ligoninę atvežė 120 sužeistųjų. „Išsekome nuo kraujo, išsekome nuo mirties, – BBC išgyvenimais dalijosi gydytojas Abdullahas Jawadas. – Šitaip dirbame jau 60 dienų. Pulkininkas Muamaras Kadhafi nori tik žudyti.“
Sužeistieji į ligoninę atvyksta su siaubingais sužeidimais. Tai – minosvaidžių, granatų ir snaiperių darbo rezultatas. Daugybė žmonių neteko savo galūnių – tai, greičiausiai, kasetinių bombų pasekmė.Ligoninės atstovai paprašė į gydymo įstaigą suplūdusių žmonių ištuštinti perpildytą ligoninės automobilių stovėjimo aikštelę. Nerimą jiems kėlė tai, kad didžiulė žmonių masė gali tapti masalu išpuoliams.
Ligoninės darbuotojai kovoja su nuovargiu ir savo pačių praradimais. „Misrata yra didelis miestas, tačiau esame viena šeima, – kalbėjo gydytojas Fathi Mohammedas. – Kartais nėra laiko net pažvelgti į sužeistuosius, tačiau po kelių minučių supranti, kad šį žmogų pažįsti ir kad jis miršta. Prieš mano akis mirė mano mokyklos draugas. Čia bet kada gali būti atvežtas ir kuris nors mano šeimos narys.“
Vidutiniškai šioje ligoninėje per dieną miršta apie dešimt žmonių, per 100 atvyksta sužeistų. Daugiausia iš jų – jauni asmenys.
Kasetinės bombos
Sužeistieji į ligoninę atvyksta su siaubingais sužeidimais. Tai – minosvaidžių, granatų ir snaiperių darbo rezultatas. Daugybė žmonių neteko savo galūnių – tai, greičiausiai, kasetinių bombų pasekmė. Misratoje galima rasti šių, visuotinai uždraustų ginklų, likučių. Kad M.Kadhafio pajėgos naudoja šiuos ginklus patvirtino ir Libijos sukilėliai.
Pastarieji dieną stato kontrolės punktus – ginkluotas kaimynystės stebėjimo vietas. Naktį jie kaunasi – dažnai iki mirties. Sukilėlių vadas, Hasanas Duahas, yra vidutinio amžiaus gamyklos darbuotojas, niekada nesitikėjęs į rankas paimti ginklo. „Pirmąją dieną išėjome į gatves, norėdami surengti taikią demonstraciją, – pasakojo jis. – Tačiau buvome priversti laikyti ginklus, kad save apgintume.“
Per du mėnesius jie įvaldė kovojimo gatvėje techniką ir pasinaudojo savo vietos pažinimu savo naudai. Svarbiausiose miesto vietose centre sukilėliams pavyko apsupti M.Kadhafio pajėgas ir užkirsti kelią ginklų ir kitų reikalingų daiktų tiekimui jiems.
Praėjusį savaitgalį Libijos režimo atstovai tikino sustabdę kovas prieš sukilėlius ir kad jų pajėgos atsitraukė kai kuriose vietose. Vis dėlto nuo to laiko mirtinas miesto bombardavimas tebesitęsė ir Misratos gyventojai tapo vieno iš žiauriausių smurto protrūkių nuo pat miesto apgulties pradžios, liudininkais.
„Atsitraukimas buvo tik gudrybė, – sakė sukilėlių rėmėjas Rida al-Montasseras. – M.Kadhafi bando atsiųsti savo karius atgal, persirengusius civilių drabužiais.“
Tai taktika, kurią Libijos lyderis jau yra naudojęs seniau – kovose rytinėje Libijos dalyje.
Trakštelėjimas, stiprus smūgis, bumbtelėjimas
Daugelis Misratos gyventojų įsitikinę, kad prireiks dar daug kovos. „Visa tai galėtų tęstis dar du ar tris mėnesius, – kalbėjo verslininkas Kasimas Ibrahimas. – Tačiau jei NATO išties padėtų, visa tai galėtų pasibaigti per 15 dienų.“
Per trijų dienų buvimą Misratoje BBC žurnalistė tvirtina keletą sykių girdėjusi NATO karo lėktuvus
skrendančius virš galvos, tačiau nematė ir negirdėjo jokių naujų oro išpuolių, kuriuos šie lėktuvai būtų atlikę.
Tačiau kitas garsas tapo labai pažįstamas – karo perkusija. Tiek diena, tiek naktis Misratoje alsuoja sunkiosios artilerijos ir minosvaidžių trakštelėjimais, stipriais smūgiais ir bumbtelėjimais. Garsais, reiškiančiais greitą mirtį – tiek kovotojų, tiek civilių.
Libijos sukilėliai patyrė didžiulius praradimus – vienos svarbios sankryžos „išvalymas“ nusineša 100 vyrų gyvybių. Ginklų trūkumas gali reiškia dalinimasi ginklais – perdavimą iš rankų į rankas, kovojimo pamainai pasibaigus.
20-metis studentas BBC pasakojo, kad fronto linijoje dažnai atsiduria plikomis rankomis. Kai šalia jo stovėję draugai žuvo nuo minosvaidžio, vaikinas pasakojo palikęs apsiaustą miestą, tačiau tik tam, kad surastų ginklų.
Libijos sukilėliai ginkluotės papildymo sulaukia iš savo de facto sostinės, Bengazio, tačiau iki šiol nesulaukė pagalbos ginklais iš savo draugų užsienyje, kaip antai Kataro. Tačiau ginklų trūkumą sukilėliai kompensuoja įvairiais kitais sprendimais. Jie žino, koks yra nesekmės rezultatas.
„Kai kaunuosi, turiu didelę galimybę laimėti, – sakė R.al-Montasseras. – Jei pasiduosiu, be abejonės, žūsiu. M.Kadhafi nepaliks mūsų gyvų.“
Daugelis žmonių Misratoje pažymi, kad jų sukilimas yra susijęs su laisvės, ne duonos siekiu. Šis uostas turi gilias miesto-prekybos centro šaknis. Mieste sutvarkyta infrastruktūra, gyvena išsilavinę žmonės. Problema, smaugusi šio miesto gyventojus, buvo priespauda, ne skurdas.
Prieš miesto apsiaustį R.al-Montasseras buvo verslininkas. Dabar jis – barzdą užsiauginęs revoliucionierius. Tačiau vyras greitai paaiškina daugelio vyrų veiduose Misratoje šiuo metu aptinkamas barzdas. „Nemanykite, kad esame „al-Qaedos“ nariai. Visi susitarėme nesiskusti, kol M.Kadhafi nepasitrauks. Niekas nemanė, kad tai užtruks taip ilgai.“
