Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ar sportininkas gali pasiekti gerų rezultatų be gero vadybininko?

123rf.com nuotr / Sporto vadybininkė
123rf.com nuotr / Sporto vadybininkė
Šaltinis: Remiamas turinys
Turinio kontrolė – redakcijos rankose, projekto partneris tik inicijuoja ar palaiko temos viešinimą
0
A A

Visada džiugu, kai šalies sportininkai grįžta iš varžybų su medaliais. Tačiau tai – tik dalis to, kas vadinama sporto industrija. Sporto vadybininkai, federacijų vadovai ir administratoriai atlieka ne ką mažiau svarbų vaidmenį, tačiau apie juos kalbama kur kas rečiau. Dažnai ir pamirštama, kad sėkmingai sporto organizacijos veiklai reikia ne tik sporto, bet ir vadybos įgūdžių. Iššūkių čia – begalė, o esamai situacijai pakeisti prireiks tokių ambicijų, kokias išugdyti turbūt gali tik pats sportas.

Apie sporto industriją ir ko reikia sėkmingam jos valdymui 15min kalbasi su Mykolo Romerio universiteto sporto industrijų vadybos programos vadove prof. dr. Vilma Čingiene.

Klausimas pradžiai: kuo sporto vadyba skiriasi nuo kitų sričių vadybos?

MRU nuotr. / Vilma Čingienė
MRU nuotr. / Vilma Čingienė

Naudojant klasikiniu tapusį apibrėžimą, tai yra procesų, išteklių ir žmonių valdymas siekiant įgyvendinti sporto organizacijos tikslus, vizijas ir misijas, vardan kurių ta organizacija susikūrė. Jai reikia gana specifinių žinių ir kompetencijų norint bendrąsias vadybos praktikas perkelti į sporto pasaulio veiklos kontekstą.

Didesnė dalis žmonių, kurie ateina to mokytis anksčiau ar vėliau savo gyvenime buvo susiję su sportu arba patys aktyviai sportavę. Dažnai tai būna tie, kurie priklausė net ir ne vienai organizacijai, tačiau suprato ar pradėjo suprasti, kad jose kažkas veikia ne taip gerai, kaip jie norėtų.

Todėl jiems natūraliai kyla noras tą situaciją tobulinti. Bet turint tokį tikslą reikia ne tik noro, bet ir žinių, gebėjimų bei kompetencijų, kas įgalintų tai pasiekti. Daugelis absolventų po studijų ir siekia įkurti savo organizaciją arba užimti vieną ar kitą poziciją jau esančiose. Tiesa, tai jiems pasiseka ne visada.

– O kodėl taip yra?

Viena iš priežasčių – tiek Lietuvoje, tiek ir kai kuriose kitose Europos šalyse, administravimo ir vadovavimo lygmuo egzistuojančiose organizacijose yra vyresnių žmonių sritis. Mes susiduriame su dideliu kartų kaitos iššūkiu, kai organizacijos veikia iš inercijos ir yra nepajėgios išjudėti iš savo status quo, o jauniems, talentingiems žmonėms dažnai užveriamos durys.

Dėl to yra ganėtinai liūdna, tačiau tiesiog tokia yra realybė. Žmonės, kurie turi ambicijų nuveikti sporto ir fizinio aktyvumo rinkoje kažką svarbaus yra skatinami vidinės motyvacijos patys inicijuoti ir kurti organizacijas, teikti paslaugas ir burti tuos žmones, kuriems tų paslaugų reikia. Tai toli gražu nėra paprastas dalykas, tačiau turim ir labai sėkmingų pavyzdžių.

Ar galėtumėte įvardinti tokių sėkmingų atvejų?

Vienas iš tokių – Tadas Tamašauskas, boksininkas, kuriam pritrūko vos kelių pergalių iki Rio Olimpinių žaidynių medalių. Jis galima sakyti jau yra pabaigęs studijas, liko tik apginti magistro baigiamąjį darbą. Jis – ne tik profesionalus boksininkas, bet ir yra bokso ir fitneso studijos įkūrėjas. Absoliučiai naujo ir visiškai kitokio mąstymo žmogus, kuris demonstruoja veiklos rezultatus ne tik kaip sportininkas, bet ir kaip organizacijos vadovas.

Karolinos Stažytės nuotr./Bokso kova: Tadas Tamašauskas (Vilnius) prieš Lauri Korhonen (Suomija)
Karolinos Stažytės nuotr./Bokso kova: Tadas Tamašauskas (Vilnius) prieš Lauri Korhonen (Suomija)

Kitas pavyzdys – lengvaatletė trišuolininkė Jolanta Verseckaitė. Ji įkūrė savo sporto studiją, kurioje teikiamos aukščiausio lygio sporto ir sveikatingumo paslaugos. Jolanta tiek vadovauja studijai, tiek organizuoja jos darbą.

