Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2022 sausio 13d. 06:02

Sausio 13-oji: kaip šią dieną dabar išgyvena vaikai ir jaunuoliai?

Vaikų užsiėmimai Sausio 13-osios tema KD Tarptautinėje mokykloje
KD Tarptautinės mokyklos nuotr. / Vaikų užsiėmimai Sausio 13-osios tema KD Tarptautinėje mokykloje
Sustingusia statula virtęs pirmokėlis. Istorijos apie vaikų šalį, kurioje visi smagumai buvo uždrausti, aktyvus klausytojas ir dalyvis. Su ugnele akyse liudijantis Sausio 13-osios įvykius savo senelių ar prosenelių lūpomis vaikas ar į ugdymo įstaigą kviestų svečių pasakojimą girdintis paauglys. Minėjimo renginių, primenančių svarbią datą, dalyvis. Mokinys, vadovėliuose ir mokytojo mintyse suprantantis tos datos svarbą. Būdų, kaip vėl išgyventi Sausio 13-ąją šių dienų vaikams ir jauniems žmonėms, iš tiesų yra. Jie jaučia, žino ir net padedant tam tikroms stimuliacijoms šiandien savaip išgyvena Laisvės gynėjų dieną.

Istorija gyva – jau ikimokyklinukų lūpose

Jau penkerių–šešerių metų vaikai turi sukauptų žinių apie Sausio 13-osios įvykius. Dažniausiai jie, kalbėdami apie tą svarbią mums naktį, teigia, kad tuomet „drąsūs žmonės gynė Lietuvą“, „žmonės kovojo, kad mūsų šalis būtų laisva“, „žmonės parodė savo meilę šaliai“, „žmonės kovojo už mūsų ateitį“. Tokius teiginius iš savo mažųjų mokinukų girdi su ikimokyklinio amžiaus vaikais dirbanti mokytoja Vytautė Žukauskaitė.

„Vaikai puikiai supranta, ką simbolizuoja neužmirštuolė ir kodėl šios dienos rytą savo namų, darželio ar mokyklos languose degame žvakutes. Vaikai puikiai supranta, jog taip parodome savo begalinį dėkingumą ir meilę, pasididžiavimą bei pagarbą“, – tvirtina KD Tarptautinės mokyklos pedagogė.

KD Tarptautinės mokyklos nuotr./Vaikų užsiėmimai Sausio 13-osios tema KD Tarptautinėje mokykloje
KD Tarptautinės mokyklos nuotr./Vaikų užsiėmimai Sausio 13-osios tema KD Tarptautinėje mokykloje

Vaiko požiūrį ir šios datos reikšmę jam lemia aplinka, kurioje auga. Pasak V.Žukauskaitės, žinoma, pedagogai, artėjant Sausio 13-osios paminėjimui, jau iš ankščiau pradeda kalbėti apie tai, kuo svarbi ši diena.

Vaikai apie tai kalba, išryškina, jog kartu su šeima keliaus prie Televizijos bokšto, Seimo, stebės Sausio 13-osios laužus, kartu su mama ar tėčiu spalvins neužmirštuoles.

„Taip pat dažnai jaučiame, kad šios ir kitų valstybei svarbių dienų svarba yra ugdoma ir namuose. Vaikai apie tai kalba, išryškina, jog kartu su šeima keliaus prie Televizijos bokšto, Seimo, stebės Sausio 13-osios laužus, kartu su mama ar tėčiu spalvins neužmirštuoles. Negalėčiau teigti, jog tai yra tik negyva istorija, tiek Lietuvos švietimas, tiek kultūros sektorius siekia ją įprasminti kino filmuose, pasakose, pasakojimuose, reklamose, pasisakymuose“, – svarsto mokytoja.

Stebėdama savo auklėtinių šeimas, ji gali teigti, jog jos noriai skiepija pilietiškumą, kuris taip pat atsispindi jų namų pokalbiuose apie Laisvės gynėjų dienos svarbą, kartu su vaikais tėvai dalyvauja šios dienos minėjimo renginiuose, dega žvakutes savo namų languose, kartu iškelia trispalvę, pasak pašnekovės, jie taip pat kuria Lietuvos vėliavą namuose (ją spalvina, lipdo, klijuoja), prisimena ir kartu mokosi Lietuvos himną.

