Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 15d. 14:13

Kristina Damanskienė: Mama ateina į mokyklą

Kristina Damanskienė
Edvardo Jurgaičio nuotr. / Kristina Damanskienė

„Aš niekada nepiešiu gražiai!“ – griežtai nukirto Povilas, namų darbų parsinešęs neužbaigtą piešinį. Vidury balto lapo it susilydžiusi ant šono dribo geltona vaza, o iš jos kyšojo trys žali stagariukai. „Siurrealistinis darbas“, – šyptelėjau. O sūnui buvo nejuokinga. Piešti jam – tikra kančia.

Padėti savo vaikui niekaip negalėjau. Tik prisiminiau, kaip ketvirtoje klasėje pati piešiau vazą, pastatytą ant mokytojos stalo. Nepavyko nupiešti stalo kojų, todėl vazą „pastačiau“ ant geltonos dėžės. Fone nutapiau langą su visomis užuolaidomis. Šešėlį užmiršau, nes buvo gražu ir taip.

Mokytoja manė kitaip. „Piešk kitą. Tavo vaza panaši į kibirą. Ir dar be šešėlio“ , – pasakė ji, ant piešinio užraičiusi didelį ir riebų raudoną iksą. Amen vazai. Kitos nepiešiau. Nebuvo kada, nes verkiau. Juk taip stengiausi...

Taip, suprantu, galėjau geriau, jei mokytoja būtų padėjusi... Tačiau ar tas raudonuojantis iksas buvo pagalba?

Taip, suprantu, galėjau geriau, jei mokytoja būtų padėjusi... Tačiau ar tas raudonuojantis iksas buvo pagalba?

Ne, jis kirto man per galvą ir savivertę. Jaučiausi taip lyg ta vaza būtų užkritusi ant manęs ir skaudžiai sutrenkusi galvą. Jei piešti sugebu tik kibirus be šešėlių, gal geriau nepiešti išvis?

Tą akimirką, kai sūnus grįžo su alpstančia vaza, stojau į akistatą su savimi. Iš giliausių sielos kampelių į paviršių išlindo tasai mokytojos iksas, dešimtmečiams paženklinęs mano santykius su daile. Išsigandau, kad taip nenutiktų ir vaikui. Nežinojau, ką pasakyti. Tik pažadėjau vaikui, kad kartu nueisim pas mokytoją ir paklausim, ką gi su tuo piešiniu daryt.

Kitą rytą pakeliui į mokyklą sūnus žvilgčiojo į mane lyg ieškodamas palaikymo. Jaudinausi ir aš. „Ar jam būtina gražiai piešti? Gal galima negražiai?“ – galiausiai paklausiau mokytojos Rykantės. Jos veide nušvito šypsena, kuri visas baimes kaipmat nuvijo šalin. „Visi piešiniai yra gražūs, – atsakė ji. „Matai, graži ta tavo vaza, tik gal reiktų užbaigti ją“, – dabar jau žinojau, ką pasakyti sūnui. Vaikas kurį laiką dar spyriojosi, tarsi išvis norėdamas išvengti piešimo.

Per pokalbį sužinojau, kodėl kai kuriems vaikams nepatinka piešimas. Pasirodo, jeigu smulkioji motorika silpnesnė, piešimas pareikalaus nemažai pastangų ir dėl to nebus malonu. Tačiau ilgainiui treniruojantis ir lavėjant rankai dailė nebebus našta. Gal vertėtų sūnų užrašyti į keramikos būrelį? Juk darbas moliu labai lavina ranką.

„Tikrai ne!” – tokia buvo pirmoji sūnaus reakcija į mudviejų pasiūlymą. Argumentas, jog bus lengviau rašyti ir piešti, nesuveikė. „Keramikos būrelis vyksta antradieniais per tikybą, tad vietoj tikybos tau bus keramikos pamoka ir aš tikrai tave palydėsiu. Pabandom vieną kartą, o tada galėsim spręsti“, – ši mokytojos frazė suveikė stebuklingai. To vieno karto užteko. Dabar namuose visos lentynos ir komodos nudėliotos molio dirbiniais.

Vėliau aiškiai pastebėjau dėsningumą – didžiausios problemos kyla tuomet, kai apie jas nesikalbame su mokytoja.

Vėliau aiškiai pastebėjau dėsningumą – didžiausios problemos kyla tuomet, kai apie jas nesikalbame su mokytoja. Tėvai mato problemą, ją įvardija, bet neprašo pagalbos. Gal tiesiog drovisi prieiti ir kalbėti, gal tikisi, kad mokytoja pati pamatys ir viską ištaisys. O kartais tiesiog nesmagu pripažinti, kad mūsų vaikas – ne pats geriausias.

Nežinau, kas šiandien būtų buvę su mano sūnumi, jei pirmuosius metus nebūčiau buvusi arti mokyklos. Povilas nedegė noru mokytis. Tie metai buvo nuolatinis ribų ir taisyklių išbandymas. Nors mokykloje jis elgėsi pavyzdingai, parėjęs namo pavirsdavo nesuvaldoma stichija. Ilgai nesupratau, kas čia vyksta. Kol po kurio laiko išgirdau mokytojos žodžius, kad mokykloje vaikas puikiai supranta ir jaučia ribas. Tačiau laikydamasis taisyklių jis pavargsta, nes iš prigimties žmogus visada nori jas išbandyti ir peržengti. Ir kadangi maištauti neišdrįsta, namuose kuo įvairiausiais būdais tikrina tėvus.

Tada ima lakstyti kuprinės ir pieštukai. Vaikas gali valandą sėdėti ir burbuliuoti, kad tikrai jau daugiau nieko nerašys, nes mokykloje daug rašė. Ranka pavargo. Tik kažkodėl nuovargis stebuklingai praeina paėmus telefoną.

