Vyriausybės atstovai šių problemų sprendimą mato visų aukštųjų sujungime į du universitetus – Vilniaus ir Kauno. Tačiau rektoriai tvirtina, kad tik mechaninis sujungimas situacijos nepakeistų, nes reikalinga tikra integracija, iki kurios – dar labai tolimas kelias.
Istorinėje prezidentūroje šią savaitę susirinkę penkių Kauno aukštųjų mokyklų – Lietuvos kūno kultūros akademijos, Aleksandro Stulginskio, Lietuvos sveikatos mokslų, Kauno technologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų vadovai pripažino – universitetai privalo greičiau reaguoti į Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius pokyčius, labiau įsiklausyti į visuomenės poreikius ir lūkesčius. „15min“ skaitytojų dėmesiui – pokalbis su KTU rektoriumi Petru Baršausku.
– Verslininkai, politikai, eiliniai žmonės ir patys studentai teigia, kad Lietuvos universitetai yra pernelyg atitolę nuo praktikos. Esą, baigus aukštąją mokyklą, jaunam, daug žinių turinčiam žmogui sunku įsilieti darbo rinką, labai nedaug jų ryžtasi savarankiškai veiklai. Ar iš tiesų šis atotrūkis toks didelis?
– Atotrūkis tikrai yra. Nebūčiau teisingas ir garbingas, jei sakyčiau, kad viskas yra gerai. Pagrindinės verslo ir pramonės įmonių pastabos yra, kad studentas neateina praktiškai paruoštas. Žinoma, yra dvi medalio pusės. Grynus praktikus turi ruošti kolegijos. Nesakau, kad universitetas turi ruošti tik teoretikus, filosofus. Turi būti derinys. Universitetas turi būtinai girdėti ir jausti, ko iš jo nori aplinka, visuomenė. Mes girdime tas pastabas ir praktinį parengimą stengiamės gerinti.
Kaip tą darome? Pritraukdami verslo, pramonės atstovus į įvairias struktūras. Įkūrėme Verslo tarybą, kurioje verslo lyderiai mums sako, ko mums labiausiai trūksta. Pertvarkydami studijų programas, stengiamės įtrauki praktikus. Taip pat bandome įtraukti kuo daug dėstytojų praktikų, atėjusių iš verslo, pramonės.
Kalbamės ir ministerija, siūlydami prailginti ir užfiksuoti tikslesnį praktikos atlikimo laiką. Siekiame, kad visą semestrą jaunas žmogus praleistų arba pramonės įmonėje, arba verslo struktūroje. Būtų įdarbintas ir ne pagalbinį darbą, o būtent pagal savo specialybę.
Labai svarbus ir mokslo parkų vaidmuo. Kokia yra slėnių, atviros prieigos centrų esmė? –
Komercializuoti mokslinę idėją. Nuo idėjos iki įmonės, iki produkto sukūrimo.
Universitete turi būti vykdomi ir fundamentiniai tyrimai. Tačiau ekonominė situacija nėra tokia gera, kad galėtum sau leisti vien fundamentinius tyrimus. Reikia balanso.
– Garsiai Vyriausybės sudarytos darbo grupės pristatyta šalies universitetų sujungimo į Kauno ir Vilniaus idėja „numirė“?
– Tai buvo labiau deklaratyvi idėja. Reikia pripažinti, kad realiai šiandien ji neįgyvendinama. Nerealu ją įgyvendinti ir techniškai, nes universitetų steigėjas yra Seimas, todėl šią idėją reikia „perleisti“ per Seimą. Ar įsivaizduojate, kad Seime būtų nubalsuota už tai, kad vienas universitetas būtų Vilniuje ir vienas – Kaune.
Norint padaryti viską civilizuotai ir gerai, reikia labai didelių pinigų. Tai rodo Suomijos, Danijos pavyzdys, kurioje iš 12 liko 6 universitetai. Darbo grupėje nebuvo analizuota materialinė sujungimo pusė, svarstyta tik idėjiniame lygmenyje. Techniškai tai dar tolimas kelias.
– Sklandžiam aukštųjų mokyklų sujungimui koją kiša ir asmeninės jų vadovų ambicijos?
– Sąžiningai šnekant, taip. Jei iš tiesų norime tai padaryti, turime peržengti savo ambicijas, savo interesus, būti aukščiau savo ambicijų.
– Tačiau esate minėjęs, kad Kauno universitetai, rektorių lygmenyje, vėl pradėjo kalbėtis?
– Galiu paatvirauti, kad tarp trijų didžiųjų Kauno universitetų – KTU, VDU ir LSMU – vyksta pokalbiai. Pavyzdžiui, kodėl visuose penkiuose Kauno universitetuose yra informatikai? Kodėl jų negalėtų aptarnauti vienas centras? Tas pats ir su matematika. Bandome kalbėti apie tokius dalykus. Čia ir būtų tikroji integracija, reiškianti kaštų taupymą, efektyvumą, kokybės „kilstelėjimą“.
Tiesa, tokie suėjimai nėra dažni. Kiek pamenu, berods 1995-1996 m. buvo bandymas kalbėti apie universitetų asociacija Kaune. Buvo pasirašytas dokumentas, galėjęs tapti pirmuoju žingsniu į integraciją. Bet visa tai nutrūko ir 15 metų nieko nevyko. Galbūt jau subrendome, atsirado kritinė masė idėjoms įgyvendinti.
