Kokios iš tiesų emocijos bei išgyvenimai verda išvykus svetur pagal ERASMUS mainų programą? Kokių paskatų vedini į svečią šalį vyksta jauni žmonės? Ar įmanoma susirasti per tokį trumpą laiką draugų? Apie visa tai kalbėjomės su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektoriumi Antanu Kairiu ir VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos Jaunimo centro psichologe Justina Stakauskaite.
Nuo savo gyvenimo nepabėgsi
„Apsisprendimas išvykti ir pats išvykimas studijuoti į kitą šalį yra svarbus žingsnis“, – ima kalbėti apie studijas svetur J.Stakauskaitė. Yra daug priežasčių, kodėl jaunimas išvyksta paragauti studento duonos į užsienį.
„Tai gali būti noras susipažinti su kitomis kultūromis ir žmonėmis, lavinti kalbos įgūdžius, patirti įvairių įspūdžių, įgyti daugiau savarankiškumo, išbandyti save“, – vardija psichologė.
Ją papildydamas A.Kairys įvardija ir daugiau paskatų išvykti studijuoti svetur: „Noras pakeliauti, pakeisti aplinką, naujų, galbūt net kiek aštresnių pojūčių paieška“.
Paskatinti išvykti į užsienį gali ir siekis bent trumpam tiesiog nuo visko pabėgti.
„Manau, kad galima bėgti ieškoti dirgiklių, kurie užgožtų vidinę tuštumą, tačiau kad ir kaip norėtųsi pabėgti nuo savo gyvenimo – žmonių, jausmų, sunkumų – anksčiau ar vėliau vėl teks prie jų sugrįžti“, – perspėja J.Stakauskaitė.
Gali ištikti kultūrinis šokas
Psichologė taip pat atkreipia dėmesį, kad svečioje šalyje gali ištikti kultūrinis šokas.
„(Jis – aut.) kyla todėl, kad žmogus nesupranta, negali nuspėti ir kontroliuoti kitų elgsenos. Žmogus jaučia vidinę sumaištį, nes pradeda suvokti, kad įprasti tėvynėje susikurti standartai, vertybės, išmokti elgesio modeliai neveikia naujoje sociokultūrinėje aplinkoje“, – aiškina psichologė, pridurdama, kad reikia naujų psichologinių resursų, norint išmokti tvarkytis naujoje situacijoje, suprasti kultūrinę įvairovę.
Taigi, kad būtų lengviau prisitaikyti, prieš išvykstant reikėtų susipažinti su šalies, į kurią ketinama vykti, kultūra, papročiais, įstatymais, gyvenimo sąlygomis.
„Didelis privalumas, be abejo, yra ir gebėjimas bendrauti svetima kalba“, – prie įvardytų veiksnių, kurie turi įtakos sėkmingai adaptacijai pasirinktoje šalyje prideda psichologė.
Kaip greitai pavyks prisitaikyti naujoje aplinkoje emigravusiam žmogui priklauso nuo asmenybės.
„Tyrimai rodo, kad asmuo, kuris pasižymi ekstraversija, atvirumu patirčiai, savigarba, sugeba lengvai prisitaikyti prie naujų situacijų, užmegzti naujus socialinius ryšius, turi konstruktyvių bendravimo įgūdžių ir pozityvų požiūrį, sėkmingiau prisitaikys naujose sociokultūrinėse sąlygose“, – teigia J.Stakauskaitė.
Sunkumo akimirką – į kito žmogaus glėbį
Dar prieš pasineriant į ieškojimų kelią, kuris vadinasi ERASMUS, dažnas perspėja „Jeigu esi įsipareigojęs, t.y. turi antrą pusę, santykių greičiausiai laukia pabaiga arba mažų mažiausiai – krizė. Mat ERASMUS – nemenkas išbandymas jiems“. Bet ar visas malkas dėl žlugusių santykių galima suversti mainų programai?
„Manau, kad santykių tėkmei didelės įtakos turi dviejų žmonių sąmoningumas ir realus noras būti kartu. Taigi vienareikšmiškai sakyti, kad atstumas skiria, negalima. Tai labai individualu“, – teigia psichologė. Kad tai nėra šimtaprocentinė taisyklė pritaria ir A.Kairys, tačiau, pasak jo, atstumas – visada papildomas išbandymas santykiams.
„Ypač, jeigu yra papildomų pagundų – vakarėliai, naujos pažintys, kitaip tariant, jei susilpnėja išorinė kontrolė (draugas/draugė gi negali patikrinti, ką konkrečiu momentu veiki), nebeįmanoma praleisti laiko su artimu žmogumi, galbūt atsiranda vienišumo jausmas (svetima šalis, mažai pažįstamų), tuomet ir pagundoms pasiduoti lengviau“, – teigia A.Kairys.
