Dabar populiaru
Publikuota: 2011 lapkričio 22d. 13:51

Grupės „Liūdni slibinai“ siela Dominykas Vaitiekūnas: „Jei neduoda žinių, reikia pasiimti pjūklą, kirvį, kaltuvą ir jų išsireikalauti“

Dominykas Vaitiekūnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Dominykas Vaitiekūnas

Aktorius, dainininkas, o šiuo metu dar ir šokėjas Dominykas Vaitiekūnas 15min.lt pasakoja apie studijas, akademiją, dėstytojus ir laisvą rinką.

D. Vaitiekūnas jau šeštus metus studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA). Baigęs aktorinio meistriškumo bakalaurą (su renginių vedimo specializacija), dabar grupės „Liūdni slibinai“ siela bando įgyti teatro magistrą, tiesa, prisipažįsta, kad nėra pavyzdingas studentas dėl darbo apkrovos.

Kuo skiriasi tavo dabartinės studijos nuo bakalauro studijų?

– Mūsų vaidybos bakalauro studijos buvo orientuotos į praktiką, o magistro – daugiau į teoriją, ir magistro darbas yra tiek meninis, tiek teorinis. Viena dalis yra meninis projektas – dažniausiai spektaklis, pasirodymas, o kita – rašto darbas.

Kas tau labiau patinka – teorija ar praktika?

– Mūsų specialybė tokia praktinė – net kalbos nėra, kad profesinių įgūdžių ugdymas – rankytėm, kojytėm, akytėm, galva, širdim ir visu kūnu – yra žymiai naudingesnis. Scenos menas iš knygų neišmokstamas, tik analizuodamas savo, kitų patirtį gali kažko išmokti. Iš knygų mokosi teatrologai – tai visai kita kryptis.

Aišku, mūsų magistro studijos ženkliai skiriasi nuo bakalauro, be to, ir laiko mažiau atima, paskaitų yra mažiau. Šiuo metu aš visai nesijaučiu studento vaidmenyje.

Ar nesigaili pasirinkęs būtent aktoriaus bakalauro studijas?

– Jeigu jau nemečiau tų studijų pusiaukelėje, man atrodo, kad aš nesigailiu – gavau labai daug patirties – gyvenimiškos patirties, be jokios abejonės, ir profesinės patirties – gailėtis, nesigailiu. Bet buvo įvairiausių niuansų ir dažnai pasvarstydavau, ar verta tęsti tas studijas.

Kada sugalvojai, kad nori būti aktoriumi?

– Tas suvokimas atėjo savaime, palaipsniui, nebuvo apsisprendimo akimirkos ar minutės. Scenoje aš buvau nuo pat vaikystės – gimiau ir gyvenau iki 18 metų Panevėžyje, landžiodavau po Panevėžio teatrų užkulisius – teatro „Menas“, Juozo Miltinio dramos teatro. Paauglystės metu mačiau visus įmanomus spektaklius po kelis kartus. Lankiau teatro studiją nuo trečios iki aštuntos klasės pas a. a. Joną Garliauską, Juozo Miltinio mokinį. 9 klasėje, mirus mano mokytojui, atėjau į teatro studiją teatre „Menas“. Studijuodamas gimnazijoje jau jaučiau, kad bandysiu stoti į kažkokias teatro, scenos menų studijas. Nebuvo didžiulio klausimo ar didžiulio apsisprendimo – žinojau, kad bandysiu.

Ką būtum daręs, jei į LMTA būtum neįstojęs?

– Aš turėjau planą B – mokykloje mokiausi ganėtinai gerai, baigiau raudonu diplomu, buvau pavyzdingas pirmūnas ir turėjau dar kelis atsarginius variantus – tai buvo kažkas su kultūros istorija, dar galvojau apie gestų kalbą.

Tau reikėjo rinktis tarp lėlių teatro ir renginių vedėjo specialybių, ar buvo sunku apsispręsti?

