Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 27d. 10:24

Jaunimas ir socialiniai tinklai – suteikia daugiau galimybių ar jas apriboja?

Facebook
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Facebook

Socialiniuose tinkluose jaunimas praleidžia ištisas valandas, tačiau neverta nuogąstauti, kad virtualus bendravimas pakeis realų. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto Kriminologijos katedros asistentė dr. Maryja Šupa ir Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys įsitikinę, kad keičiasi tik bendravimo forma, bet ne poreikis.

– Socialiniai tinklai jaunimui atstoja bendravimą, žinių šaltinį, yra tapę laisvalaikio pakaitalu. Ar galima kalbėti apie tam tikrą psichologinę priklausomybę?

Dr. Maryja Šupa: Komunikacija yra būtina žmonėms išgyventi, ji atsirado kartu su pagrindiniu savo instrumentu – kalba. Bėgant laikui keičiasi bendravimo forma, technologijos, bet poreikis bendrauti išlieka nepakitęs.

Šiuolaikiniame pasaulyje socialiniai tinklai patenkina bendravimo poreikį, o ne pakeičia komunikaciją. Lygiai taip, kaip šiuolaikiniai paaugliai praleidžia keletą valandų per dieną socialiniuose tinkluose, prieš 20 metų jie kalbėdavosi laidiniu telefonu, dar anksčiau – rašydavo laiškus toli gyvenantiems draugams.

Jeigu kalbėtume apie priklausomybę siaura psichosocialine prasme, tai informacijos vartojimas gali tapti priklausomybe, tačiau technologijos yra priklausomybės simptomas, o ne jos sukėlėjas. Dėl neišreikštų gėdos ir kaltės jausmų atsiradusi vidinė tuštuma užpildoma priklausomybe – nuo alkoholio, lošimų, informacijos srautų ar kt. Šiuo atveju ne technologijos sukelia problemą, o tai, kas vyksta žmogaus viduje.

Doc. dr. Antanas Kairys: Reikia pripažinti, kad dalis vartotojų tikrai turi probleminio elgesio požymių – yra per daug įnikę į ne pačias geriausias internetines veiklas, tokias kaip lošimai, pornografija. Tačiau apie ypač plačiai paplitusią, visa apimančią priklausomybę nuo interneto kalbėti sudėtinga – tikrai negalime sakyti, kad kiekvienas, daugiau laiko praleidžiantis internete, yra priklausomas. Iš tiesų internete jaunimas randa būdų patenkinti savo poreikius. Mobilieji telefonai, internetas, socialiniai tinklai išstumia kitas anksčiau įprastas elgesio formas. Jaunimas mažiau žiūri televizorių, vis rečiau skaito knygas ar visai neskaito popierinių laikraščių ir žurnalų. Įvairios ankstesnės veiklos, kurios buvo skirtos tam tikrai informacijai gauti ar laikui praleisti, dabar persikėlė į virtualią erdvę.

Asmeninio arch. nuotr./Antanas Kairys
Asmeninio arch. nuotr./Antanas Kairys

– Kaip kinta asmenybė, kai gyvas bendravimas keičiamas virtualiu? Ar socialiniai tinklai gali pakeisti tikrą bendravimą?

Dr. Maryja Šupa: Kaip socialinių mokslų atstovė, norėčiau sutelkti dėmesį į socialines praktikas, į tai, kaip veikia žmonių grupės, kokie yra jų poreikiai. Ką veikia paaugliai internete? Jie daro tą patį, ką darė ir ankstesnės, iki socialinių medijų augusios paauglių kartos. Jie internete bendrauja, dalijasi gandais, informacija, tariasi dėl susitikimų, ieško draugų, flirtuoja, tiesiog leidžia laiką vieni su kitais. Toks bendravimas yra svarbus, kad paaugliai išmoktų socialinių normų, formuotųsi jų asmenybės. Ar tai nauja? Manau, kad ne, tik atsirado nauja forma. Dažnai sakoma, kad socialiniai tinklai pakeičia tikrą bendravimą, nors tai yra tiesiog viena iš kelių bendravimo formų, kurias naudoja žmonės. Neturėtume jos vadinti pakaitalu.