Anot J.Stakauskaitės, esant svečioje šalyje, neišvengiamai kyla daug emocijų ir žmogus gali jautriai reaguoti į įvairias situacijas.
„Norisi į kažką atsiremti, pasiguosti. Atstumas apriboja fizinių susitikimų skaičių su artimu žmogumi. Žinia, mylimo žmogaus prisilietimas veikia raminančiai, sušildo, atpalaiduoja. To neatstos pokalbiai telefonu, internetu ar gražūs meilės laiškai“, – kalba psichologė.
Pasak jos, būtent todėl sunkumo akimirką gali būti, kad pasirenkamas kitas partneris, kuris padėtų patirti šį jausmą.
„Antra vertus, esant toliau vienam nuo kito, atsiranda daugiau laiko apmąstyti santykius. Sukdamasis tarp įvairesnių žmonių pradedi kitaip suvokti ir pažinti save. Pradedi mąstyti ir vertinti, kokio žmogaus tau iš tiesų reikia“, – kalba psichologė.
Tarp prioritetų mokslo nėra
Paradoksalu, bet pagal mainų programą studijuoti atvykusių jaunuolių prioritetų sąraše pirmas pozicijas dažnai pasiglemžia linksmybės, vakarėliai, kelionės, studijos lieka antram plane, tesiekiant minimalaus balo.
„Čia reikėtų tiesiog atsakyti į klausimą, o ko tas žmogus važiavo? Ir labai dažnai pagrindinė motyvacija yra ne „mokslo aukštumų siekimas“, bet noras smagiai praleisti laiką, patirti kažką naujo, pabūti svečioje šalyje, ar net pabėgti nuo rutinos savoje“, – aiškina lektorius.
J.Stakauskaitė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jauni žmonės svečioje šalyje dažnai pasijunta it atitrūkę nuo grandinės.
„Tėvynėje jautiesi įsipareigojęs artimiems žmonėms: tėvams, draugui ar draugei. Didelis atstumas suardo tą įsipareigojimų grandinę, pavyzdžiui, nereikia nustatytu laiku grįžti namo. Žmogus gali suteikti sau daugiau laisvės. Dingsta baimė, kad būsi nubaustas dėl netinkamo elgesio“, – teigia specialistė.
Pasak jos, vis dėlto daug kas priklauso nuo paties žmogaus sąmoningumo ir atsakomybės prieš save patį, savo susikurtų normų bei vertybių laikymosi.
„Greičiausiai ne visi pradeda elgtis radikaliai priešingai, nei iki tol buvo įpratę. Noras pritapti ir neišsiskirti iš kitų, vienatvės baimė, nemokėjimas konstruktyviai įveikti psichologinių problemų, netgi paprasčiausias smalsumas skatina pasiduoti bandos jausmui“, – kalba J.Stakauskaitė.
Išnykus bendrumui tenka atsisveikinti
A.Kairys kviečia perkratyti atmintį net tiems, kurie nebuvo ERASMUS. „(Jie – aut.) ras situacijų, kai susirado draugų stovyklose, vasarą atostogaudami kažkur, seminaruose ar konferencijose. Ir iš tikrųjų tokios draugystės labai retai perauga į ilgalaikes“, – kalba A.Kairys.
Pasak jo, tokios draugystės dažnai susidaro dėl trumpalaikio bendrumo. „Mes dažnai susidraugaujame su tais, kurie į mus panašūs (pažiūromis, nuostatomis ir pan.). ERASMUS vienija jau tai, kad esame svečioje šalyje“, – aiškina A.Kairys.
Tad po pusmečio praleisto kartu, nelikus to, kas vienijo dažniausiai teks ištarti „sudie“ visam gyvenimui ir, kalbant lietuvio studento žodžiais, kapanotis iš sunkių „pagirių“? Kodėl atsisveikinti su visu tuo ir grįžti į realų gyvenimą taip sudėtinga?
„Nes baigėsi vienas įdomus ir, dažniausiai, kupinas įspūdžių etapas. Žmogus dažniausiai per tą laiką spėja susirasti draugų, prie jų prisirišti, susikurti tam tikrus ritualus, rutiną (šeštadieniais gerti kavą X kavinėje), prisijaukinti aplinką“, – vardija priežastis lektorius, pridurdamas, kad išvažiavimas reiškia, kad greičiausiai visam laikui tenka to atsisakyti.
Jam antrina ir J.Stakauskaitė: „Žmogus supranta, kad neteks dalykų, prie kurių yra pripratęs, kas yra svarbu, brangu. Tai skaudina. Antra vertus, grįžus į tėvynę, vėl iš naujo teks adaptuotis“.
A.Kairys priduria, kad teko pastebėti, jog ne taip ir mažai ERASMUS studentų bando po to bent trumpam grįžti į šalį, kurioje buvo.