– Ne. Ir dar labai skambiai sakoma – „renginių vedimo specialybė“. Tai iš esmės ne specialybė, o specializacija, mūsų studijų programa buvo paremta aktoriaus ruošimu, o specializacija turėjo eiti šalia to. Baigę turėjome būti aktoriai plius renginių vedėjai. Tik kadangi mūsų kursas buvo surinktas a. a. Vytauto Kernagio ir Vlado Bagdono, tai V. Kernagis turėjo būti tas žmogus, kuris rūpintųsi mūsų specializaciniais dalykais – renginių vedimo, konferansjė, estrados meno pagrindais. Deja, atsitiko taip, kad jis iškeliavo anapilin ir LMTA vadovybė nelabai rado kuo jį pakeist.

Tau teko dirbti su V. Kernagiu?

– Jis buvo per stojamuosius egzaminus ir buvo užėjęs rugsėjo pirmąją, pirmame kurse, bet tik tiek mes su juo ir susidūrėme – jis labai greit susirgo ir mirė, kai mes buvome antrakursiai.

Kaip vertini savo studijas LMTA?

– Visas meninės pakraipos studijas ir studijų programas yra labai sunku vertinti dėl kelių priežasčių. Viena priežastis yra ta, kad paskutiniu metu labai smarkiai buvo apkarpytas biudžetas, apkarpytas valandų skaičius. Mes įstojome vienomis sąlygomis, kol mokėmės, tos sąlygos buvo keičiamos. Toks pavyzdys – antrame kurse mes laikėme diferencijuotą solinio dainavimo įskaitą, gavome pažymius, o atėję rugsėjį sužinojome, kad tai buvo mūsų baigiamasis egzaminas. Kartais jausdavomės šiek tiek, liaudiškai sakant, išdurti, nes vienas dalykas yra laikyti baigiamąjį egzaminą, o kitas dalykas yra laikyti tarpinį – įskaitą. Aš puikiai suprantu, kad situacija tokia, pinigai mažinami čia ir dabar ir, matyt, mūsų fakulteto vadovybė neturėjo kito pasirinkimo, tiktai apkarpyti tam tikrus dalykus. Tiesiog labai keista, kad studijos yra išblaškomos, perrašomos studijų programos proceso vidury.

Kitas dalykas yra tas, kad mes esame tiesiogiai priklausomi nuo kurso vadovo. Tai reiškia, kad vienas kursas yra atiduodamas į vieno žmogaus rankas ir tiems, kam pavyksta gauti atsakingą kurso vadovą, pasiseka, nes jis stebi visą procesą. Jis prižiūri ir kontroliuoja studijų programas, dėstytojų paskirstymus, krūvius ir t. t. O tiems, kas gauna ne tokį atsakingą ar galbūt labiau užsiėmusį žmogų, kuris turi labai daug darbo šalia ir neturi ar neranda laiko savo studentams, tiems nepasiseka, nes tokios atraminės sistemos, kad patys studentai galėtų reguliuotis savo studijas, rinktis dėstytojus, nėra. Paprasčiausiai specialistų yra nedaug, už minimalius pinigus jauni žmonės vengia eiti dirbti akademinio darbo – jis yra nedėkingas, varginantis, sąlygos – sudėtingos. Be to, nėra sistemos, kuri supažindintų studentus su galimybėmis. Kai mes atėjome mokytis į pirmą bakalauro kursą, atsiprašau, bet mes nepasirašėme jokių studijų sutarčių. Mums niekas neparodė studijų programų – mes jų ėjom, prašėm, bet niekas jų iki galo, matyt, nežinojo arba jos gulėjo užrakintame stalčiuje ir niekam nerūpėjo. Aš manau, kad ugdyti sąmoningą žmogų ir sąmoningą studentą LMTA tuo metu buvo visiškai nepasirengusi, viskas vyko labai chaotiškai. Dabar, man atrodo, situacija šiek tiek pagerėjusi, bet pagerėjusi tuose kursuose, kurie turi stiprius savo kurso vadovus.

Koks buvo tavo kurso vadovas Vladas Bagdonas?

– Jis mums labai daug davė ir išmokė mus labai daug savarankiškumo, nes buvo iš tų žmonių, kurie retai prie mūsų būdavo. Tačiau jis davė daug gyvenimiškos patirties.

Iš tikrųjų didžiausios problemos yra ne kurso vadovuose – tiesiog situacija yra dažniausiai nekontroliuojama nei fakulteto, nei akademijos vadovybės. Viskas vyksta chaotiškai ir pasroviui.

