Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2016 gegužės 17d. 22:53

Ką reiškia būti humanitaru? Kalbiname jaunąjį mokslų daktarą Arvydą Grišiną

Arvydas Grišinas
Eglės Burbaitės nuotr. / Arvydas Grišinas

„Tai, kad istorija ir politika yra skirtingų pasakojimų, o ne vienareikšmės tiesos objektas, mane nuo pat pradžių nustebino ir sužavėjo humanitariniuose moksluose. Iškart pajutau, kad šitas vieškelis – man“, – pasakoja neseniai disertaciją Anglijoje apsigynęs ir į Lietuvą dirbti sugrįžęs politikos antropologas Arvydas Grišinas.

Savo disertacijos tema pasirinkęs politinės tapatybės formavimąsi posovietinėje Europoje pereinamuoju laikotarpiu, A.Grišinas 2014 m. viešėjo Ukrainoje ir tuometinėmis savo įžvalgomis yra pasidalijęs ir mūsų portale. Šiuo metu Lietuvoje gyvenantis mokslininkas ruošiasi išleisti savo knygą bei dėsto kursą viename iš universitetų.

Kokias intelektualines galimybes atveria humanitariniai/socialiniai mokslai? Kur slypi jų žavesys? Apie tai – 15min pokalbis su A.Grišinu.

– Kas paskatino jus rinktis socialinių mokslų kelią?

– Į socialinių mokslų kelią, tiesą pasakius, aš nusukau tik kiek vėliau ir tik iš dalies, nes iš pradžių ėjau humanitariniu vieškeliu – esu baigęs kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete. Būna ir dar blogiau – būna žmonės ir filosofiją pasirenka.

Bet man čia visad patiko – daugiau gryno oro, daugiau natūralumo, daugiau poezijos – ką ten technokratiniais greitkeliais lakstysi. Nors mokykloje matematika sekėsi ne taip jau ir blogai (ir ne taip gerai, kad priimtų į psichologiją, apie kurią svajojau), mintis likusį gyvenimą praleisti tarp švarių ir aiškių skaičių mane kažkaip gąsdino. O kur paslaptis, o kur dviprasmybė, kur paradoksas, kur tikrovė?

Tuo metu, turbūt kaip ir daugelis, svaiginausi egzistencializmu iš privalomos mokyklinės literatūros sąrašo, todėl man tai atrodė labai svarbu.

Tik pradėjusį istorijos studijas mane sukrėtė netikėtas suvokimas, kad tokia istorija, kurią (ne tobulai) mokiausi mokykloje, neprivalo būti absoliuti tiesa.

Įsivaizduokit – daugybę metų mokykloje kali aiškius ir neįtikinančius istorinius faktus, vienareikšmį pasakojimą. Tave tikrina kontroliniais, ženklina pažymiais, o atėjęs į universitetą supranti, kad Mindaugo karūnavimo diena yra ne kažkokia iš dausų apreikšta tikrybė, o profesoriaus Edvardo Gudavičiaus 1989 m. apytikriai apskaičiuotas spėjimas. Dar daugiau – yra su juo nesutinkančių! Ir taip yra su didžiąja dalimi senesnės Lietuvos istorijos.

Mintis likusį gyvenimą praleisti tarp švarių ir aiškių skaičių mane kažkaip gąsdino. O kur paslaptis, o kur dviprasmybė, kur paradoksas, kur tikrovė?

Tai, kad istorija ir politika yra skirtingų pasakojimų, o ne vienareikšmės tiesos objektas – mane nuo pat pradžių nustebino ir sužavėjo humanitariniuose moksluose. Iškart pajutau, kad šitas vieškelis – man.

Pradėjus politikos mokslo daktaro studijas Anglijoje pasidarė dar įdomiau, nes čia niekas man pažymių iš viso neberašė. Ištirti, atrasti, suprasti, įžvelgti, interpretuoti ir perinterpretuoti galėjau pats! Todėl visą doktorantūrą mėginau apdoroti šitą laisvę, pateikti savo suvokimą, apibrėžti savo pasakojimą. Ir tik baigdamas šitą kelionę, apibendrindamas ir įformindamas tą savo trejų su puse metų darbą, vėl supratau, kiek nedaug tesuprantu.

Su socialiniais ir humanitariniais mokslais taip jau yra, kad joks atsakymas nėra absoliutus, galutinis ir siauras. Bet visada lieka viltis – iš kiekvieno kelio veda takelis, o jei neveda, gali išminti savo. Man tai ir reiškia gyventi.

– Ar Ukrainos įvykiuose dalyvavote / juos stebėjote vedamas akademinių interesų?

– Į Ukrainą vykau vedamas ir akademinių sumetimų, ir asmeninio smalsumo. Tuo metu rašiau apie Sąjūdį ir kitus posovietinėje erdvėje vykstančius politinius virsmus.

Norėjau ne tik suprasti jų priežastis, rasti dėsningumus, bet ir patirti tą žmogišką aspektą, atmosferą, emocinį būvį, apimantį žmones, masiškoje, nevaldomoje politinėje suirutėje.