KD Tarptautinės mokyklos nuotr./Vaikų užsiėmimai Sausio 13-osios tema KD Tarptautinėje mokykloje
KD Tarptautinės mokyklos nuotr./Vaikų užsiėmimai Sausio 13-osios tema KD Tarptautinėje mokykloje

Pasak pedagogės, pasitaiko, jog vaikai pasakoja apie savo senelių ar prosenelių išgyvenimus. Tuomet, tvirtina pašnekovė, jų akys nušvinta ir jie kalba, lyg pasakotų apie savo „superherojus“.

Vyresnėlių – 15–19 metų paauglių – Vilniaus Valdorfo ir Karalienės Mortos mokyklų Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas Antanas Jonušas taip pat sako, kad Sausio 13-oji vaikams yra labai gyva, gal net gyviausia istorija iš visų, kurioms skiriama dėmesio mokykloje.

Pasitaiko, jog vaikai pasakoja apie savo senelių ar prosenelių išgyvenimus. Tuomet jų akys nušvinta ir jie kalba, lyg pasakotų apie savo „superherojus“.

„Ši diena yra mūsų visų, mūsų šeimų, artimųjų istorija, ir kiekvieną sausio 13-ąją ji atgimsta prisiminimais, liudijimais, veiklomis mokyklose, pokalbiais šeimose. Sausio 13-oji kalba apie mūsų laisvę, kuri mokiniams yra be galo svarbi“, – teigia A.Jonušas.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Mokytojas Antanas Jonušas
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Mokytojas Antanas Jonušas

Pasak pedagogo, mokiniai entuziastingai įsitraukia į Sausio 13-osios minėjimo veiklas, jei tik mokytojai pasiūlo jiems būdų, kaip tai padaryti.

Kasmet prieš šią datą pats mokytojas galvoja, kaip šią dieną paminėti mokykloje.

„Prisijungiame prie akcijos „Istorija gyva, nes liudija“ ir dieną pradedame mokytojų pasakojimais ir vaikų šeimų istorijomis. Kadangi maniškė nėra labai ypatinga, kalbu apie tai, kuo man reikšminga Sausio 13-oji, kaip vaikui, kuris augo mano tėvų kartos iškovotos laisvės pradžioje“, – dalijasi A.Jonušas.

Jis stengiasi būti autentiškas ir kalbėti apie tai, ką jaučia ir kokios mintys jam kyla Sausio 13-ąją, taip kartu ragindamas ir vaikus ieškoti savo santykio su šiuo mūsų tautai kritiniu laikotarpiu.

„Atranda“ istoriją mokykloje ir artimųjų pasakojimuose

Vaikai tą santykį pirmiausiai atsineša iš savo šeimų, kurios labai skirtingos ir jų Sausio 13-osios istorijos – taip pat.

„Sausio 13-ąją man nebuvo nė metų, gyvenau Klaipėdoje, mano namiškiai į Vilnių nevyko. Mano šeimos istorijoje sausio 13-oji nevaidina didelio vaidmens. Nepamenu apie šią dieną bent kartą kalbėjus su tėvais. Ją aš „atradau“ jau mokykloje. Įtariu, kad tokių kaip aš yra ir daugiau“, – spėja mokytojas.

Pasak pašnekovo, vis dėlto yra šeimų, kurios skiria šiai temai dėmesio, nors patys įvykiuose nedalyvavo.

„Yra daugybė šeimų, kurioms Sausio 13-oji yra jų šeimos istorijos dalis: kas įvairiausiais būdais dalyvavo pačiuose įvykiuose, kas nerimavo dėl Seimą gynusių artimųjų, o ką įvykiai palietė kaip nors kitaip, netiesiogiai. Juks Sausio 13-oji yra lūžio momentas mūsų istorijoje: šią dieną galime kalbėti ne tik apie parlamento ar televizijos bokšto gynybą, bet ir apie tai, ką reiškė gyventi Sovietų Sąjungoje ir kaip gyvenimas pasikeitė atgavus nepriklausomybę. Apie tai, ką reiškia būti laisvam“, – įsitikinęs A.Jonušas.