Tai gal problemiška yra pati sistema, kad yra kurso vadovas?

– Taip, aš manyčiau, kad tai ir yra šitos sistemos minusai. Ji turi ir pliusų, bet minusų labai daug.

O kaip vertini tai, kad kurso vadovai po studijų tiesiog taip sukuria teatro trupę?

– Kadangi mes buvome rengiami su vedėjų specializacijos profiliu, mes nebuvome ruošti kažkokiam konkrečiam teatrui, nuo pat pradžių žinojom, kad išeisime į niekur, į puikią laisvą rinką, kurioje aktorių, mano galva, šiuo metu yra perprodukcija Lietuvoje. Tiksliau, Vilniuje. Visoje Lietuvoje turbūt ne, bet čia bendra jau mūsų šalies padėtis – į periferijas važiuoti niekas nenori. O kvietimų važiuoti dirbti į kitus miestus net ir mes gavom, bet visas mano kursas tų kvietimų atsisakė.

Bet ar apskritai yra gerai, kad studentai, iškart pabaigę studijas jau atsiduria konkrečioje trupėje?

– Be abejo. Todėl, kad toliau ugdomi jų profesiniai įgūdžiai. Mūsų specialybė yra tokia, kad tu turi nuolat būti procese, scenoje. Su kuo įvairesniais žmonėmis, režisieriais, kolegomis tau tenka susidurti, tuo labiau prasiplečia tavo galimybės.

Tačiau tavo kurso vadovas vėliau būna ir tavo režisierius.

– Šalia kurso visuomet būna ir kiti pedagogai, šiuo atveju, mes daugiausia laiko praleidome su Sauliumi Bareikiu, kuris galbūt buvo realesnis mūsų kurso vadovas. Jis buvo su mumis visus ketverius metus, nuo pradžios iki galo. Statė su mumis ir spektaklį, pats rado medžiagą, tą spektaklį režisavo. Mes su juo puikiai sutariame, iki šiol gražiai bendraujame ir, jeigu kyla kokia bėda ar reikia patarimo, man atrodo, daugelis iš mūsų gali jam skambinti. Pasikviečiame jį pasižiūrėti ir kitų savo darbų – kaip ir kitus mūsų dėstytojus. Nes jų, puikių ir gerų, mes tikrai turėjome. Turėjome tų žmonių, kurie labai atsidavę savo darbui. Scenos kalbos dėstytoja Judita Ušinskaitė, judesio dėstytoja Zita Dulinskienė, jau minėtas Saulius Bareikis – tai buvo tie žmonės, kurie dirbdavo neatsižvelgdami į laiką, mokamus pinigus, skiriamas valandas. Jie buvo iš pedagoginės pusės labai suinteresuoti, kad mes įgautume kuo daugiau praktinių įgūdžių, kuo daugiau žinių. Jie dirbo tikrai daugiau, negu jiems priklausė „ant popieriaus“.

Buvai geras studentas ar lankydavai tik tuos dalykus, kurie patiko?

– Buvau geras – turėjau bakalauro studijose tik du devynetus, visi kiti buvo dešimtukai, gaudavau papildomą stipendiją, lankydavau paskaitas – pirmame, antrame kurse stropiau, vėliau gal ne taip stropiai. Bet studijos buvo mano prioritetinis dalykas ir paskaitų metu aš neprisiplanuodavau jokių kitų darbų. Be to mūsų studijos pirmuose kursuose buvo labai intensyvios, trukdavo nuo 8 val. ryto iki 8, 9 arba 10 val. vakaro, o savaitgaliais mes ruošdavomės ateinančiai savaitei – darydavome namų darbus, nes kai 10 val. uždarydavo akademiją mes per naktį nelabai turėdavom kur repetuoti, tai tekdavo aukoti ir savaitgalius, švenčių dienas – pakūčiavojam ir „ant Kalėdų“ grįžtam.