Vieni socialiniai tinklai skatina daugiau tarpusavio kontakto, gyvesnes reakcijas, kituose tokio aktyvaus bendravimo mažiau, bet visada susipina kelios bendravimo formos. Jei žmogus daug bendrauja virtualiai, jam gali trūkti gyvo bendravimo. Tai ir yra ta problema, kurią reikia spręsti – kaip sugrąžinti reikiamą pusiausvyrą tarp gyvo ir virtualaus bendravimo.

Doc. dr. Antanas Kairys: Nors kai kuriais aspektais virtualus bendravimas panašus į gyvą, jame kartais išryškėja kitokie faktoriai, pavyzdžiui, daug greičiau užsiplieskia emocijos, kurios savo ruožtu gali provokuoti, gilinti ir aštrinti konfliktus. Taip pat pastebėta, kad žmonės kartais virtualiai atskleidžia daug daugiau dalykų, kurių nenorėtų atskleisti per realų pokalbį. Kita vertus, jei kalbėtume apie informacijos perdavimą, virtualus būdas gali būti labai efektyvus ir greitas.

Naujausios technologijos suteikia daug galimybių – dar niekada nebuvo taip paprasta bendrauti, išlaikyti santykius su toli gyvenančiais draugais ir artimaisiais. Tačiau nemanau, kad virtualus bendravimas gali visiškai išstumti gyvą. Mums vis dėlto norisi to, ką suteikia gyvas bendravimas – intymumo, betarpiškumo, akių kontakto, pagaliau – kartais ir galimybės paliesti kitą.

– Ar tiesa, kad jaunoji karta yra visiškai kitokia, vyresniesiems sunku su ja rasti kontaktą?

Dr. Maryja Šupa: Klausant skeptiškų nuomonių apie jaunimą, galima susidaryti įspūdį, kad šiuolaikiniai vaikai jau gimdoje laiką leidžia su planšete, o kai gimsta, tos planšetės iš rankų nebepaleidžia – ir suaugusieji yra bejėgiai ką nors pakeisti. Vaikai neturi jokio įgimto santykio su technologijomis. Jį formuoja suaugę žmonės – tėvų ir senelių kartos.

Vaikai gimsta energingi ir smalsūs. Jie išreiškia norą pažinti pasaulį įvairiais triukšmingais būdais –bėgiojimu, rėkavimu, čiupinėjimu. Kai tėvai nežino, kaip reaguoti į tokį vaikų elgesį, bando sudrausminti įduodami planšetę. Taip auginami vaikai neturi daug galimybių išmokti kitų bendravimo būdų, reikšti emocijas. Vėliau jie naudoja technologijas kaip amžino „ramintojo“ atitikmenį.

Kaip susikalbėti vyresnei kartai su jaunimu, kuris nerodo emocijų, vengia kontakto su aplinkiniais? Su tokiais vaikais reikia kalbėti apie dalykus, kurie kelia stiprias emocijas, užsiimti veikla, skatinančia kontaktą. Jei vaikui neįdomu, ką kalba mokytojas, ar tai yra jaunosios kartos, ar švietimo programos problema? Išmanieji įrenginiai tik akivaizdžiai parodo, kad ši problema egzistuoja.

Kai akcentuojama, kad būtent jaunimui trūksta tarpusavio kontakto, peršasi išvada, kad vyresnė karta yra tokia pat. Pažiūrėkime į vyresnio amžiaus kaimynus, aplinkinius, ar tarp jų matome daug emocijų raiškos, artimo, gyvo bendravimo, ypač su nepažįstamaisiais? Manau, kad ne. Apskritai Lietuvos visuomenė yra uždara, jai trūksta įgūdžių reikšti emocijas, užmegzti kontaktą. Bendravimo normos priklauso nuo bendrų kultūrinių normų tiek pat, kiek ir nuo technologijų.

Asmeninio arch. nuotr./Maryja Šurpa
Asmeninio arch. nuotr./Maryja Šurpa

– Kaip informacijos perteklius gali paveikti žmogaus psichiką?

