Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

ERASMUS patirtis: Kaip vietiniai Ispanijoje apgaule studentų eurus traukia arba Gyvenimas ant lagaminų

M.Servanteso namai
Kristinos Aksamitaitės nuotr. / M.Servanteso namai
Šaltinis: 15min
0
A A

Prabėgo pirmoji savaitė Ispanijoje gyvenant ant lagaminų. Kadangi (aš ir dar trys lietuvės) apsistojome pas amerikietį, kurį radome per couchsurfing sistemą, tik laikinai, tad daiktų neišsikrovėme, vylėmės netrukus rasti nuolatinę gyvenąmąją vietą – į savo laikinus namus, kuriuose įsikursime ateinančiam pusmečiui, turėtume persikelti šiandien. Sakau „turėtume“, nes čia prabėgusios savaitės patirtis rodo, kad neperšokus griovio tikrai nevalia sakyti „op“.

Bet apie viską iš pradžių. Kaip dažnai sakoma per televiziją, tiems, kurie ką tik prisijungė, trumpai prisistatysiu. Esu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir diplomatijos studentė ir ateinantį pusmetį praleisiu Ispanijoje, Alcalá de Henares. Šio modernaus pramoninio miesto centre yra vienas žymiausių Ispanijos universitetų, kuriame aš ir studijuosiu.

Taigi grįžkime prie šios savaitės įspūdžių. Jei norėčiau juos sutalpinti į lagaminus, tikrai prireiktų ne vieno. Per tokį trumpą laiką, rodos, įvyko iš tiesų daug: būsto paieškos, begalės pažinčių, daugybė pokalbių skirtingomis kalbomis, pažintis su Alcalá de Henares, testas raštu ir žodžiu ispanų kalbos lygiui nustatyti, kalbos kursai, gyvenimo pamoka studentams, fiestos, siestos... Galėčiau vardyti ir vardyti...

Tikriausiai ne vienas studentas prieš vykdamas į svečią šalį kelia klausimą – ar užteks gaunamos stipendijos išgyventi užsienyje? Mano praėjusios savaitės patirtis rodo, kad tai įmanoma, tačiau jei norisi ne tik turėti, kur gyventi ir už ką prasimaitinti, o ir pakeliauti, pažinti šalį, reikėtų pagalvoti apie papildomas pajamas.

Kristinos Aksamitaitės nuotr./Alcalos universitetas
Kristinos Aksamitaitės nuotr./Alcalos universitetas

Tikriausiai daugiausiai išlaidų pareikalauja pirmasis mėnuo. Vos atvykus ir užsiregistravus universitete reikia sumokėti 50 eurų už kalbos kursus, o į juos patekus dar 24 eurus už vadovėlius. 20 eurų kainuoja vietinė SIM kortelė (už juos dar gauni penkių eurų premiją ir 20 nemokamų žinučių, taip pat galima kalbėti su vietiniais valandą nemokamai, o 25 eurų sumą panaudoti skambučiams ir žinutėms).

Buvau girdėjusi, kad kai kuriems ERASMUS studentams pavykdavo kambarį išsinuomoti ir už šimtą eurų. Laimės kūdikiai. Mat, mes apžiūrėjusios ne vieną būstą, tokių kainų, deja, neradome. Brolis latvis, šiuo metu gyvenantis kartu su mumis, taip pat jau spėjo apžiūrėti daugiau nei dešimtį būstų ir visur nuskamba panaši suma – mažiausiai 200 eurų per mėnesį už kambarį plius mokesčiai ir užstatas (vieno mėnesio suma). Mums pagaliau pasisekė rasti keturių kambarių butą ir šį vakarą ketiname į jį išsikelti. Mokėsime maždaug po 250 eurų per mėnesį. Turint galvoje 450 eurų stipendiją, tai – nemažai, tačiau žinant vietos kainas, tai – geriausias variantas. Vis dėlto iki šio džiugaus momento, teko ne kartą nusivilti.

Vietiniai pelnosi iš studentų

Ieškodamos buto susidūrėme su gana įdomia beveik visų be išimties šeimininkų „politika“ – vienas kambarys – vienam studentui ir ne kitaip. Ėmus aiškinti, kad Lietuvoje normalu studentėms pasidalinti vienu kambariu ir dvigule lova, į mus žiūrėdami buto šeimininkai rodės taikėsi prie smilkinio pasukioti pirštą. Vieni buto šeimininkai užsiprašė kosminės sumos, kiti – mums keturioms pasiūlę trijų kambarių butą ir atgabenti dar vieną lovą į ir taip nedidelį kambarį nusprendė paprašyti 100 eurų daugiau už ketvirtą gyventoją. Mūsų paaiškinimai, kad spaustis nedideliame butuke juk reikės mums, be to, gyvendamos keturios išnaudotume daugiau vandens, dujų, savaime suprantama, ir mokėtume daugiau, šeimininkų neįtikino. Ir paieškos tęsėsi toliau...