Čia irgi yra problema, kad mokymosi sąlygos yra sudėtingos, auditorijų mažai, studentų skaičius didelis. Bet čia man atrodo (ir daugelis mano kursiokų laikėsi tokio požiūrio), kad niekada nereikia laukti, kol tau sukramtys ir įdės į burną. Motyvacija įgyti žinias turi sklisti iš tavęs paties ir, jei tau kažkas kažko neduoda, reikia eiti, pasiimti pjūklą, kirvį, kaltuvą ir tų žinių išsireikalauti. Jeigu tau ir brutaliais būdais jų neduoda, kas kartais mano mokymosi įstaigoje buvo – ne tik, kad neduoda, bet ir nežino, iš kur gauti, nors turėtų žinoti – tai reikia imti visas pasitaikiusias progas įgyti praktinių žinių. Mes tai ir darėm. Sukūrėm grupę „Liūdni slibinai“ irgi ne iš gero gyvenimo, o iš to, kad žinojom, kad mūsų niekas nelaukia ir reikia kažką pradėti daryti ant savo kojų. Žingsniukas po žingsniuko, akordas po akordo, nata po natos, daina po dainos mes šį bei tą nuveikėm. Pradėjom trečiame kurse ir kažkokį minimalų pamatą sau po kojom pasidėjom. Baigę bakalauro studijas tą veiklą vystėme ir toliau, o vystėme, nes žinojome, kad mūsų niekas nelaukia.

Liūdna?

– Nemanyčiau, kad tai yra liūdna. Tai yra vadinama laisvąja rinka. Tai yra vadinama gyvenimu. Lengviausia yra verkti. O eiti ir susikurti savo darbo vietą pačiam yra sudėtinga, bet aš manau, kad kai nėra jokio kito šanso, tai yra vienintelė galimybė, kuria žmogus privalo naudotis. Turi dvi rankas, dvi kojas, galvą, akis ausis ir viską įmanoma gyvenime daryti, jei turi užsispyrimo ir noro. Svarbiausia, kad nepasiduotum plaukimui pasroviui. Kartais būna sunkių akimirkų absoliučiai visiems – man atrodo, ir prezidentai ir karaliai kartais verkia. Bet tai nereiškia, kad reikia nieko nedaryti, tik sėdėti ir laukti, kol kažkas tau sukurs gražią ateitį. Aš dėl to esu dėkingas savo bakalauro studijoms, kad jos man parodė, kad jeigu nieko nedarysi pats – išvis nieko neturėsi.

Jautiesi jau kažko pasiekęs?

– Manau, kad man gyvenime ganėtinai sekasi, nes aš turiu ką veikti, galbūt ne visi darbai yra tie, kuriuos norėčiau iš visos širdies daryti, bet nesėdžiu namie prie televizoriaus ar kompiuterio, vaikštau, kažką darau ir kartais netgi uždirbu kažkokius pinigus iš to. Aš manau, kad aš esu jau šį tą pasidaręs. Bet šį tą pasidaryti neužtenka, reikia niekad nesustoti eiti į priekį ir niekad neužmigti ant laurų, rezultatų, pasiekimų, dėl to, kad kitą dieną gali būti visiškai kitaip. Vieną dieną tu pirmas – kitą paskutinis. O kuo daugiau darai, tuo daugiau ir kritikos susilauki. Kuo daugiau tave mato, tuo daugiau tave smerkia. Kai nieko nedarai, tai niekas tau blogų žodžių nesako. Tyli ir niekam netrukdai. O kai kažką darai, tai atsiranda pavydo ir visokių... Bet aš manau, kad tai natūralu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

M.Laurinavičius pristatė savo studiją apie Rusijos kišimąsi į rinkimus: atskleidė dažniausius mitus

15min fotoreportažas Tik 15min Pasaulis kišenėje

Ežero ir kalnų magija: kaip V.Urbonui pavyko perplaukti aukščiausią pasaulio ežerą

Kultūra

Meno istorikė: R.Kvinto skulptūros lengvai rasdavo kelią į miestų erdves

Aktualu

Rusiją ir Iraną sankcijomis apdalijusios JAV neskuba bausti Saudo Arabijos: kalta nafta?

Maistas

Kavos žodynėlis: kaip neapsikvailinti Italijoje

„Vieni vartai“ su LFF vadovu: Tomo Danilevičiaus planas gelbėti Lietuvos futbolą ir raudona kortelė

Aktualu

Prieš mirtį duotame interviu J.Khashoggi kritikavo Saudo Arabijos princą

Vardai

Reperis Seanas Combsas po dešimtmetį trukusios draugystės išsiskyrė su Cassie

Maistas

Vytaro Radzevičiaus „Pasaulio puodai“: Karaliaučiaus kukuliai

24sek

Šalia „Žalgirio“ arenos – Željko Obradovičiaus konfliktas su sirgaliais

Aktualu

„Socialdarbiečiai“ ruošiasi rinkimams: „Kiekviena iškovota vieta bus mūsų pergalė“

Gazas

„Nissan Z“ ir „GT-R“ likimas jau nulemtas?

