Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gegužės 13d. 11:56

Ar politikui yra būtinas išsilavinimas? Diskutuojame su doc. dr. Vytautu Ališausku

Vytautas Ališauskas / V.Razmos nuotr.
Vytautas Ališauskas / V.Razmos nuotr.

Jau tapo įprasta, jog tik po rinkimų pradedame geriau pažinti mums atstovaujančius politikus. Patekę į ypatingą dėmesio zoną politiniai veikėjai, o ypač jų biografijos yra aptarinėjamos iš pačių įvairiausių perspektyvų. Išsilavinimas – viena jų. Diskutuodami apie tai, „kas ir ką baigė“, dažnai pamirštame pamatinį klausimą – kodėl ir koks išsilavinimas politikui yra vertingas apskritai?

Apie politiko išsilavinimo svarbą ir Lietuvos politinio gyvenimo realijas kalbamės su VU klasikinės filologijos katedros docentu, filosofu Vytautu Ališausku.

– Kokio išsilavinimo, žinių ar kompetencijų reikia šių dienų politikui? O gal išsilavinimas nėra būtinas?

– Politikas nebūtinai turi būti baigęs studijas Oksfordo, Harvardo ar Jeilo universitetuose, kad būtų geras politikas. Jis taip pat neprivalo būti filosofijos ar medicinos daktaras, tačiau turi būti įgijęs bazinį išsilavinimą, kaip ir kiekvienas žmogus, bei turėti prasminį akiratį – sugebėti suvokti savo paties gyvenimo motyvus, kad juo, kaip politiku, nebūtų manipuliuojama.

Neseniai lietuviškai išėjęs Platono dialogas „Alkibijadas“ yra skirtas būtent šiai temai, jo aktualumas nemenksta ir šiomis dienomis. „Alkibijade“ filosofas Sokratas kalbasi su išsilavinusiu ir ambicingu jaunuoliu Alkibijadu, kuris jau nuo pirmos dienos, kaip įprasta tiems laikams, nori mestis į politiką.

Dialogo metu Sokratas jaunuoliui bando parodyti politiko egzistencijos parametrus. Vienas iš jų – realistinis žvilgsnis į tikrovę ir save, savo ribų suvokimas, žinojimas, kas esi. Nors ši refleksija yra svarbi kiekvienam žmogui, bet politikui – absoliučiai būtina, nes kitaip politikas labai lengvai tampa savo aistrų arba aplinkybių įkaitu.

– Šiandien dažnai galime išgirsti požiūrį, kad politiniame gyvenime svarbiausia ekspertiškumas. Turėdami daugiau specialistų galėtume išspręsti daugiau viešųjų problemų. Kiek, jūsų manymu, pastaroji tezė yra teisinga?

– Žmogui, kuris renkasi viešojo administravimo kryptį, be abejo, ekspertinė žinija yra labai svarbi. Tačiau visa apimantis pragmatizmas, tikėjimas, kad viską gali išspręsti specialistas ir kad valstybėje visiškai nesvarbu politinės vertybės, nėra teisingas.

Tiek politikas, tiek ir valstybės tarnautojas turi būti gan plataus akiračio žmogus. Juk jam tenka suvokti visuomenės reikmes, o ne tik mechaniškai laikytis formalių, kartais netgi vienadienių reikalavimų.

Pasukęs administravimo keliu žmogus turi labai daug moralinių iššūkių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – pasiduoti spaudimui ar nepasiduoti, paimti kyšį, gauti nepiniginę naudą ar negauti, būti drąsiam, ginti visuomenės interesą ar patyliukais primerkti akis ir praleisti ribinį atvejį.

Politikas turi būti įgijęs bazinį išsilavinimą, kaip ir kiekvienas žmogus, bei turėti prasminį akiratį – sugebėti suvokti savo paties gyvenimo motyvus, kad juo, kaip politiku, nebūtų manipuliuojama.

Tokie dalykai yra grynai moralinio pobūdžio, tai yra dorybės klausimas ir ekspertiškumas čia nepadės. Šiandien apie dorybę kalbėti tarsi naivu, bet iš tikro, kai žinome, kas yra dorybė, t.y. įgūdis teisingai elgtis bet kurioje situacijoje, rinktis teisingus moralinius sprendimus, kaip savo gyvenimo kryptį, tai toks dalykas kasdieniame gyvenime yra nepaprastai svarbus.

Tiesa, ne kiekvienas žmogus savo kasdienybėje susiduria su tokia daugybe iššūkių. Tokios specifinės dorybės kaip sąžiningumas, drąsa, nebijojimas ginti intereso kartais prieš labai įtakingus arba tiesiog gudrius žmones ar net institucijas yra ypač reikalingos būtent politiniame lygmenyje.

– Kiek išsilavinimo ir dorybės klausimas yra svarbus Lietuvos politiniame gyvenime?

– Deja, šiandien Lietuvoje mes matome groteskišką pavyzdį, kai pradedama manyti, kad politikas apskritai neturi turėti jokio išsilavinimo.

