Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 12d. 14:51

Kodėl norime išsaugoti praeitį, ginčijamės dėl kultūrinio paveldo ir ar juo kada nors taps modernizmas?

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė
Partnerio nuotr. / Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė

„Kodėl ir kaip keičiasi skirtingų kartų požiūris į istorinę praeitį, kas yra atminties kultūra ir kaip galime suprasti mus supančią istorinę aplinką?“ – į šiuos klausimus gilinasi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė dr. Marija Drėmaitė drauge su Istorijos fakulteto studentais.

Architektūros istorikė prof. M.Drėmaitė, nagrinėjanti modernizmo istoriją, siūlo pažvelgti į architektūrą kaip į geopolitinių aplinkybių ir Europoje kilusių idėjų išraišką, pavyzdžiui, panagrinėti tarpukario Kauno fenomeną.

Spartų miesto augimą lėmė politinė situacija

Pasak mokslininkės, pasaulinė modernizmo architektūra kaip nenutrūkstamas reiškinys klestėjo 1920–1970 m., o Lietuvos situacija buvo išskirtinė dėl geopolitinių aplinkybių. Komunistiniu laikotarpiu socialistinis realizmas neigė modernizmą kaip formalią architektūrą, „todėl Lietuvos architektūros istorijoje susiformavo net du modernizmo etapai: tarpukario nuo 1920–1940 m. ir pokarinis, arba socialistinis, modernizmas, kuris tęsėsi nuo 1960 iki 1990 m.“, – pasakoja architektūros istorikė.

Lietuvos moderniosios architektūros kontekste išsiskiria Kaunas, kurio nepaprastai spartų augimą taip pat lėmė politinė situacija – 1919 m. tekęs laikinosios sostinės statusas. Miestui reikėjo greitai patenkinti architektūrinius ir urbanistinius sostinės poreikius – modernizuoti infrastruktūrą (mieste nebūta net vandentiekio), kurti naujas įstaigas, statyti gyvenamąsias erdves. Pasak ekspertės, Kaune per mažiau nei du dešimtmečius buvo pastatyta daugiau nei 10 tūkstančių naujų pastatų. Nuo 1930 m. sparčiai keitėsi architektūrinis miesto veidas, architektai projektavo modernistinius pastatus.

Tarpukario Kaunas – Naujosios Europos miestas

Vienas įdomesnių tarpukario Kauno savitumų – nacionalinis modernizmas. „Jis būdingas daugeliui tarpukariu atsiradusių Naujosios Europos valstybių. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui ir žlugus didžiosioms imperijoms, Rytų ir Centrinėje Europoje vyko daug transformacijų. Susikūrė naujos nacionalinės valstybės (Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija ir kitos), kurios siekė „pasivyti“ senąją Europą, kūrė naujas sostines. Siekta atsikratyti imperinio palikimo ir kurti modernių miestų įvaizdį. Tam pasitelkta modernistinė architektūra, simbolizavusi higieniškumą, švarą, naują sveiką gyvenimo būdą. Tačiau modernizmas buvo internacionalinis stilius, o naujosioms valstybėms buvo svarbu pabrėžti nacionalinį savitumą“, – pabrėžia prof. M.Drėmaitė ir priduria, kad tokie procesai – įdomus reiškinys kultūros istorikui.

Pasak M.Drėmaitės, visos jaunos valstybės panašiai kūrė nacionalinį stilių, ieškodamos atspirties etninėje kultūroje, kurią laikė grynuoju tautinės kultūros šaltiniu: „Moderni architektūros išvaizda buvo jungiama su etniniu paveldu, tą puikiai iliustruoja Kauno centrinis paštas – fasadas modernus, su dideliais langais ir plokščiu stogu, o interjero dekoras sukurtas remiantis tautiniais raštais, kaimiško rankšluosčio ornamentais. Įdomu, kad ir tuomet vyko ginčai tarp modernistų ir tradicionalistų, kurie teigė, kad modernizmas nepakankamai išreiškia tautos dvasią.“

Urbanizacija formavo naują miesto viziją

Nuo XIX a. vidurio pastebima itin sparti miesto „veido“ kaita. Architektūros istorikė pasakoja, kad priežasčių buvo ne viena – sparčiai kilo pramonė, buvo tiesiami geležinkeliai, į miestus plūdo darbininkai, priemiesčiuose pradėjo dygti daugiaaukščiai namai su nuomojamais butais. Kadangi pramonė – tarši, iškilo poreikis kurti rekreacijos vietas – miesto parkus ir sodus. Pasikeitus miestų gyventojų sanklodai, atsirado daugybė specifinių pastatų, kurių anksčiau nebuvo: tai geležinkelio stotys, fabrikai, nuomojami butai, teismų rūmai, kultūros erdvės – teatrai, muziejai.