Vardai

Moteriškos Eglės Straleckaitės atostogos Italijoje su mama ir dukra: kelionėje laikėsi ledų „dietos“

Gyvenimas

Supermamyčių norai: gimtadienių rengėja – apie tortą už 170 eurų ir vaikišką šampaną

24sek

Įspūdinga Šaro ir Željko šachmatų partija: kodėl ją reikėtų rodyti mokyklose

Vardai

Advokatas G.Černiauskas siekia nušalinti D.Didžiūnaitytės bylos prokurorą A.Saunorių

Aktualu

Ingridos Šimonytės reitingai auga kaip ant mielių: aplenkė ir Saulių Skvernelį

Aktualu

Edwardas Snowdenas jau nebesijaučia saugus jį priglobusioje Rusijoje

Aktualu

Lietuvos laisvės sąjunga ketina kelti merus bent pusėje savivaldybių

Interviu 24sek

Šaro ypatingų žodžių sulaukęs A.Milaknis: „Šiek tiek trūko iki laimingos pabaigos“

Naujienos

Gazas

„Kalėdų Senelis ir vasara“ (2): klausimas, nustebinęs ir Santa Klausą, ir jo elfes

Aktualu

M.Laurinavičius pristatė savo studiją apie Rusijos kišimąsi į rinkimus: atskleidė dažniausius mitus

Tik 15min Pasaulis kišenėje

Kitoks Ekvadoras. Nereikalingi žmonės: pamirštame, koks vertingas Lietuvos pasas

Maistas

Kavos žodynėlis: kaip neapsikvailinti Italijoje

Aktualu

Londone – tūkstančių protestas prieš „Brexit“: reikalauja dar vieno referendumo

Aktualu

Kaišiadoriškiai stojo ginti šimtamečių ąžuolų

Sportas

Futbolo fiesta Londone: „Chelsea“ išplėšė lygiąsias, J.Mourinho puolė varžovą

15min fotoreportažas Tik 15min Pasaulis kišenėje

Ežero ir kalnų magija: kaip V.Urbonui pavyko perplaukti aukščiausią pasaulio ežerą

Kultūra

Meno istorikė: R.Kvinto skulptūros lengvai rasdavo kelią į miestų erdves

Vardai

Prieš metus nuogą užpakalį parodęs Samas scenoje vėl nusimovė kelnes

Aktualu

Rusiją ir Iraną sankcijomis apdalijusios JAV neskuba bausti Saudo Arabijos: kalta nafta?

Aktualu

Prieš mirtį duotame interviu J.Khashoggi kritikavo Saudo Arabijos princą

Vardai

Reperis Seanas Combsas po dešimtmetį trukusios draugystės išsiskyrė su Cassie

Maistas

Vytaro Radzevičiaus „Pasaulio puodai“: Karaliaučiaus kukuliai

24sek

Šalia „Žalgirio“ arenos – Željko Obradovičiaus konfliktas su sirgaliais

Vardai

Moteriškos Eglės Straleckaitės atostogos Italijoje su mama ir dukra: kelionėje laikėsi ledų „dietos“

Gyvenimas

Supermamyčių norai: gimtadienių rengėja – apie tortą už 170 eurų ir vaikišką šampaną

Gazas

„Nissan Z“ ir „GT-R“ likimas jau nulemtas?

Vardai

Advokatas G.Černiauskas siekia nušalinti D.Didžiūnaitytės bylos prokurorą A.Saunorių

Laisvalaikis

JAV loterijos „Mega Millions“ „aukso puode“ – jau 1,6 mlrd. JAV dolerių

Gera keliauti kartu

BALTIJOS MAISTO IR GĖRIMŲ PARODA „BAF“ 2018

Įkvėpk daugiau gyvenimo

Nacionalinis sveikatos egzaminas 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min