Kelionė kupina įspūdžių, tačiau vienas iš įsimintiniausių kelionės aspektų – tai kelyje sutikti be galo įdomūs žmonės su dar įdomesnėmis savo istorijomis. Vienas iš jų – Thomas Andersenas, su kuriuo susipažinome pakelės stovyklavietėje raudonajame Australijos centre (netoli Newcastle Waters miestelio, apie 650 kilometrų į pietus nuo Darvino). Prie vakarienės stalo su Thomu pasidalijome savo istorijomis. Jis – 28-erių metų inžinierius iš Danijos, kuris Australiją pasiekė savo dviračiu.
– Kas turėjo nutikti, kad leidaisi į tokią kelionę? Galbūt dirbai baisiai nuobodų darbą?
– Nieko baisaus neatsitiko, tiesiog mėgstu važinėti dviračiu. Keletą kartų anksčiau leidausi į keliones dviračiu – apvažiavau dalį Europos, du mėnesius myniau aplink Indiją ir supratau, kad man tai patinka, todėl panorau leistis į ilgesnę kelionę. Na, bet darbas mano irgi buvo nuobodus. Visą dieną sėdėti prie kompiuterio kaip koks robotas... Ilgai neištvėriau.
Nesvarbu, ką šiandien valgysi ar kur miegosi, bet jei visą dieną tenka kovoti su į veidą pučiančiu vėju, gali tiesiog sudaužyti tavo kovinę dvasią ir norą judėti pirmyn.
– Kada prasidėjo tavo kelionė ir kaip atsidūrei čia, Australijoje?
– Mano kelionė prasidėjo prieš kiek daugiau nei 11 mėnesių, kai išvažiavau iš savo namų Danijoje. Keliavau per Vokietiją, Lenkiją, Ukrainą, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją, Siriją, Libaną, Jordaniją, Egiptą ir Jungtinius Arabų Emyratus. Kadangi nelabai norėjau vykti per Iraką, Iraną ir Pakistaną, lėktuvu persikėliau į vakarinę Indijos dalį ir nuo ten pratęsiau savo kelionę per šią šalį, vėliau Bangladešą, Birmą, Tailandą, Malaiziją, Singapūrą ir Indoneziją, iš kurios ir persikėliau į Australiją, Darvino miestą. Iki šiol numyniau jau daugiau kaip 14 tūkst. kilometrų nuo namų.
– Kiek truko pasiruošimas kelionei?
– Seniai turėjau minčių, ką norėčiau pamatyti, kur norėčiau nuvykti, taip pat turėjau patirties dėl būtino bagažo, tačiau, tiesą pasakius, prieš kelionę buvau išvykęs į užsienį, tad tikrasis pasiruošimas tetruko savaitę.
 |
| Vytauto Ulozo nuotr. /Vakaras su Thomu |
– Ką vežiesi su savimi?
– Svarbiausias daiktas, žinoma, yra mano dviratis. Be to, niekur nevykstu be savo fotoaparato, didelio ir sunkaus veidrodinio fotoaparato. Turiu nediduką kompiuterį, GPS imtuvą, telefoną, tačiau dabar viskas išsikrovę (išsikyrus fotoaparatą), bet tai ne problema. Vis tiek dykumoje mobilaus ryšio nėra. Turiu porą drabužių, dantų šepetėlį, keletą kitų reikalingiausių daiktų, žinoma, palapinę, beje, baisiai brangią. Išvažiuodamas norėjau įsigyti patį geriausią daiktą, kokį galėjau rasti, tačiau dabar taip nebegalvoju, nes kas man iš tos palapinės, kai nebeliko pinigų maistui. Apskritai vežuosi tik apie 10 kilogramų bagažo.
– Kalbant apie pinigus, kaip sekasi pragyventi?
– Jei atvirai, dabar jau prastokai. Keliauju iš savo santaupų. Kiti dviratininkai pasirašo sutartis su rėmėjais, gauna pinigų, inventoriaus, tačiau tuomet yra nuo jų priklausomi. Kiti savo tinklalapiuose įkelia „Donate“ mygtuką, kad žmonės galėtų juos paremti. Aš nei vieno, nei kito nenorėjau, nes noriu priklausyti tik nuo savęs. Jei žmogus paaukos pinigų mano kelionei, o vieną dieną aš pajausiu, kad pasiekiau savo tikslą ir nebenoriu minti toliau, jausiuosi blogai.
