Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

A.Mamontovas: Tėvai norėjo, kad stočiau į rimtą specialybę (II dalis)

Andrius Mamontovas
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Andrius Mamontovas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pirmoje pokalbio dalyje kalbintas Lietuvos muzikos atlikėjas ir dainų autorius Andrius Mamontovas 15min.lt skaitytojams pasakojo profesinį pašaukimą pajutęs dar vaikystėje, tačiau žengti muzikos keliu pilnai apsisprendė tik būdamas 26 metų. Po mokyklos baigimo jis buvo įstojęs į statybos ekonomikos specialybę, vėliau perstojo į žurnalistiką. Muzikantas atviravo, kad sprendimus stoti į šias specialybes buvo priėmęs tik dėl savo šeimos: tėvai norėjo, kad jų sūnus įgytų solidžią profesiją – taptu gydytoju ar inžinieriumi. Tačiau, A.Mamontovo teigimu, jo kelias nuo pat pradžių buvęs kitoks. Prasidėję sėkmingi koncertai su grupe „Fojė“ galų gale paskatino muzikantą apsispręsti eiti muzikos keliu.

Ši pavasarį - vasarą mūsų abiturientai taip pat turės priimti atsakingą profesijos pasirinkimo sprendimą. Mintimis apie savo gyvenimo patyrimus bei rekomendacijas stojantiesiems pokalbio tęsinyje dalijasi A.Mamontovas.

Kaip į Jūsų apsisprendimą susieti tolimesnę savo ateitį su muzika, „Fojė“ tuo metu vertino Jūsų šeima?

Esmė yra ne kokią profesiją pasirenki, bet kaip tu ją atlieki, ką tai tau reiškia, kiek tu savęs įdedi.

Šiuo klausimu su savo tėvu „kariavau“ nuo paauglystės laikų. Jam nepatiko, kad groju, ir jis tarsi tikėjosi, kad tai bus toks laikinas susidomėjimas, kuris praeis. Bet jis nepraėjo. Ir paskui kažkaip mes staiga išgarsėjome. Staiga „Laužo šviesa“ tapo žinoma visoje Lietuvoje, ir man atsivėrė visiškai kitos durys: prasidėjo koncertai, turai, įrašų studijos, gastrolės užsienyje, festivaliai... Kitas gyvenimas... Ir taip nuo tėvo įsivaizduotos mano ateities aš tolau greitėdamas geometrine progresija... (juokiasi) Tiesiog, mano kitas kelias buvo. Nepaisant vykusių konfliktų, aš ilgainiui supratau, kad iš savo tėvo paveldėjau tą svarbiausią dalyką – atsidavimą tam, ką tu darai. Iš tikrųjų, esmė yra ne kokią profesiją pasirenki, bet kaip tu ją atlieki, ką tai tau reiškia, kiek tu savęs įdedi. Apie tai pirmiausia turėtume galvoti.

Ugnės Jasinskaitės/Žmonės.lt nuotr./Andrius Mamontovas
Ugnės Jasinskaitės/Žmonės.lt nuotr./Andrius Mamontovas

Lietuvoje jaunimas, profesiniu požiūriu, yra verčiamas apsispręsti ganėtinai ankstyvame amžiuje. Jau dešimtoje klasėje mokinys turi pasirinkti humanitarinę/socialinę/tiksliųjų mokslų profiliuotę, o dvyliktoje klasėje tenka priimti atsakingą sprendimą - kur stoti. Tačiau ar jaunas žmogus (16 – 18 metų) yra pilnai pasiruošęs tokiam sprendimui?

Aš manau, kad tas spaudimas, kuris yra sudaromas, ir daro didžiausią žalą. Žmogus esi priverstas staigiai kažką pasirinkti. Visuomet yra tokių, kurie gerai žino, ką jie nori daryti toliau gyvenime. Bet yra ir tų, kurie vis dar ieško savęs. Aš pats galutinai apsisprendžiau, kad noriu užsiimti tik muzika, kai man buvo 26 metai. Iki to laiko aš bandžiau būti kažkuo, kuo iš manęs tikėjosi, kad būčiau. Nelabai įsivaizduoju, kaip jaunas žmogus gali iš karto nuspręsti. Vienintelis būdas: tyrinėti tai, kas įdomu, ir žiūrėti, ar tai veda kažkur toliau.

