Kokia jų kasdienybė, su kokiais iššūkiais jie susiduria ir kodėl įtrauktis naudinga ne tik vaikams su negalia, bet ir visai visuomenei?
Keturi jauni žmonės pasidalino savo patirtimis, kurios rodo – įtrauktis prasideda ne nuo dokumentų, o nuo paprasto žmogiško ryšio.
Paralimpietės kelias: tarp baseino ir neveikiančių liftų
Gabrielė Čepavičiūtė, Kauno jėzuitų gimnazijos mokinė, yra profesionali plaukikė, kurios vardas šiemet skambėjo visoje Lietuvoje – mergina debiutavo 2024 m. Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse. Tačiau kelias iki aukščiausių sporto pasiekimų Gabrielei prasidėjo nuo kasdienių logistinių iššūkių, kuriuos spręsti teko visai šeimai.
„Mano mama metė savo mėgstamą darbą, kad galėtų mane visur vežioti – į plaukimo treniruotes, į kineziterapiją, į mokyklą. Esu jai be galo dėkinga, nes be tokio pasiaukojimo mano pasiekimai būtų neįmanomi“, – pasakoja Gabrielė.
Nors dabar mergina džiaugiasi savo gimnazija, kuri įrengė jai patogesnę spintelę ir liftą, ji primena, kad fizinis pritaikymas Kauno mokyklose vis dar yra retenybė: „Ieškant mokyklos, pagrindinis klausimas būdavo: ar yra liftas? Girdėjau, kad kitur jie yra, bet visą laiką lydi tas lemtingas „bet“ – jis neveikia jau daugybę metų.“
Gabrielė pabrėžia, kad trūksta ne tik liftų, bet ir reprezentacijos – Seime ar kitose valdžios institucijose beveik nėra žmonių su fizine negalia, kurie galėtų tiesiogiai atstovauti savo bendruomenės interesus.
Nematomi barjerai: kai aplinka tampa per garsi
Vytautė Marija Petrauskaitė, savo autizmo diagnozę sužinojo tik būdama šešiolikos, o apie vidutinišką disleksiją išgirdo vos prieš dvejus metus. Iki tol ji tiesiog jautėsi „kitokia“, o mokyklos aplinka jai būdavo fiziškai nepakeliama dėl sensorinio jautrumo.
„Mokyklos garsai, šviesos, aplinka, kur vaikai kaip aš neturi galimybės niekur pabėgti... Todėl dažnai praleisdavau laiką moterų tualete slėpdamasi nuo triukšmo“, – prisimena Vytautė.
Šiandien mergina pati studijuoja specialiąją pedagogiką ir siekia, kad mokyklose atsirastų daugiau supratimo apie „nematomas“ negalias bei sensorines perkrovas, kurios pedagogų dažnai klaidingai palaikomos „isterija“.
Fizinė aplinka: tarp rampų ir duobėtų takelių
Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas Jonas Trumpa papildo, kad fizinis mokyklos pritaikymas dažnai baigiasi vos užlipus ant rampos.
„Atsimenu, kaip mane tėtis kiekvieną rytą stumdydavo laiptais į antrą aukštą. Mokykloje yra rampa, bet iki jos neįmanoma privažiuoti vežimėliu, nes takeliai duobėti ir pilni vandens“, – pasakoja Jonas.
Jis pastebi, kad kliūtimi tampa ir pedagogų išankstinės nuostatos – gindamasis nuo patyčių jis ne kartą pajuto, kad mokytojai reaguoja ne į problemą, o į mokinio šeimos statusą, taip dar labiau gilindami atskirtį.
Mitas apie prastėjančius rezultatus: kodėl laimi visi?
Viena didžiausių baimių, su kuria susiduria mokyklų bendruomenės – manymas, kad mokiniai su specialiaisiais poreikiais gali „sulėtinti“ bendrą klasės pažangą. Tačiau moksliniai duomenys rodo ką kita. Remiantis Ruijs ir Peetsma (2009) apžvalga, įtraukusis ugdymas dažniausiai nedaro jokio arba daro teigiamą poveikį akademiniams pasiekimams.
Kai mokytojas pritaiko metodikas vaikui su individualiais poreikiais – pavyzdžiui, naudoja daugiau vizualinės informacijos ar lankstesnius vertinimo būdus – tai tampa standartine praktika, kuri padeda geriau įsisavinti medžiagą visiems mokiniams.
Be to, bendras mokymasis ugdo empatiją ir lankstumą, o statistika rodo, kad Lietuvoje net 27 proc. vaikų kasdien susiduria su patyčiomis, todėl emocinio intelekto ugdymas klasėje yra gyvybiškai svarbus kiekvienam.
Įtrauktis – ne raketų mokslas
Įtraukties komponento ekspertė Lina Garbenčiūtė pabrėžia, kad visuomenė dažnai delsia sakydama, jog „dar ne laikas“ ar „reikia pasiruošti“. Jos nuomone, delsimas tik gilina atskirtį. „Tas laikas niekada neateis. Jis jau vakar buvo. Mes tiesiog turime pripažinti, kad įvairovė yra mūsų natūrali dalis“, – teigia Lina. Ji įsitikinusi, kad vaikai, kurie mokosi kartu, vėliau natūraliai kartu gyvena ir dirba be jokių barjerų.
Šiai minčiai antrina ir profesorius Jonas Ruškus, pabrėždamas, kad mokykla neturėtų būti izoliuota nuo tikrojo pasaulio:
„Negali būti taip, kad mokykla yra kitokia nei visuomenė. Visuomenė yra įvairi, ją sudaro įvairūs žmonės, tad ir mokykla, ir klasė turi būti įvairios.“
Pasak profesoriaus, mums laikas iš esmės pakeisti požiūrį į tai, ką vadiname sėkminga ar prestižine švietimo įstaiga. Tikrasis profesionalumas pasimato ne tada, kai dirbama tik su „patogiais“ mokiniais, o tada, kai mokykla tampa atvira visiems.
„Laimės tos mokyklos, kurios sugebės rasti sprendimus ir pasinaudoti esama pagalbos infrastruktūra. Būtent įtraukios mokyklos, kurios nori ir geba ugdyti vaikus įvairovėje, yra prestižinės, o ne tos, kurios atsirenka vaikus ir išimtinai fokusuojasi į akademinius pasiekimus.“
Pašnekovų mintys susiveda į vieną paprastą tiesą: švietimo sistemoje labiausiai trūksta įsiklausymo. Gabrielės kvietimas „sužmoginti vienas kitą“ ir Vytautės siūlymas tiesiog paklausti vaiko „Kas atsitiko?“ yra tie maži, bet esminiai žingsniai.
Jie padėtų pasiekti, kad 50-čiai tūkstančių vaikų mokykla taptų ne kliūčių ruožu, o vieta, kurioje jie gali jaustis saugūs, suprasti ir priimti. Greičiausias būdas tai padaryti – tiesiog paklausti tų, kurie tai patiria kasdien.
Visą pokalbį „Jaunimo žvilgsnis: įtraukios mokyklos patirtys“ klausykite čia.
Programa finansuojama #NextGenerationEU lėšomis.