Jo mokiniai nuolat pasidalija istorijomis iš pokalbių su savo namiškiais, iš ko jis sprendžia, kad šeimose Sausio 13-oji yra labai gyva ir nuolat prisimenama.

„Savo šeimos istorijas mokiniai pasakoja su pasididžiavimu, ypač jei artimieji įvykiuose dalyvavo tiesiogiai. Bet ne tik – jiems svarbios ir istorijos. Pavyzdžiui, kaip mama nenorėjo išleisti vyro prie Seimo, nes bijojo dėl jo sveikatos ir gyvybės, kaip tėvai sumigdę vaikus sekė naujienas per žiniasklaidą ir beprotiškai bijojo dėl savo ir savo vaikų ateities“, – sako A.Jonušas.

Klausant prisiminimų, anot pašnekovo, galima įsivaizduoti save situacijoje, kurioje turi priimti sunkius sprendimus, rizikuoti savo ir sau brangių žmonių gerove.

„Tokie pokalbiai leidžia mums labiau suprasti save, pajusti bendrumą ir dėkingumą tiems, kurie iškovojo mūsų laisvę. Esu įsitikinęs, kad gyvi nuoširdūs liudijimai yra svarbiausia, ką galime daryti minėdami Sausio 13-ąją, ir kad jie labai svarbūs vaikams“, – teigia A.Jonušas.

Išauga svečių paklausa

Jis pats labai ragina šią dieną dalytis prisiminimais. Anot mokytojo, tikri, neužrašyti, iš lūpų skambantys pasakojimai yra tai, kas mus labai sujungia.

Bene stipriausia pamoka Sausio 13-ąją, kurią pamenu, buvo mokinių, mokytojų ir tėvų ratas, kuriame tiesiog pasakojome, kas kaip išgyveno Sausio 13-ąją ir ką ji mums reiškia.

„Bene stipriausia pamoka Sausio 13-ąją, kurią pamenu, buvo mokinių, mokytojų ir tėvų ratas, kuriame tiesiog pasakojome, kas kaip išgyveno Sausio 13-ąją ir ką ji mums reiškia. Tai puiki diena pasikviesti svečių į mokyklą. Tik planuokite tai iš anksto, nes svečių paklausa Sausio 13-ajai būna didelė!“ – juokiasi A.Jonušas.

Mokytojas juokauja, kad signatarė Nijolė Oželytė yra etatinė jo viešnia, kartą per metus atvykstanti į Valdorfo mokyklą pokalbiui su vaikais apie laisvę.

„Jei Sausio 13-osios temą paliečiame kalbėdami apie vertybes, mokiniams tikrai kyla egzistencinių klausimų, į kuriuos jiems svarbu ieškoti atsakymų. Žaviuosi, kaip Nijolė geba kalbėti apie laisvę ir prasmę. Po to visuomet turime apie ką pasikalbėti su mokiniais. Ir šie klausimai, manau, labai tinkami Sausio 13-osios minėjimui“, – teigia jis.

Maža to, A.Jonušas įsitikinęs – turime kokybiško turinio, kuriuo galime naudotis: „Pavyzdžiui „Pamoka laisvei“ LRT mediatekoje. Gražu, kai mokytojai Sausio 13-ąją mini kūrybiškai, įtraukia mokinius į piešinių, rašinių ar kitokius konkursus. Vilniaus privalumas – galimybė nueiti prie LRT pastato, apžiūrėti apšaudytas pastato sienas, nukeliauti prie Seimo ar televizijos bokšto. O ne vilniečiams – tai proga apsilankyti sostinėje!“

Mokosi istorijos per patyrimą

V.Žukauskaitė teigia, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai geriausiai mokosi per patyrimą.

„Taigi, atliekame įvairias veiklas, kurias siejame su šios dienos įvykiais: statome televizijos bokštus, kieme piešiame trispalvę, gaminame ilgiausią trispalvę, siekiame apsirengti ar atsinešti trispalvės atributikos elementų, gaminame neužmirštuoles, kartu trispalvėmis puošiame savo klasės erdves“, – pasakoja ji.