Regime politikus Seime, kurie yra neįtikėtinai tamsūs, kaip asmenybės, kurie neturi jokio kultūrinio akiračio ir tai jiems netrukdo sėkmingai reikštis. Negana to, matome kartais tiesiog neįtikėtino vulgarumo ir primityvumo žmones net etiketo prasme, ir tai jau kitoks reiškinys, negu įprastoje politinėje tradicijoje priimta.

Iš tikro, Lietuvoje egzistuoja trys politikų sluoksniai – aukštas elitinis sluoksnis, kuris lengvai randa kalbą su kolegomis Vakaruose ir su kultūros ar verslo žmonėmis. Dažniausiai tai yra partijų vadovybė, keliolika žmonių, turinčių didžiulę politinę patirtį.

Antroje kategorijoje yra didelis būrys rėksmingų, dažniausiai ne tik jokiu išsilavinimu nepasižyminčių, bet ir jokio akiračio neturinčių žmonių, kurie, mano įsitikinimu, paprastame darbe nepadarytų jokios pažangos ir liktų ant paties apatinio karjeros laiptelio iki pat pensijos.

Specifinės dorybės, tokios kaip sąžiningumas, drąsa, nebijojimas ginti intereso kartais prieš labai įtakingus arba tiesiog gudrius žmones ar net institucijas, yra ypač reikalingos būtent politiniame lygmenyje.

Tačiau pas mus kažkokiu paslaptingu, man nesuprantamu būdu patekę į Seimą jie atsiduria aukščiausioje visuomenės sąrangos pakopoje. Bronius Bradauskas ir Petras Gražulis, turbūt, tapo simboliais to, bet jie irgi daug pasiekę politikai – iš jų neatimsi tos neįtikėtinos energijos kovojant už save.

Na, ir galiausiai trečia grupė žmonių yra beveik neegzistuojantys kaip politikai, kurie neturi ne tik išsilavinimo, programos, krypties, bet ir jokio asmenybės savitumo, to, kas vadinama charizma. Dalis iš jų į politiką pateko patys nežinodami kodėl.

Kalbant apie dorybę, pastarieji korupciniai skandalai rodo, kad žmonės mūsų šalyje jos nevertina. Vienas iš tokių dramatiškiausių įvykių – Liberalų partijos žlugimas. Mano nuomone, tai nėra vien tik individų problema. Tai problema to liberalizmo, kuris Lietuvoje nuo pat pradžios demonstratyviai aiškino, kad valstybė yra blogis. Krizė to liberalizmo, kuris pasakojo, jog svarbiausia yra neribota laisvė ir panašūs dalykai.

– Krizė ištikusi ir mūsų socialdemokratų flangą. Ar tai yra patyrusių, charizmiškų bei išsilavinusių politikų, ar idėjų stokos problema?

– Socialdemokratai kaip ideologija Lietuvoje neegzistuoja apskritai. Net patys partijos lyderiai pripažino, kad tai, kas vadinosi socialdemokratais, niekada, jokiu etapu neturėjo nieko bendra su vakarietiška socialdemokratija.

Šia prasme socialdemokratija Lietuvoje turėtų būti apskritai išmontuota. Nors aš nesu iš tų žmonių, kurie džiūgauja, kad Lietuvoje nėra socialdemokratijos. Socialdemokratija reikalinga bent tam, kad dešinieji neužsimirštų ir išsaugotų savo socialinį akiratį ir jautrumą. Konkurencija ir kritika visada yra būtina.

Tačiau, mano asmeniniu įsitikinimu, kairioji politika nei Lietuvoje, nei pasaulyje nėra stiprioje ir patrauklioje politinėje plotmėje. Aš, žinoma, nekalbu apie intelektualinę plotmę – visuomenės kritikus, kurie turi stiprių ir įtaigių idėjų, ir jos yra vertos dėmesio. Bet kaip visuomenės kūrėjai, jie nedaug ką gali pasakyti, taigi mes matome šiandien totalinę kairės krizę.

Marksizmas kaip idėja buvo įgyvendintas ne vieną kartą tikrovėje. Tai nebuvo vien tik nesėkminga sovietų Rusija. Buvo daugybė modelių vadinamajame socialistiniame pasaulyje. Tai – Šiaurės Korėja, Kambodža, Vietnamas, Kinija, Jugoslavija. Visi šie mėginimai liudija, kad marksizmas ir jo lenininė ar trockistinė modifikacija nėra jokia galimai sėkminga, teisingumą ir laimę nešanti sistema. Visi mėginimai įgyvendinti marksizmą baigėsi kraujo upėmis ir totaliu visuomenės pavergimu. Istorijos patirties jau pakanka.

Tai ir Vakarų socialistai – kai tik suka ar klasikinio marksizmo, ar trockizmo link, iš karto matome, kokias nelaimes visuomenei, jos kultūros ir politikos gyvenimui atneša. Tai pavojinga. Todėl aš visada įdėmiai skaitau ir domiuosi kairiųjų intelektualų visuomenės ir kultūros kritika, bet su siaubu galvoju, kas būtų, jeigu tikri kairieji ateitų į valdžią.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:26
01:34
01:36

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min