Dr. Maryja Šupa: Darbas su informacija reikalauja įgūdžių. Jei informacijos daug, reikia skirti laiko ją atsirinkti ir įvertinti. Internetas savaime nesukuria naujos problemos, bet parodo tam tikrų reiškinių mastą. Tarkime, melagingos naujienos nėra naujas reiškinys, jos atsirado kartu su komunikacija, masinės informacijos priemonėmis. Anksčiau melagingos žinios, paskelbtos per vietinį televizijos kanalą ar riboto tiražo laikraštį, netapdavo globalia problema ir neturėdavo didelio poveikio. O internete pasklidusios melagingos žinios pasiekia plačią auditoriją ir parodo, kad šis reiškinys yra globalus. Vienas nedidelis melagingų naujienų fabrikas gali sėkmingai veikti kaip verslo įmonė ir aptarnauti visą pasaulį. Taigi greitas informacijos perdavimas ir masinis komunikavimas globaliu mastu iškelia daug iš anksčiau žinomų socialinių, politinių ir ekonominių problemų.

Doc. dr. Antanas Kairys: Dėl informacijos pertekliaus atsirado daug pokyčių – naujos darbo formos, nauji informacijos vartojimo įpročiai, dažnai bandoma dirbti vienu metu atliekant daug veiksmų, nors tai nėra efektyvu. Darbo procesą nuolat nutraukia didelis srautas elektroninių laiškų, socialinių tinklų žinučių, į kurias bandome atsakyti. Mes nepajėgiame apdoroti visos informacijos ir priimame ją paviršutiniškai.

Norint suprasti, kaip internetinės veiklos veikia žmogų, reikia paanalizuoti žmogaus psichikos sandarą: baziniai mechanizmai yra paveldimi, todėl internetas šiems įgimtiems dalykams tikriausiai neturės įtakos. Kita vertus, nuolatinis pervargimas, miego trūkumas, savęs lyginimas su socialiniuose tinkluose matomais idealaus gyvenimo vaizdais gali sukelti tam tikrų psichologinių problemų. Gali pasikeisti požiūris į save, vertybės, susiformuoti tam tikros nuostatos. Tačiau nuo to žmogus visiškai kitoks netaps, nes baziniai paveldimi mechanizmai nesikeičia.

Internetas ir socialiniai tinklai, informacijos perpildyta aplinka padeda plisti netikroms naujienoms, nes jų plitimas remiasi baziniais psichikos mechanizmais. Žmogus turi ribotą gebėjimą įsigilinti į informaciją, ir taip buvo visada, ne tik socialinių tinklų eroje.

Šiuolaikinė visuomenė turi per daug informacijos, kad galėtų ją apmąstyti, išanalizuoti, patikrinti šaltinius. Kai žinutė skleidžia tam tikrą melagingą informaciją ir turi emocinį užtaisą, žmogus pirmiausia pasikliauja savo emocijomis, todėl greičiausiai tą žinią priims paviršutiniškai ir ja patikės. Tokie patys mechanizmai veikė visada, tik pastaruoju metu itin išryškėjo.

– Socialiniuose tinkluose nutrinamos privatumo ribos. Kokias psichologines problemas tai gali sukelti?

Dr. Maryja Šupa: Dažnai kalbama apie tai, kad dabar keičiasi privatumo ir viešumo supratimas. Svarbu suprasti, kad privatumo ribos neišnyksta, bet įgyja naujus kontūrus. Kai žmonės bendrauja viešai, nesvarbu, kokia forma – realiai ar virtuliai, poveikis individui gali būti skirtingas. Taip pat svarbu pabrėžti, kad žmonės renkasi skirtingą auditoriją, kiek jie nori ar nenori bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir kokiais būdais.

Man, kaip kriminologei, įdomu, kokios yra matomos ir nematomos grėsmės. Kai žmogus į socialinius tinklus įkelia viešai peržiūrai asmeninę informaciją ar nuotrauką, jis supranta, kad tai yra viešas turinys. Kai vienas žmogus panaudoja kito duomenis kenkėjiškais tikslais – yra aiški auka ir kaltininkas, galima atsekti, kas įvyko šio proceso metu. Tačiau sudėtingesni atvejai mažiau akivaizdūs.