Pedagogės įsitikinimu, geriausia tokio amžiaus vaikams kalbėti paprastai ir šiuos įvykius prilyginant jų turimoms patirtims. Vienas iš pavyzdžių yra pasakojimas apie vaikų šalį, kurioje buvo uždrausti visi vaikams smagūs žaidimai, visos vaikams įdomios veiklos ir knygos, uždrausti valgyti jiems labiausiai patinkantys patiekalai, uždraustos dainuoti jiems smagiausios dainos.

„Vaikai tapo labai liūdni, jie pasiilgo galimybės būti savimi, jie apgalvojo, kaip liūdnai jausis į jų šalį gyventi atvykę nauji vaikai. Tad su meilės ir drąsos kupina širdimi nusprendė parodyti, kaip jie myli savo šalį, kokie jie yra vieningi, rūpestingi. Taip pat tai, kad jiems yra svarbi jų šalies ateitis ir jos gyventojų laimė bei džiaugsmas, ir paprašyti, kad jų šalis taptų laisva“, – taip mokytoja vaikų jausmus siekė susieti su Sausio 13-osios dalyvių, to meto lietuvių jausmais.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Mokytoja Vytautė Žukauskaitė
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Mokytoja Vytautė Žukauskaitė

Pasakojama ir per teatrinį žaidimą

Panašia metodika vadovaujasi ir tos pačios mokyklos pirmos klasės mokytoja Indrė Bagušinskaitė. Jos nuomone, priartinus istorinę temą prie vaikų patiriamų išgyvenimų, mokiniai yra pajėgūs diskutuoti abstrakčiomis temomis, kaip laisvė, meilė, demokratija ir pan.

Vis dėlto reikia pradėti nuo mažų pavyzdžių, įgalinant juos įsijausti į situaciją. „Pavyzdžiui, galima pažaisti teatrinį skulptūrų žaidimą (skiriamas vaidmuo ir prašoma sustingti), vaidmenys gali būti parengti mokytojos, o po žaidimo pasikalbėti, kaip jautėtės sustingę, kaip jautėtės kontroliuojami, kai negalėjote pajudėti, ir taip artinti prie laisvės ir nelaisvės temos“, – dalijasi savo patirtimi pedagogė.

Jos teigimu, tuomet reikia paklausti vaikų, kokie yra trys mėgstamiausi jų užsiėmimai, o jei galėtų visą laiką žaisti tik vieną, kokį pasirinktų, kokie yra jų trys mėgstamiausi vaisiai, o jei galėtų visą laiką valgyti tik vieną, kurį rinktųsi? Ir tuomet, anot jos, pateikti istorinį kontekstą, kad lietuviai sunkiai ir ilgai kovojo už savo laisvę, Sausio 13-oji yra svarbi tuo.

Vaikai labai didžiuojasi esantys lietuviai, įvardija besididžiuojantys gamta, miškais, parkais, kad tiek daug žalumos, džiaugiasi, kad tiek daug žmonių kalba lietuviškai, todėl jiems lengva susirasti draugų.

„Vaikai labai didžiuojasi esantys lietuviai, įvardija besididžiuojantys gamta, miškais, parkais, kad tiek daug žalumos, džiaugiasi, kad tiek daug žmonių kalba lietuviškai, todėl jiems lengva susirasti draugų, nes pavyksta su žmonėmis susikalbėti, džiaugiasi lietuviškais patiekalais, nes jų yra tokia įvairovė. Labai svarbu, kad šeimoje būtų skiriamas dėmesys giminės medžio paišybai, pasakojimams apie senelius, prosenelius, kaip žmonės gyveno anksčiau, kokia buvo toji buitis, kad vaikai jaustų ryšį su praeitimi, senove, gimine ir toji pagarba būtų puoselėjama empatiškai, kad neapsiribotų žiniomis ir teorine informacija“, – mano pedagogė.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Mokytoja Indrė Bagušinskaitė
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Mokytoja Indrė Bagušinskaitė

Vien įdomios fotografijos neįtrauks jaunosios kartos

Istorikas dr. Simonas Jazavita teigia, kad Sausio 13-oji svarbi diena mūsų moderniam valstybingumui. Tą dieną, 14-os žmonių gyvybių kaina, bei šimtų, kurie patyrė rimtus sužeidimus, pasiaukojimo dėka, anot jo, buvo įtvirtina Lietuvos nepriklausomybė, apie kurią pasauliui paskelbėme 1990 m. kovo 11 d.