Tuometiniai įvykiai Ukrainoje man tapo galimybe atsidurti arčiausiai to, ką žmogus galėjo patirti Lietuvoje nepriklausomybės atgavimo išvakarėse.

Su socialiniais ir humanitariniais mokslais taip jau yra, kad joks atsakymas nėra absoliutus, galutinis ir siauras.

Esu gimęs dar sovietmečiu, bet tuo metu buvau per mažas, kad suvokčiau, aplink vykstančių politinių įvykių svarbą. Tokia paradoksali situacija: išgyveni tokios svarbos įvykius, bet jie lyg pasilieka tavo vaikiško pasaulėlio pakrašty.

Atsimeni tik epizodiškus įspūdžius – trispalves, Gorbačiovo šlaką ant kaktos per televizorių, keistai linksmus krišnaitus apniukusioje gatvėse, liūdną sovietų kareivį prie televizijos bokšto, draugo tėvą, kuris buvo „verslininkas“, važinėdavo į Maskvą ir vieną kartą iš ten nebegrįžo...

Šie vaizdiniai man įsirėžė į atmintį, bet nuosekliai viso politinio proceso neturėjau galimybių suvokti. Todėl Ukraina man tapo galimybe geriau įsivaizduoti, kaip prasidėjo ir mūsų nepriklausoma politinė būtis, lyg iš naujo išgyventi tą politinę situaciją, kurios neturėjau galimybės suprasti prieš dvidešimt penkerius metus.

– Ką politinėje suirutėje gali pamatysi socialinių mokslų „akis“, ko negali reflektuoti kiti?

– Nemanau, kad socialinių mokslų žvilgsnis labai skiriasi nuo paprasto žmogaus žiūros. Mes visi gyvename politinį gyvenimą, jį stebime ir kažkaip mėginame suprasti.

Socialinis išsilavinimas veikiau suteikia tokius metodinius „akinius“, tai yra būdų, kaip tą gyvenimą suprasti nuosekliau, sistemingiau. Jis parūpina medžiagos, su kuria gali tai, kas vyksta, sėkmingai ir efektyviai palyginti su tuo, kas vyko ar vyksta kitur, o į kai kuriuos dalykus leidžia pažvelgti iš tam tikros laiko, kultūrinės ar ideologinės distancijos.

Kalbant apie politinės suirutės situaciją, bent man toks atsietas žiūros taškas leidžia susikoncentruoti į galbūt ne pačius akivaizdžiausius, bet labai įdomius ir informatyvius politinio proceso aspektus.

Pavyzdžiui didelę laiko dalį Maidane aš gilinausi ne į tai, kas sakoma nuo scenos, ne į tai, kieno interesai gali slypėti už vieno ar kito įvykio ar kokie yra vienos ar kitos besigrumiančios pusės siekiai, o į tai, ką paprasti žmonės paišo ant sienų, kaip puošia savo skydus ir barikadas, kaip struktūruoja savo aplinką ir identifikuoja save bei kitus.

Socialinis išsilavinimas veikiau suteikia tokius metodinius „akinius“, tai yra būdų, kaip tą gyvenimą suprasti nuosekliau, sistemingiau.

Būtent toks požiūrio taškas man leido išgirsti tuos „mažuosius“ naratyvus, žmonių išgyvenimus – tą politinio proceso pusę, kuri praslydo pro didžiosios dalies žiniasklaidos akiratį. Tuo man socialinių mokslų, o tiksliau – politikos antropologijos, žvilgsnis ir įdomus.

– Semestrą dėstėte Vilniaus dailės akademijoje (toliau – VDA). Ar tolimesnius savo tyrinėjimus siejate su menu ir politika?

– Taip, šiais metais buvau pakviestas dėstyti VDA. Politikos tyrimams Dailės akademija gali atrodyti keistokas pasirinkimas, bet mane itin domina vizualioji politikos pusė. O menotyrininkai ir menininkai itin atvirai ir imliai priima ir gerai supranta tą asociatyviąją, vizualinę informaciją, tad dirbti su jais yra išties įdomu.

Ateinančiais metais tikiuosi išleisti knygą savo daktaro disertacijos pagrindu anglų kalba. Stengiuosi dirbti ir ieškoti sąlyčio taškų tiek su menininkais, tiek su mokslininkais, tiek su verslo žmonėmis.

Turiu planų suorganizuoti keletą fotografijos parodų, nusimato tarptautinių ir vietinių kultūrinių bei mokslinių projektų, kitos veiklos. Bendrai manau, kad socialiniai mokslai yra dėkinga sritis tarpdisciplininiam bendradarbiavimui, nes yra pakankamai lankstūs kalbant apie medžiagą, su kuria galima dirbti, ir pakankamai konkretūs, universalūs bei struktūruojantys dėl metodinių prieigų įvairovės.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Video

05:21
01:30
01:44

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min