„Sparčiai augančius miestus reikėjo reguliuoti ir planuoti, todėl susiformavo nauja mokslo šaka – urbanistika. Kuriant naują modernaus miesto viziją pirmiausia akcentuota techninė modernizacija – vandentiekis, kanalizacija, gatvių tiesinimas ir platinimas, viešasis susisiekimas, pigių daugiabučių gyvenamieji rajonai. Suformuota funkcinio zonavimo idėja, siūlanti atskirti darbo, fabrikų zoną nuo gyvenamosios ir sukurti atskiras rekreacijos teritorijas. Tuo metu tikėta, kad tai pagerins miestiečių gyvenimą. Tarpukario Kaune galima matyti modernios urbanizacijos atspindžius“, – teigia profesorė.

Architektai studijavo Vakarų Europoje

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, 1918–1919 m. į Kauną atvažiavo nemažai lietuvių specialistų, baigusių mokslus Sankt Peterburge. Tačiau specialistų labai trūko, todėl apie 1919 m. buvo priimtas sprendimas skirti valstybines stipendijas geriausiems studentams, norintiems studijuoti užsienyje. Buvo siekiama, kad kuo daugiau vakarietiškai išsilavinusių jaunuolių sugrįžtų į Lietuvą ir dirbtų valstybės institucijose. Prof. M.Drėmaitės teigimu, tarpukario modernizmas Kaune glaudžiai susijęs su architektais, studijas baigusiais Vakarų Europoje.

1923 m. į Kauną pakviestas urbanistas Marius Frandsenas iš Kopenhagos parengė miesto plėtros planą kartu su miesto architektu Antanu Jokimu. „Labai įdomus ir šiuolaikiškas planas, paremtas miesto-sodo idėja. Tai XX a. pradžios urbanistinė idėja, akcentuojanti sveiką gyvenimo būdą, siekianti suderinti miesto ir kaimo bruožus. Mieste atsiranda daug želdinių, namai statomi žalumoje paskendusiuose sklypuose, atitraukti nuo gatvės perimetro, projektuojamos netaisyklingos gatvelių linijos. Šiuo laikotarpiu Kaune įgyvendintas Žaliakalnio projektas, kuris iki šiol išliko svarbus tokio urbanistinio planavimo paveldas. Tai nėra vien tik architektūra, bet ir gatvių suplanavimas, apželdinimas, Ąžuolyno parkas kartu su sportui skirtais statiniais“, – pasakoja istorikė.

Kultūros paveldo žinios pritaikomos įvairiose srityse

Ar modernizmas ir modernūs miestai gali tapti paveldu? Šis reiškinys plačiai nagrinėjamas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro ir paveldosaugos magistrantūros studijose. Pasak dėstytojos, svarbu mus supančią aplinką suvokti kaip politinių, socialinių ir kultūrinių idėjų išraišką: „Svarbu suprasti idėjinį pagrindą, kuris inspiravo fizines išraiškas. Mūsų studijos apima ir kultūros istoriją, ir paveldo teoriją. Keliame klausimus: kodėl žmonės nori saugoti praeitį, kodėl kyla tiek daug ginčų dėl kultūros paveldo, ar iš tiesų paveldas yra vienijantis, kodėl keičiasi skirtingų kartų požiūris į istorinę praeitį, kas yra atminties kultūra, kuo ji skiriasi nuo fizinio paveldo saugojimo?“

Pagrindinė šių studijų programų užduotis – išugdyti studentų kritinį mąstymą, gebėjimą analizuoti ir dirbti su įvairiais informacijos šaltiniais. Kultūros istorikai įgyja ir administravimo pagrindus, gebėjimus valdyti ir rengti projektus.

Kultūros istorikai įsidarbina pagal specialybę įvairiose srityse: tai kultūros paveldo administravimas, muziejai, archyvai, nevyriausybinės organizacijos, atminties institucijos, turizmo sektorius ir kitos kultūros bei paveldo industrijos.

Remiamas turinys
Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

01:52
00:32
01:28

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min