Dabar populiaru
Publikuota: 2013 gruodžio 30d. 10:17

Kas, po velnių, tas KSU?

Kazimiero Simonavičiaus universitetas
Maksim Frantovskij nuotr. / Kazimiero Simonavičiaus universiteto žurnalistikos specialybės pirmo kurso studentai.

Jau ketvirtas mėnuo, kai aš mokausi Kazimiero Simonavičiaus universitete. Suskamba telefonas – brangiausioji mama. „Klausyk, sako ji, mes čia dabar kalbam su Nijole apie tave. Tu žurnalistiką studijuoji, ane? Politinę komunikaciją IR žurnalistiką. Tai jo, tai vienas ir tas pats. O klausyk, šita, kaip ten vadinasi? Kazio Simonaičio verslo...? Mama, Kazimiero Simonavičiaus universitetas.“ Ir šitaip man mama trečias mėnuo iš eilės.

Ką jau kalbėti apie naujus žmones, sutiktus po rugsėjo pirmosios, darbdavius darbo pokalbių metu, senus pažįstamus. Visi manęs klausia to paties, kas, po velnių, tas KSU?

Nemeluosiu ir neišsisukinėsiu, pati neturėjau nė menkiausio supratimo, kad toks dalykas kaip K.Simonavičiaus universitetas egzistuoja, iki kol man apie jį praėjusių metų balandį neužsiminė draugė.

Metai atgal: aš – istorijos studentė Kaune, suprantu, kad nėra čia gyvenimo, siunčiu istoriją velniop, pasiimu akademines atostogas ir, kaip priklauso kiekvienam lietuviui, bent trumpam šaunu paragauti gyvenimo Anglijoje.

Pusė metų atgal: aš – padavėja, arba, gudriau tarus, renginius aptarnaujanti darbuotoja, jau iki soties prisiragavusi gyvenimo Anglijoje suku planą, kaip čia grįžus į Lietuvą. Na, problema gal ne kaip, bet ką grįžus veikti. Istorija nebevilioja, Kaunas taip pat jau skersai ir išilgai išbandytas ir pažintas, norisi kažko kito. Ir štai, draugė sako, šauk į Vilnių, gyvensi su manimi, galėsi čia studijuoti. O studijuoti aš noriu. Tik problema – ką?

Draugė sako, šauk į Vilnių, gyvensi su manimi, galėsi čia studijuoti. O studijuoti aš noriu. Tik problema – ką?

Nuoširdžiai pasakysiu, nesu „šviesiausias“ vaikas šeimoje, neturiu jokių talentų, nesu niekam per daug gabi. Na, žinote, kiti moka visokias matematikas, chemijas ar fizikas. Nuo vaikystes žino, kad nori būti medikais, santechnikais, architektais ar kepėjais.

O štai aš – dievaži, ko noriu iš gyvenimo aš? Noriu veikti kažką įdomaus, noriu studijuoti kažką tokio kieto. Ir štai draugė sako, o kaip KSU? Ten visai įdomios specialybės. Na... o kas tas KSU? Ir štai draugė mane nukreipia į universiteto puslapį, skaitau ten dėstomų specialybių aprašymus ir, velnias, išties skamba įdomiai. Draugė gūžteli pečiais: „Nežinau, pamėgink, aš juos žinau tik iš plakatų, kuriuos užmačiau Coffee Inn‘e“.

Ir pamėginau. Grįžau namo ir leidausi į šią avantiūrą. Susitvarkiau dokumentus, stojau, įstojau. Atėjo rugsėjis. Išsigandau. Grupės mažos, pastatas mažas. Žodžiu, supanikavau, kas ir kaip.

Bet tada atėjo rektorius su dailiu kavos puoduku, atsigėrė gurkšnį, šyptelėjo ir sako: „Tai kaip jums čia patinka, ką būtų galima keisti, tobulinti? Turite idėjų? Puiku, ateikit pas mus, mes visada jums padėsime.“ Galvoju, rektorius išprotėjo. Norite pasakyti, kad aš nesu tik mažas sistemos sraigtas? Norite pasakyti, kad aš kažką reiškiu? Nepatikėjau. Juk aš ne naivi, dvejus metus jau mokiausi universitete. Dvejus metus mokiausi grupėse tai po 300, tai po 120 ar po devynis studentus. Aš žinau, kaip jie yra vertinami ir ko iš jų tikimasi. Arba kitaip, žinau, ko iš jų niekas nesitiki ir neskatina.

Paskaitos, dėstomos mažoms grupėms, tampa savotiškai intymios. Visi drąsiai diskutuoja, reiškia nuomonę ir, svarbiausia, tavo nuomonės yra klausomasi.

Tačiau likti skeptiškai ilgam nepavyko. Nežinau, pagal kokius kriterijus čia kviečia dėstytojus ir nežinau, ar čia tik mano grupei taip pasisekė šį pusmetį, bet visos paskaitos yra kitokios.

Kitokios mano, kaip jau studijavusios, akimis. Paskaitos, dėstomos mažoms grupėms, tampa savotiškai intymios. Visi drąsiai diskutuoja, reiškia nuomonę ir, svarbiausia, tavo nuomonės yra klausomasi.

Visi tarytum yra užsikrėtę rektoriaus nešiojamu „tu gali daugiau, daug, viską“ virusu. Iš tavęs reikalauja daug, nes paprasčiausia tavimi tiki, kad tu tai gali padaryti. O jei kyla sunkumų – visada yra pasiryžę padėti.

Ir, žinote, kas keisčiausia? Čia vyksta kitokie mainai, nei daugelyje Lietuvos mokymosi įstaigų. Čia studentas nėra klientas, sumokantis pinigus ir pasiimantis diplomą. Bet štai čia tau duoda sąlygas mokytis, kurti, save realizuoti. Čia tau duoda nenutrūkstamą srautą informacijos, tarp kita ko – įdomios, tokios up to date, ir ne subjektyvios. Čia tau yra suteikiamas šansas sukurti save. Ir, kaip viso to priedas, – duodamas dar ir diplomas.

Tad kas po velnių yra tas KSU? Atsakymas paprastas. Tai galimybė išrasti savo ateitį.

Dainora Jociūtė yra K.Simonavičiaus universiteto politikos komunikacijos ir žurnalistikos specialybės pirmo kurso studentė. Šios specialybės studentai pagal sutartį su K.Simonavičiaus universitetu portale 15min.lt atlieka žurnalistikos praktiką nuo pat pirmo kurso.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:39
02:09
06:57

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min