Nemokamai surenkami dideli kiekiai vartotojų duomenų, kurie naudojami norint gauti ekonominį pelną. Korporacijos, kurios akcentuoja informacijos viešinimą, siekia sukaupti kuo daugiau asmeninių duomenų, kurie gali būti panaudojami nebūtinai akivaizdžiai ir skaidriai deklaruojamais tikslais.

Vartotojo duomenis, pavyzdžiui, buvimo vietą, nematomai renka ir mobiliųjų telefonų operacinės sistemos bei programėlės. Bet kokioje didesnėje interneto svetainėje sekama, kas vyksta vartotojo naršyklėje. Tai tam tikras langas į vartotojo pasaulį. Tai, kas nematoma, kelia didžiausias etines problemas.

Šalia egzistuoja ir priešingos technologijos – visos šiuolaikinės interneto naršyklės turi privataus naršymo funkciją, kuri suteikia galimybę iš dalies išvengti informacijos sekimo priemonių. Lygiai taip pat socialinis tinklas „Snapchat“, tarp kurio vartotojų dominuoja jauni asmenys, rėmėsi idėja, kad vartotojų kuriamas turinys turi ilgainiui išnykti, o ne būti saugomas. Ten nekuriamos išliekančios virtualios biografijos.

Doc. dr. Antanas Kairys: Psichologiniu požiūriu savo gyvenimo viešinimas nėra visiškai naujas dalykas, tik nauja forma. Jei pažvelgtume į viduramžius, norėdamas pasipuikuoti didikas samdydavo dailininką ir savo nudailintą portretą pakabindavo garbingiausioje namų vietoje, kad visi svečiai matytų. Dabar keliame savo asmenukes į socialinius tinklus. Elgesio motyvas yra toks pat, tik reiškinio mastas gerokai didesnis.

Atsirado nauja galimybė pasireikšti ir galbūt tai skatina tam tikras narcisistines tendencijas – didelį norą parodyti save, atskleisti savo išskirtinumus. Matome patobulintą gyvenimo vaizdą – juk žmonės įkelia tokias nuotraukas, kurios atspindi, koks jis yra gražus, kaip jis šauniai atostogauja, kokį gerą daiktą turi. Žmonės linkęs lyginti save su kitais: jei visi nieko neturi, tai ir jam nereikia. Jei visi skelbia, kaip šaunu atostogauti Balio saloje, tai ir jam reikia. Tokie socialiniai palyginimai, kai lyginiesi su idealizuotu, o ne tikruoju žmogaus gyvenimu, gali išprovokuoti nusivylimo savimi, savo gyvenimu reakcijas.

– Kaip apibrėžti laisvės sąvoką socialiniuose tinkluose? Ar nesukuriama iliuzija, kad galiu kalbėti, rašyti ką noriu, naudotis bet kokia informacija?

Dr. Maryja Šupa: Šiuolaikiniuose didžiuosiuose socialiniuose tinkluose anonimiškumo yra mažai. Populiarieji tinklai reikalauja, kad žmogus naudotų savo tikrą vardą ir pavardę, daugelis nurodo tikruosius duomenis. Tokioje terpėje žmonės yra tiek laisvi, kiek jie yra laisvi savo kasdieninėje aplinkoje.

Dažnai tenka girdėti, kad internetas išlaisvina vaikus, jie ten gali daryti ką nori, dėl to nevaržomai sklinda patyčios. Tačiau patyčios internete egzistuoja ne todėl, kad internetas suteikė begalinę laisvę tyčiotis ir likti nenubaustiems, o todėl, kad mūsų visuomenėje psichologinis smurtas yra tapęs kultūrine norma. Internetinių patyčių specifika kita – tokios patyčios gali įvykti bet kur ir bet kada, jos nesibaigia, kai vaikas pakeičia aplinką, pavyzdžiui, grįžta iš mokyklos į saugią šeimą, draugų kompaniją. Internetas apsunkina galimybę nuo patyčių atsiriboti.