– Ar turi griežtą kelionės planą? Kiek maždaug kilometrų įveiki per dieną?
– Griežto plano tikrai neturiu, tiesą sakant, net laikrodžio neturiu, todėl tiesiog keliuosi kartu su saule, sėdu ant dviračio ir minu tol, kol saulė nusileidžia. Dažniausiai per dieną įveikiu apie 120 kilometrų, tačiau, pavyzdžiui, šiandien įveikiau 150 km, nes čia, dykumoje, nelabai yra į ką žvalgytis, lankytinus objektus skiria šimtai kilometrų, tad nelabai yra kas blaškytų dėmesį.
– Kaip įamžini savo patirtį ir nuotykius?
– Turiu savo tinklalapį (www.cycletheglobe.com). Ten, turėdamas galimybę, aprašau savo kelionę. Rašau angliškai, tačiau nemanau, kad mano rašymas kam nors įdomus, nebent mama kartais paskaito. Savo kelionę man labiau patinka įamžinti universalesne kalba – fotografijos kalba.
– Ar be nuotraukų renki dar kokius suvenyrus?
– Taip. Kadangi kiekvienoje šalyje praleidžiu bent keletą dienų, o dažniausiai savaičių – nusiperku vietinę SIM kortelę. Pagal savo dydį ir svorį man tai idealus suvenyras. Be to, dabar turiu ilgą savo telefono numerių sąrašą.
 |
| Thomo nuotr. /Thomo kelionėje dviračiu užfiksuoti vaizdai |
– Jau beveik metus esi toli nuo namų (ir kasdien vis toliau). Ar pasiilgsti jų?
– Šiek tiek. Per pastarąsias savaites, kai esu Australijoje, kiek dažniau galvoju apie namiškius. Bendraujam internetu, be to, Kalėdas praleidau kartu su tėvais, nes jie atskrido pas mane į Egiptą. Kviečiau juos ir į Australiją, bet tikriausiai neatkeliaus, nes labai toli. Kaip bebūtų – namo dar nenoriu, dar noriu keliauti.
– Neabejoju, kad keliauti per pasaulį yra smagu, bet tikriausiai būna ir sunkių dienų. Kas tau suteikia jėgų dieną po dienos keltis ir judėti pirmyn? Galbūt vežiesi Bibliją?
– Biblijos su savimi neturiu – svertų per daug. Daugiausiai jėgų suteikia pakeliui sutikti žmonės. Štai kad ir šis vakaras – nemokama skani vakarienė, įdomus pašnekesys, keli tavo padovanoti drabužiai – tikra atgaiva ir įkvėpimas. Rytoj į kelią kilsiu su naujomis jėgomis ir neabejoju, kad lengvai įveiksiu tuos 120 kilometrų.
– Jau beveik metus keliauji vienas ir nė nežinodamas, kur šiandien miegosi ar ką šiandien valgysi. Kas per tą laiką buvo sunkiausia?
– Paprasta – sunkiausia yra priešpriešinis vėjas. Nesvarbu, ką šiandien valgysi ar kur miegosi, bet jei visą dieną tenka kovoti su į veidą pučiančiu vėju, tai gali tiesiog sudaužyti tavo kovinę dvasią ir norą judėti pirmyn.
 |
| Thomo nuotr. /Thomo kelionėje dviračiu užfiksuoti vaizdai |
– Kokie tavo ateities planai? Ar dar daug kilometrų liko iki tikslo?
– Konkrečių planų neturiu, priklauso nuo to, kaip jausiuosi. Artimiausiu metu ieškosiu darbo, nes visiškai nebeturiu pinigų. Galbūt trumpam apsistosiu Alice Springs, nes ten dar šilta, jei ten nepavyks rasti darbo, keliausiu į Adelaidę, o jei ir ten ne – galbūt grįšiu į Darviną (nuo Adelaidės iki Darvino – daugiau kaip 3000 km per dykumą – red. past.), nes rugsėjį prasidės mango vaisių derliaus nuėmimas, tad rasti darbą neturėtų būti sunku. Ką veiksiu po Australijos, dar nežinau. Logiškas sprendimas būtų pervažiuoti išilgai Pietų Ameriką. Tikrai norėčiau to, bet pažiūrėsime, ką atneš likimas.
– Norėtumei ko nors palinkėti?
– Tiesiog siekite savo svajonių.
O tau palankaus vėjo!
Daugiau informacijos Thomo tinklalapyje: www.cycletheglobe.com