Pašnekovas svarsto, jei daugeliui lietuvių atsiminimai iš to laikmečio vis dar daugiau ar mažiau gyvi, kyla klausimas, kaip reikia pristatyti šiuos įvykius tiems, kas tuomet nebuvo gimę ar buvo labai mažo amžiaus.

„Dar būdamas istorijos studentas, daug bibliotekų ir mokyklų įvairiose Lietuvos vietose aplankiau visuomeniniais tikslais recenzuodamas Juozo Girdvainio knygą ,,Dainuojanti revoliucija Vilniaus barikadose“. Faktas, kad net ir vien įdomios fotografijos neįtrauks jaunosios kartos, reikia ko nors daugiau. Todėl bene svarbiausia prieiga – liudininkų pasakojimai. Tų, kurie žuvo prie bokšto, artimieji skausmą nešioja dešimtmečius“, – mano S.Jazavita. Tačiau, pažymi istorikas, tik tada, jei jaučia pareigą įprasminti savo mylimųjų likimus kalbėdami apie tai, pasakodami, kokie jie buvo. Dalis jų, istoriko teigimu, – dar jauni žmonės, nespėję daug nuveikti savo gyvenimuose, tačiau nešę savo žinutę.

Įdomu juos pažinti, pavyzdžiui, sužinoti apie šviesaus atminimo Tito Masiulio aistrą alpinizmui, apie kurią papasakojo jo mama Vitalija Krivickienė.

„Todėl įdomu juos pažinti, pavyzdžiui, sužinoti apie šviesaus atminimo Tito Masiulio aistrą alpinizmui, apie kurią papasakojo jo mama Vitalija Krivickienė. Lietuvą tuomet gynė daugybę žmonių, kurie liko pamiršti – karininkai, kurie patirtį sovietų kariuomenėje pritaikė ginti Lietuvą, žmonės, atkūrinėję mūsų karines pajėgas ar Kaliningrado srityje mainais į degtinės butelius iš ,,komunizmo ginti“ nebenorėjusių rusų kareivių įsigiję kulkosvaidžių“, – atkreipia dėmesį S.Jazavita.

Aurimo Masiliūno nuotr./Simonas Jazavita
Aurimo Masiliūno nuotr./Simonas Jazavita

Daugelio jų pavardės, pasak pašnekovo, primirštos, kaip ir tų jaunuolių iš Kauno, kurie ,,jedinstvininkų“ riaušes išvaikė panaudoję bokso įgūdžius, kaip vieno renginių metu pasakojo pirmasis Kauno savanorių vadas Vitalijus Edvardas Straleckas.

„Klausydamas tokių įspūdžių kaip istorikas supratau, kaip kartais toli nuo tikrosios istorijos yra vien „oficiozinės kalbos“, net jei jose visada būna dalis tiesos. Priėjimas prie mikroistorijos renginių metu, apvaliojo stalo diskusijos su vyresniais moksleiviais ar studentais – visada buvo geriausias kelias kalbėti apie tuos įvykius“, – įsitikinęs istorikas.

Pasak jo, kalbėti su jaunuoliais apie Sausoio 13-ąją galima įvairiai: nuo bandymo išsiaiškinti – kuo kiekvienas tiki, ką bandytų daryti panašioje situacijoje, iki gerokai realesnės prieigos – kalbos apie savo šeimos narius ar giminaičius, kurie tuomet ėjo demonstruodami pirmiausiai palaikymą idėjai, kad Lietuva turi būti nepriklausoma.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Video

02:11
16:07
02:16

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Tik prenumeratoriams
Parašykite atsiliepimą apie 15min