Švietimo ekspertai ir praktikai vieningai sutaria – norint ugdyti ateities lyderius, pirmiausia turime pakeisti pačią „nesėkmės higieną“. Saugumo atmosfera teoriškai pradedama kurti vadovo kabinete, tačiau savo tikrąją vertę ji įgauna tik tada, kai pasiekia klases.
Kai mokinys ar mokytojas nebebijo bandyti dar kartą, nes žino, kad nebus pasmerktas, prasideda tikrasis augimas. Būtent tokį požiūrio lūžį skatina „Tūkstantmečio mokyklų“ (TŪM) švietimo pažangos programa, kurios ašyje – ne reitingai, o psichologinis saugumas klysti ir mokytis.
Ne visos nesėkmės vienodos: kaip jas „skaityti“?
Viena didžiausių mūsų klaidų – visų nesėkmių suplakimas į vieną krūvą. „OVC Consulting“ vadovas Paulius Avižinis pabrėžia, kad klaida savo esme yra tiesiog duomenys, padedantys mums koreguoti veiksmus. Tačiau, remiantis Harvardo profesorės Amy Edmondson įžvalgomis, labai svarbu tuos duomenis mokėti perskaityti.
Mes turėtume vengti bazinių klaidų srityse, kurias jau išmanome (pavyzdžiui, ne tam adresatui išsiųsto laiško), tačiau privalome išmokti „švęsti“ intelektualias nesėkmes. Pastarosios yra neišvengiama kaina, kurią mokame eksperimentuodami naujose srityse.
Jei mokytojas išbando naują metodiką ir ji „nepasiteisina“, tai nėra pralaimėjimas – tai vertinga žinia, kad šis kelias neefektyvus. P.Avižinis pastebi, kad klaidų toleravimas neturi virsti aplaidumo pateisinimu, tačiau be drąsos rizikuoti neįmanomas joks progresas.
Pamoka – ne atviros širdies operacija
Šiaulių r. Kuršėnų Pavenčių mokyklos-daugiafunkcio centro vadovė Asta Lesauskienė pokalbio metu iškėlė esminę mintį: mes linkę per daug dramatizuoti tai, kas vyksta mokykloje. „Mes juk ne priėmime dirbame, ne gyvybes gelbstime. Jei vaikas neišsprendė matematikos uždavinio, niekas nemirė“, – sako ji.
Ekspertai pastebi, kad švietime mums trūksta adekvataus reagavimo. Dažnai į mokinio ar mokytojo klaidą aplinka reaguoja taip, tarsi būtų įvykusi tragedija. Tačiau suvokimas, kad mokymosi procesas nėra „atviros širdies operacija“, padeda sukurti reikiamą psichologinį atstumą.
Tai leidžia į klaidą žiūrėti kaip į darbo įrankį, o ne asmeninę katastrofą. Šis „atstumas“ tarp žmogaus vertės ir jo padarytos klaidos yra kertinis akmuo kuriant saugią bendruomenę.
Autoritetas be kaukės: „Aš nežinau“ galia
Tikrasis pasitikėjimas bendruomenėje prasideda nuo vadovo ir mokytojo pažeidžiamumo. Paulius Avižinis prisimena lūžio tašką savo mokyklos laikais, kai biologijos mokytoja prieš visą klasę prisipažino: „Aš neturiu atsakymo, aš nežinau“. Tai nesugriovė jos autoriteto – priešingai, sukūrė milžinišką pagarbą. Jei mokytojas gali klysti, vadinasi, saugu klysti ir mokiniui.
Asta Lesauskienė šį atvirumą taiko kasdienybėje. Ji neslepia, kad jos pačios kelias į švietimą prasidėjo nuo „nesėkmės“ – neįstojus į svajonių režisūros studijas. Tačiau būtent šis posūkis ją atvedė ten, kur ji šiandien keičia šimtų vaikų gyvenimus.
Ji griauna hierarchinius barjerus: mokykloje mokiniai į ją kreipiasi vardu – „Direktore Asta“. Tai ne pagarbos trūkumas, o žmogiškas ryšys, leidžiantis vaikui drąsiai užsukti į kabinetą.
„Mokiniai jau patys ateina, siūlo savo idėjas ar net mane perspėja: „Žiūrėkit, direktore, gal mes čia kažko neapgalvojome, gal galime daryti kitaip?“ – džiaugiasi A. Lesauskienė.
Nuo „lojančios mergaitės“ iki emocinio saugumo
Kurti pasitikėjimą mokykloje, pasak vadovės, yra „žvėriškas darbas“. Kartais tai reiškia gebėjimą atlaikyti tėvų spaudimą, kai šie reikalauja nubausti mokytoją už namų darbus, o kartais – priimti vaiką tokį, koks jis yra čia ir dabar. A.Lesauskienė pasakoja apie į pirmą klasę atėjusią mergaitę, kuri lojo ir kandžiojosi. Tokiose situacijose dešimtukų reitingai praranda prasmę – svarbiausia tampa tai, ar vaikas jaučiasi saugus augti savo tempu.
TŪM lyderystės ekspertė Rūta Petrylaitė priduria, kad klaidų baimė dažnai kyla iš mūsų noro atrodyti tobuliems, tačiau būtent pažeidžiamumas yra konstruktyvaus santykio pagrindas. Kai vadovai ir mokytojai nustoja bijoti „prarasti veidą“, jie atveria duris vadinamajai „augimo mąstysenai“ (angl. growth mindset). Tai suvokimas, kad intelektas nėra fiksuotas, o klaidos yra „smegenų treniruotė“, o ne gebėjimų trūkumo įrodymas.
Kaip tai įgyvendinti praktiškai?
Sveikai klaidų kultūrai ugdyti nereikia sudėtingų mokslinių metodų – užtenka keisti kasdienius įpročius. Pavyzdžiui, po nepavykusio projekto lyderiui verta klausti ne „kas kaltas?“, o „kas trukdė pasiekti rezultatą?“. Tai perorientuoja smegenis iš baimės į problemų sprendimą.
Galima pasinaudoti ir Brené Brown siūlomu „leidimo sau lapeliu“ – prieš svarbų įvykį tiesiog užsirašyti sau leidimą klysti ar jaudintis. Taip pat naudingas „Johari lango“ modelis: kuo atviriau lyderiai dalijasi savo vidiniu pasauliu, tuo labiau komanda jais pasitiki ir drąsiau eksperimentuoja.
Asta Lesauskienė primena paprastą, bet dažnai pamirštamą tiesą: „Švietime svarbiausia – mylėti save. Jei tu pats save myli, tu mylėsi ir vaikus. Nelaimingas, savęs nemylintis mokytojas negali išmokyti vaikų būti laimingais. Tad leiskime sau klysti, leiskime sau būti netobuliems ir tiesiog džiaukimės kiekviena minute mokykloje“.
Visą pokalbį „Drąsa klysti garsiai. Kai nesėkmės ugdo lyderystę“ - Tūkstantmečio mokyklų programa - Tūkstantmečio mokyklų programa“ klausykite čia.
Programa finansuojama #NextGenerationEU lėšomis.
