Alfonso Rasconas iš Ispanijos.
Dėsto ispanų kalbą Vilniaus universitete, Užsienio kalbų institute.
Baigė Madrido Kompultensės universitetą.
Į Lietuvą atvyko 1996 m.
Laisvai kalba lietuviškai.
– Dėstote Vilniaus universitete (VU). Kodėl nusprendėte čia atvykti?
– Galima sakyti, laimėjau tam tikrą loteriją. 1996 m. Ispanijos Užsienio reikalų ministerija mane paskyrė VU lektoriumi. Visiškai nesitikėjau, kad mano kandidatūra bus išrinkta, nes, kiek žinau, tikrai buvo bent vienas žmogus geriau pasiruošęs atlikti darbą. Bet dėl kažkokių formalumų buvau paskirtas būtent aš.
Tuo metu labai norėjau išvykti iš Ispanijos. Labai myliu savo tėvynę, bet joje vyravo tokia įtampa, ypač politikoje, kuri persismelkė ir į kitas sritis. Pajutau, kad man geriau gyventi kitur. Aš ne moteris, bet šįkart intuicija neapgavo, nes čia radau mėgstamą darbą, savo vietą pasaulyje ir, svarbiausia, žmoną, su kuria auginu tris vaikus.
– Ar dirbote dėstytoju ir savo šalyje? Ką veikėte prieš atvykstant?
– Mano pirmas darbas buvo leidykloje, dirbau didelėje redakcijoje. Vėliau – Ryšių su visuomene departamente. Taip pat teko dirbti ispanų ir lotynų kalbos mokytoju Madrido gimnazijoje, o po pietų, vakarais, kartais net ir naktimis, – žurnalistu netoli Madrido esančiame miestelyje, Pinte, Ispanijos geografiniame centre. Taigi, atvykęs į Lietuvą, persikėliau iš Ispanijos centro į Europos centrą.
Nuo studijų laikų visada buvau nusiteikęs prieš pedagoginį darbą, bet laikas parodė, kad tai yra mano pašaukimas. Vis dėlto norėjau neapsiriboti mokymu ir išbandyti kitas veiklas. Dabar (naktimis) dirbu vertėju.
– Ar pastebite skirtumų tarp Lietuvos ir Ispanijos studentų?
– Nuo pat darbo Lietuvoje pradžios pastebėjau, kad studentai tikrai domisi, mokosi, stengiasi. Pirmais dėstytojavimo metais neužduodavau namų darbų, nes Ispanijoje (bent jau mano studijų laikais) namų darbų universitete beveik nebuvo. Na, jei mokeisi lotynų ar graikų kalbų, reikėjo versti namie, paleografijos paskaitoms – iššifruoti seniausius tekstus, visada perskaityti literatūrą, bet nebūdavo taip, kad kiekvieną dieną turi ką nors paruošti paskaitoms. Man atrodo, kad Lietuvos studentai yra stropūs dėl to, kad mokykla yra labai reikli. Kai matau vienuoliktokus ar dvyliktokus, jie, manau, yra brandesni negu bendraamžiai iš Ispanijos. Be to, socialistai Ispanijoje taip reformavo švietimą, kad dabar į universitetą moksleiviai ateina labai blogai paruošti.
– Kaip pratinotės gyventi Lietuvoje? Kuo užsiimate laisvu laiku nuo darbo?
– Pirmi įspūdžiai apie Lietuvą buvo nuostabūs ir nepamirštami. Atvykau šaltą žiemą, buvo labai daug sniego, kurio aš labai pasigesdavau Ispanijoje (dabar bent jau Madride sninga dažniau). Man nebuvo sunku priprasti gyventi Lietuvoje. Šioje šalyje mane nustebino žmonės, žiemą vilkintys kailinius, Vilniaus centras, moterų baltumas ir, žinoma, jų ypatingas grožis ir moteriškumas. Pirmosiomis dienomis Lietuvoje jaučiausi lyg žiūrėčiau tiesiogiai transliuojamą dokumentinį filmą, nes viskas buvo nuostabu. Su laiku atradau nenuostabias Vilniaus ir Lietuvos puses, bet tas pirmas įspūdis yra neišdildomas. Dabar žiemą jau pasigendu šviesos, pasiilgstu kalnų – net nežinau, kaip galiu gyventi be jų, bet gyvenu.
Lietuvių kalba mane, kaip filologą, sužavėjo. O lietuvių kalbos mokiausi pačiame VU, Lituanistinių studijų katedroje. Ten dėsto aukščiausią kvalifikaciją turintys mokslininkai, kuriuos labai gerbiu. Jie mane išmokė ne tik lietuvių kalbos, bet ir davė daug minčių apie užsienio kalbų dėstymą, kuriomis vėliau pasinaudojau. Studijavau tris semestrus, norėjau mokytis ilgiau, bet turėjau vis daugiau paskaitų, tad kalbos teko mokytis iš gatvės, draugų, studentų.