Visuomet yra tokių, kurie gerai žino, ką jie nori daryti toliau gyvenime. Bet yra ir tų, kurie vis dar ieško savęs. Aš pats galutinai apsisprendžiau, kad noriu užsiimti tik muzika, kai man buvo 26 metai.

Dabar ir pats susimąsčiau, man yra 46 metai, ir jeigu man kas pasakytų: „Dabar, šiandien turi nuspręsti, kaip tu nugyvensi savo likusį gyvenimą“ - aš nežinočiau, ką atsakyti. Ką kalbėti, kai esi jaunas? Aš dar turiu patirtį, esu išsigryninęs, kas man patinka, kas ne. O žmogus, kuris nėra savęs išbandęs, kaip jis gali imti ir apsispręsti, kad jo profilis yra humanitarinis arba tikslieji mokslai? „Dabar iš karto staigiai atsakyk, kas būsi! Nežinai? Tai tu jau niekas būsi!..” (juokiasi) Taip gaunasi, o neturėtų būti.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Andrius Mamontovas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Andrius Mamontovas

O kaip jūs savo vaikus auklėjate šiuo klausimu?

Kai atsiranda vaikai, kyla klausimas, ko tu gali juos išmokyti? Tu lygiai tiek pat nemoki, kiek ir jie nemoka. Gali išmokinti „ačiū“, „laba diena“, „viso gero“, paaiškinti kažkokius esminius dalykus... Ką aš iš savo tėvų gavau geriausio, tai yra tai, kad mes visą laiką keliavome (tuo metu) po (buvusią) Tarybų sąjungą. Manau, visų pirma, mes turime suteikti galimybę savo vaikams pamatyti pasaulio, kiek mes, aišku, kiekvienas galime sau leisti. Duoti kažkokių tai teigiamų įspūdžių, kurie formuoja žmogaus asmenybę.

Manau, visų pirma, mes turime suteikti galimybę savo vaikams pamatyti pasaulio, kiek mes, aišku, kiekvienas galime sau leisti.

O profesinis kelias... Manau, kad kiekvienas žmogus turi būti absoliučiai laisvas pasirinkti. Jeigu, pavyzdžiui, mano vaikai kuo nors domisi, tai aš galiu tiktai sudaryti sąlygas į kažkokį dalyką pasigilinti dar labiau. Mano dukra buvo susidomėjusi astronomija, tai aš nupirkau jai teleskopą, per kurį ji žiūrėjo į žvaigždes. Tu gal padėti vaikui domėtis, bet vėliau žmogus pats nusprendžia, ar jis tuo nori užsiimti visą gyvenimą. Aš esu priešininkas to primygtinio – „Tu būtinai turi būti tas ir tas“.

Kadangi moksleivius ir šį pavasarį užklups profesinio pasirinkimo svarstymai, ką galėtumėte patarti mūsų abiturientams?

Jeigu Jūs kažkur įstojate, ir jaučiate, kad Jums tai nepatinka – tiesiog meskite ir pradėkite kažką iš naujo. Visi juk klystame, kartais neteisingai pasirenkame, bet tai – toli gražu ne pasaulio pabaiga.

Jeigu Jūs kažkur įstojate, ir jaučiate, kad Jums tai nepatinka – tiesiog meskite ir pradėkite kažką iš naujo. Visi juk klystame, kartais neteisingai pasirenkame, bet tai – toli gražu ne pasaulio pabaiga. Priešingai, tai turėtų būti nauja pradžia, niekas nesugriuvo juk! Jeigu nežinai, kur stoti, - nestok niekur, įsidarbink kokioje kavinėje padavėju, pašluok gatvę, panešiok paštą... Tai nereiškia, kad dirbsi tą darbą visą gyvenimą, bet užtat turėsi laiko įvertinti kai kuriuos dalykus.

Vakarų šalyse paprastai nedidelė dalis jaunimo iš karto po mokyklos stoja į universitetus. Jie pakeliauja po pasaulį metus arba du, padirbėja ir tik tada ruošiasi stojamiesiems arba pradeda savo verslą. Mes reikalaujame iš savo vaikų sprendimų, kurių ir patys negalėtume priimti. Tai yra neteisinga. Apskritai, laikausi požiūrio, kad žmogus yra laisvas ir turi būti laisvas pasirinkti kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Nėra puikesnės laisvės už pasirinkimo laisvę. Ir nevalia šios teisės atimti.

Pirmą pokalbio dalį skaitykite čia:

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min