Galiausiai prie universiteto mes ir kiti studentai sutikome „pagalbininkus“. Šie priklauso vietinei organizacijai „Fraternity Alcala“, kuri už penkis eurus siūlo nuolaidų korteles studentams („Fraternity Alcala“). Beje, kol kas neaptikome vietos, kurioje su šia kortele galėtume pavalgyti pigiau. Tarp studentų sklando įvairios kalbos – vieni teigia, kad nuolaidos realios, kiti – kad ne. Tačiau absurdiška tai, kad universitete niekas neperspėja, jog šių žmonių, besisukiojančių prie universiteto ir teigiančių, jog dirba universitete, reikėtų privengti.

Gana tragikomiška situacija susiklostė mūsų sutiktoms merginoms iš Lenkijos. Šios nusprendė būsto ieškoti būtent padedamos vietos „pagalbininkų“, kurie priklauso minėtai organizacijai ir dirba studentų pamėgtame vietos klube „Manamana“. Taigi apžiūrėjusios keletą butų ir neišsirinkusios iš jų nė vieno, merginos nusprendė vieno iš „gelbėtojų“ paprašyti apžiūrėti būstą, kurį pačios buvo nusižiūrėjusios. Jis pagal vietos kainas buvo gana pigus – apie 250 eurų per mėnesį, tiesa netoli pavojingo rajono. Vos iš ten išėjus šis „gelbėtojas“ ėmė merginoms pudrinti smegenėles – neva tikėkite tais, kurie dirba su studentais, o čia neva kažkoks ispaniūkštis vos ne labdara dalija būstą, trumpiau tariant, šį variantą atmeskit. Kągi studentės tęsė paieškas toliau – galiausiai „pagalbininkai“ pranešė, kad turi puikų būstą, kuris joms tikrai tiks ir patiks. Tik vienas bet... Už jį reikės sumokėti ne tik mėnesio įmoką ir užstatą, tačiau ir mokestį agentūrai. Pastarasis nei didelis, nei mažas – po 200 eurų kiekvienai. Kągi nusprendusios, kad nieko geresnio neras – sumokėjo tą užstatą ir negavusios jokio patvirtinančio dokumento apie mokėjimą jau ruošėsi jame apsistoti, kai vos po kelių valandų išgirdo iš vietinių, kad šios organizacijos nariai veikia neskaidriai ir, ko gero, būsią sumokėjusios ne agentūrai, o tiesiog jiems. Merginos nutarė pinigus atsiimti ir į tame bute negyventi. Žinoma, „pagalbininkas“ susinervino, bet patikino – pinigus tikrai grąžins. Tiesa, grąžino, bet merginoms teko jam skambinti šimtus kartų, išgirsti daugybę išsisukinėjimų, galiausiai pabuvoti „agentūroje“, kurioje du įtartinai atrodantys tipai jau buvo pareiškę, kad pinigų negrąžins. Gerai, kas gerai baigiasi... Be to, tai – puiki pamoka kitiems studentams, jog galva ant pečių – ne šiaip sau.

Kalbos barjeras

Pirmąją savaitę nemenkas iššūkis – ne tik būsto paieškos. Kaip žinia, ispanai nekalba angliškai arba moka vos keletą varganų žodelių, todėl man, dar neturinčiai tvirtų ispanų kalbos pagrindų, pirmosiomis dienomis kiek sudėtinga. Gelbėja tai, kad lietuvės, gyvenančios su manimi, Lietuvoje dvejus metus mokėsi šios kalbos ir susikalba be problemų. Be to, prasidėjo intensyvūs kalbos kursai – po keturias valandas kasdien. Vargina, tačiau jau pirmąją dieną išėjusi iš kursų sudvejojau, kuria kalba draugei lietuvei rašyti žinutę – ispanų ar lietuvių. Dėstytojai kursuose kalba tik ispaniškai. Jeigu nesupranti žodžio, išaiškina kitais, tačiau vėlgi ispaniškais žodžiais. O ir bet kur kitur – gatvėje, kavinėje, parduotuvėje – ispanai paslaugūs ir draugiški – matydami, kad kažko nesupranti, stengiasi paaiškinti gestais ar vienu kitu prisimintu anglišku žodžiu.

Nepaisant kelių nesklandumų, praėjus pirmajai savaitei galiu tvirtai pasakyti, kad nė kiek nesigailiu čia atvykusi – fantastiška sėdėti vienoje auditorijoje su vokiečiais, italais, prancūzais, lenkais ir studentais iš kitų šalių bei dalintis savo patirtimi. Kada, jei ne dabar galiu praturtinti anglų kalbos žinias, praplėsti akiratį, susirasti pažįstamų ar net draugų ir, žinoma, pažinti šalies, kuri mane visuomet žavėjo kultūrą, žmones bei išmokti jos kalbos?

Buvai išvykęs pagal ERASMUS mainų programą? Pasidalink savo patirtimi su kitais, siųsdama(s) ją e.paštu: studentai@15min.lt.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min