Dėl laisvo laiko... kas tai yra? Gal praleidau tą paskaitą, kai aiškino šį dalyką. O jei rimtai, jau sakiau, kad turiu tris mažamečius vaikus. Todėl man laisvas laikas reiškia buvimą su jais.
Jordana Gonzalez Cruz iš Kosta Rikos.
Dėsto ispanų kalbą Vilniaus universitete, Užsienio kalbų institute.
Studijavo filosofiją Sankt Peterburgo universitete.
Į Lietuvą atvyko 1991 m.
Kalba lietuviškai, angliškai, ispaniškai, norvegiškai, itališkai, rusiškai ir prancūziškai.
– Dėstote Vilniaus universitete. Kodėl nusprendėte čia atvykti?
– Man malonu dirbti Vilniaus universitete. Labai mėgstu bendrauti su studentais ir padėti jiems sužinoti daug įdomių dalykų!
Atvykau į Lietuvą 1991 m., kadangi mano vyras lietuvis – tikras patriotas. Dabar po tiek metų galiu pasakyti, kad čia yra mano namai, nors kartais jaučiuosi lyg gyvenčiau prieš 20 metų.
– Ar dirbote dėstytoja ir savo šalyje? Ką veikėte prieš atvykstant?
– Sankt Peterburge baigiau filosofiją. Atvykusi į Lietuvą dirbau organizacijoje, kuri apsaugo moteris nuo smurto šeimoje, skaičiau joms paskaitas apie istoriją ir etiką.
– Ar pastebite kokius nors skirtumus tarp Lietuvos ir Kosta Rikos studentų?
– Studentai dabar visur panašūs. Internetas palengvina gyvenimą, bet informacijos srautas kartais gali atimti norą pačiam skaityti knygas. Kosta Rikoje studentai privalo lankyti paskaitas. Jeigu dėl finansinių sunkumų turi dirbti, tuomet pasirenka nuotolines studijų programas.
– Palyginkite studijavimo galimybes Lietuvoje ir Kosta Rikoje
– Studijavimo galimybės maždaug vienodos, tik galiu paminėti, kad nors Kosta Rika yra neturtinga šalis, švietimo sistema ten labai moderni. Studentai su dėstytojais palaiko labai draugiškus santykius.
– Kuo užsiimate laisvu laiku nuo darbo, ar atradote kokių nors pomėgių Lietuvoje?
– Lankau jogą, „Tai-Či“ ir dar „Dzen“ meditacijas, mokausi norvegų kalbos. Labai mėgstu teatrą ir kiną.
Elvira Küün iš Estijos
Dėsto estų kalbą Vilniaus universitete Filologijos fakultete.
Studijavo Talino universitete.
Į Lietuvą atvyko 2010 m.
Kalba estiškai, rusiškai, vokiškai, angliškai, mokosi lietuviškai.
– Dėstote Vilniaus universitete. Kodėl nusprendėte čia atvykti?
– Dirbti užsienyje man buvo iššūkis, kurį aš priėmiau. Galvodama apie estų kalbos ir kultūros mokymą turėjau apsvarstyti dvi galimybes. Estijoje būčiau galėjusi mokyti estų kalbos kaip gimtosios arba užsienio kalbos, o Lietuvoje turėjau tik vieną pasirinkimą – dėstyti užsienio kalbą. Nė kiek nesigailiu pasirinkusi antrąjį variantą. Dabar labai didžiuojuosi, kad dirbu tokiame sename ir gerbiamame universitete kaip Vilniaus universitetas.
– Ar dirbote dėstytoja ir savo šalyje? Ką veikėte prieš atvykstant?
– Taip, dirbau dėstytoja anksčiau. Keletą mėnesių prieš atvykdama į Vilnių turėjau galimybę pasirinkti tarp keleto universitetų (vienas iš jų buvo Estijoje), bet, kaip minėjau, priėmiau Vilniaus universiteto iššūkį ir dėl to nesigailiu.
– Ar pastebite kokius nors skirtumus tarp Lietuvos ir Estijos studentų?
– Nenoriu išskirti vienos ar kitos šalies studentų, abi šalys gali pasigirti gabiu ir entuziastingu akademiniu jaunimu.
– Kaip pratinatės gyventi Lietuvoje? Kuo užsiimate laisvu laiku nuo darbo?
– Laisvalaikiu lankausi įvairiuose Lietuvos kampeliuose, lankau lietuvių kalbos kursus ir rašau doktorantūros darbą. Susiradau keletą šaunių draugų, su kuriais smagiai leidžiu laiką. Mėgstame plaukioti!
Ruošimasis paskaitoms, be abejo, atima laiko, tačiau studentų užsidegimas mokytis mane įkvepia.
 |
| 15min.lt nuotr./„Studentų era“ logotipas |