Žinoma, reikia paminėti ir Andrių Gaidį. Jis yra tinklininkas iki kaulų smegenų, šioje šakoje praleidęs didžiąją dalį gyvenimo. Andrius yra mūsų pirmosios laidos absolventas, o šiandien – tinklinio federacijos generalinis sekretorius.

Minėti asmenys, visų pirma, yra be galo ambicingos ir stiprios asmenybės. Ir tai neatsirado iš niekur. Tai išugdė būtent sportas. Antra, asmeninė sportinė patirtis pagrindžia supratimą, kad ta stiprybė ir atsiranda iš sportinės veiklos – ambicija, gebėjimas siekti tikslo, disciplina ir, žinoma, nesėkmės, kurios užgrūdina. Būtent sportinė veikla suformavo asmenybes ir paruošė profesiniam gyvenimui.

– Sakykit, o kokias matote problemas Lietuvos organizacijose?

Lietuvoje viena iš esminių problemų yra tai, kad vienas žmogus labai dažnai yra viskuo: ir vadovas, ir administratorius, ir vadybininkas, treneris, rėmėjų ieškotojas, varžybų teisėjas ir net aprangų pirkėjas. Tokiu būdu organizacija negali vystytis, negali formuotis jos struktūra, nes vienas žmogus nepajėgus spėti visko, neatsiranda ir papildomos darbo vietos talentingiems, į naują kokybinį lygį organizaciją išvystyti galintiems žmonėms.

Jolanta Verseckaitė.
SKC nuotr. / Jolanta Verseckaitė

Sporto ir fizinio aktyvumo sektoriaus šūkis: Right skills to the right people in the right place at the right time (liet. tinkami žmonės su tinkamais įgūdžiais tinkamoje vietoje tinkamu laiku). Jeigu Lietuvoje tai pavyktų įgyvendinti, mums net nereikėtų apie tai kalbėtis.

Iš tikrųjų, tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje atsargiai vertiname profesionalaus sporto vystymąsi. Dažnai klaidingai suvokiama, kad sportas kaip verslas yra tik žaidėjo uždirbamas atlyginimas. Tai netiesa. Tai yra visa sistema, kuri uždirba pinigus tada, kai gerai veikia visos jos dalys: sportininkai, treneriai, vadybininkai, administratoriai ir t.t. Tačiau, būkim atviri, sukurti profesionalaus sporto sistemą nacionaliniame kontekste – tai laiko ir išteklių reikalaujantis procesas.

– O ko reikėtų, kad ši situacija pasikeistų?

– Galėčiau išskirti tris fragmentus. Pirmiausia, su šia situacija turėtų nesitaikyti vartotojai. Tik nuo mūsų priklauso, kiek organizacija yra pasiruošusi keistis ir tobulėti. Kaip vartotojai, kurie mokame už paslaugas, visgi tikimės tam tikros kokybės, turime tam tikrų lūkesčių. Nesant spaudimo iš išorės, organizacijai poreikio keistis nebus.

Kitas dalykas, daugelis organizacijų turi pagrįstus lūkesčius tapti šiuolaikinėmis struktūromis, tačiau baiminasi gebėjimais ir idėjomis jas pranoksiančių žmonių. Jos tiesiog nėra tam pribrendusios ir dėl to labai gaila. Nes kaip tik tie žmonės ir yra tie, kurie galėtų padėti pasiekti proveržį.

Trečias dalykas yra dabartiniai vadovai. Kiekvienas iš mūsų turėtume siekti nuolatinio tobulėjimo, tačiau žmonės, vadovaujantys sporto organizacijoms – ypatingai. Vien renginių ir pinigų neužtenka, reikia ir žiniomis pagrįsto vadovavimo, situacijos analizavimo, idėjų generavimo ir pan. Tačiau reikalavimo ar bent pripažinimo, kad kelti kvalifikaciją reikia, nėra. Juk jeigu aš kaip vadovas netobulėju, kaip galima tikėtis, kad tobulės mano vadovaujama sporto organizacija.

123rf.com nuotr. / Paplūdimio rankinis
123rf.com nuotr. / Paplūdimio rankinis

Galų gale, visa tai turėtų vesti link to, kad kiekviena sporto šaka ar fizinio aktyvumo forma turėtų siekti priartėti prie vartotojo. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti paplūdimio rankinį – būtent ne tiklinį, o rankinį, – kas anksčiau buvo negirdėtas dalykas, o dabar net pasaulio čempionatai vyksta. Juk poreikį ir sugeneruoja tie pradininkai, tos fanatų grupelės, kurios atranda naujas patrauklias formas, priartinančias judėjimo džiaugsmą prie žmonių.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min