Doc. dr. Antanas Kairys: Laisvė socialiniuose tinkluose yra iliuzinė, nes tai – vieša vieta. Jei miesto centre pradėtume garsiai keiktis, gali prisistatyti viešosios tvarkos pareigūnai. Lygiai taip pat apie necenzūrinius žodžius socialiniame tinkle po penkerių metų gali sužinoti tavo darbdavys. Socialinė tinklų erdvė ne tik vieša, bet joje ir informacija išlieka ilgą laiką. Net jei žinutė ištrinama, išlieka ekrano nuotraukos – informacija paplinta dar plačiau. Laisvė komentuoti ir elgtis kaip nori gali turėti neigiamų padarinių ateityje.

Kita vertus, tai puiki vieta saviraiškai. Kūrybiniai, analitiniai proveržiai naudingi žmogui ir jo aplinkai. Kai kurie savarankiškai socialiniuose tinkluose komunikuojantys žmonės pakeičia ir analitinę žiniasklaidą.

– Kokius mitus apie socialinius tinklus galima paneigti?

Doc. dr. Antanas Kairys: Norėčiau paminėti du dalykus. Pirma, yra toks reiškinys kaip moralinė panika. Kiekvienas naujai pasirodęs dalykas, pokytis sukelia tam tikrą negatyvią reakciją. Socialiniai tinklai yra inovacija, dalis žmonių labai skeptiškai ir net paniškai į tai reaguoja. Panašiai buvo su televizija. Ankstesnė karta puikiai prisimena, kaip tėvai neleisdavo vaikams ilgai sėdėti priešais ekraną, nes „išvarvės akys“, „užaugsi monstru“, jaunimas taps nesukalbamas, agresyvus ir t. t. Tačiau televizija nesugriovė pasaulio. Socialiniai tinklai yra dar galingesni ir dar stipriau veikia mūsų gyvenimą ir bendravimą, tačiau greičiausiai jų poveikis nėra toks visa griaunantis, kaip kartais manoma.

Antra, dažnai minima Z karta. Po 1996 m. gimusių, nuo vaikystės internetą naudojančių žmonių gyvenimas skiriasi nuo ankstesnės kartos, bet dalį skirtumų įžiūrėti verčia mūsų netobula atmintis. Kai kalbame apie dabartinius jaunuolius, darome klaidą lygindami su savo vaikyste ir paauglyste. Žmogus po trisdešimt metų atsimena nuotrupas, dalį prisiminimų tiesiog sukuria, todėl toks palyginimas nėra tikslus. Šiuolaikinį jaunimą bandome lyginti su potencialiai idealizuotu, standartizuotu, bet ne realiu praeities vaizdu.

– Kaip socialiniai tinklai praplečia ar apriboja jaunų žmonių galimybes?

Dr. Maryja Šupa: Interneto prieinamumas leidžia išspręsti vietos ir laiko apribojimus. Galimybių praplėtimas yra pusiausvyra tarp asmeninių tikslų, motyvacijos ir bendruomenės aplinkos. Klaidinga manyti, kad santykis su socialiniais tinklais yra individualus. Individuali asmenybė lemia dalį to, ką žmogus veikia socialiniuose tinkluose. Kitą dalį lemia socialinės normos, kultūra, ekonomika. Virtualus bendravimas skirtingose šalyse gali labai skirtis, kaip gali skirtis ir asmeniniai socialinių tinklų naudojimo motyvai.

Doc. dr. Antanas Kairys: Vienose srityse suvaržo, kitose – išlaisvina. Sakyčiau, daugiausia naudos iš socialinių tinklų galime gauti, jei juos naudosime sąmoningai ir laikysimės socialinių tinklų higienos: apmąstysime, vardan ko man to reikia, ar man tai tikrai padeda gyventi visavertiškiau, praplėsti savo galimybes, ir atsisakysime to, kas yra nereikalinga.

Remiamas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

01:22
00:55
00:39

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie 15min