Edvardo Jurgaičio nuotr./Kristina Damanskienė
Edvardo Jurgaičio nuotr./Kristina Damanskienė

Tai matydama pasiryžau nubrėžti labai storas ir tvirtas ribas: „Telefonas bus tavo tik tada, kai atliksi visas užduotis. Ir tik nuo tavo darbo priklauso, kada tai bus“. Pirmas dienas nebuvo nei iki galo padarytų namų darbų, nei telefono. Buvo kibiraičiai ašarų, galvoje rūkstančių pykčio kaminų porelė, nauja ir šiek tiek stresą kelianti klumpakojo versija. Ir bandymas įvairiausiomis tonacijomis įkalbėti mamą tą telefoną duoti. „Ne“, – toks būdavo mano atsakymas.

Pastebėjau, kad su baime laukiu akimirkos, kai pasiimsiu sūnų iš mokyklos ir viskas prasidės iš naujo... Rūpesčių jau ir taip per akis – ant rankų sūpavau kūdikį, sijono įsitvėrusi lakstė keturmetė dukra... Todėl imdavau žegnotis, ruošdamasi dar vienam popietės košmarui su vaiko atsikalbinėjimais.

„Nebežinau, ką daryti“, – taip ir pasakiau mokytojai Rykantei. O ji mane ėmė raminti: „Viską darote gerai, reikia laiko“. Jei ne tas nuraminimas, greičiausiai būčiau pasidavusi ir dėl šventos ramybės įbrukusi vaikui telefoną į rankas. Tyla ir ramybė viliojo.

Mokytoja buvo teisi. Labiausiai reikėjo laiko.

Mokytoja buvo teisi. Labiausiai reikėjo laiko. Ribų išbandymai švelnėjo ir retėjo, o galiausiai visai prapuolė. Dabar mano trečiokas kartais lyg manęs, lyg savęs paklausia: „Galėčiau imti telefoną, bet juk namų darbai nepadaryti. Tai reiks daryti, ane?“ „Ane“, – atitariu. Pasigirsta ilgas atodūsis ir tempiamos kuprinės garsas. „Kokybiška kuprinė, – topteli mintis. – Daug turėjo ištverti“.

Daug ištverti turėjo ir vaikas. O man buvo gaila, kad jis kenčia. Taip norėjau, kad jo emocijos būtų tik rožinės ir pūkuotos, kartais visai pamiršdavau, kad vaikui reikia natūralių pasekmių. Mokytoja man ne kartą patarė leisti vaikui neatlikti namų darbų. Lai nedaro ir pajunta natūralias pasekmes. Iš kur jis gali žinoti, kas ir kaip bus neatlikus namų darbų, jei visada juos atliks? Net patys pavyzdingiausi mokiniai turi sulaužyti vieną kitą taisyklę, kad taptų dar stipresni.

Tačiau man buvo baisu: „Kaip čia dabar aš galiu leisti jam bimbinėti, kai kuprinėje spirga namų darbų kalnas“. Vis dėlto kartą pabandžiau. Kitą dieną sūnus nuėjo į mokyklą ir neturėjo jokio paaiškinimo, kodėl neatliko namų darbų. Grįžęs namo prisipažino, kad jam buvo gėda. Tądien net nenusirengęs puolė prie sąsiuvinių – taip stipriai jam norėjosi kuo greičiau ištaisyti padėtį.

Tądien net nenusirengęs puolė prie sąsiuvinių – taip stipriai jam norėjosi kuo greičiau ištaisyti padėtį.

Vis dėlto ir tada nesusilaikydavau dalies darbų nedariusi už jį. Ne kartą lydėjau jį iki mokytojos stalo, kad atsiskaitytų už perskaitytą knygą. Jis nedrįsdavo prieiti pats, o perskaitytų knygų krūvelė augo ir augo. Laikas ėjo, o niekas nesikeitė. Pasikalbėjau su mokytoja, pripažindama, jog nežinau, kaip vaikui suteikti drąsos. Ji ramino – lūžio laikas ateis. Tereikia jį paskatinti. Tą rytą mokytoja mums abiems pasakė: „Šiandien dar leidžiu tavo mamai palydėti tave iki manęs atsiskaitant knygą. Bet tu jau esi sumanus ir patyręs vaikas ir esu tikra, kad kitą kartą tau jau pačiam pavyks prieiti ir pasakyti, kad nori atsiskaityti. Gal nori pabandyti dabar? Mama pabus šalia ir mes tarsi pasirepetuosime.“ Tai buvo genialu. Man tereikėjo stovėti šalia. Vaikas jautėsi saugus ir atsiskaitė pats, be mano pagalbos. Kitąsyk palydėjau iki klasės, bet nėjau į vidų. Dar kitą kartą atsisveikinome ant laiptų ir palinkėjome vienas kitam sėkmės.

Vis bendraudama su mokytoja, kartą pajutau norą jai padėti. Nors visiškai neturėjau idėjų, ką galėčiau padaryti, pasiūliau: „Jei tik galiu kuo padėti, padėsiu, tik sakykit“. Kartais tapdavau tarpininke tarp tėvų ir mokytojų – pasidalindavau mokytojos duota informacija ir patarimais, skatindavau tėvus dalyvauti mokyklos veikloje, perduodavau mokytojai tėvų nuogąstavimus. Imdavausi inciatyvos ten, kur galėjau kažkuo prisidėti. Būdama klasės seniūne po kurio laiko tapau ir tėvų klubo, o vėliau – ir mokyklos tarybos nare.

Tuos, kurie turėjo bėdų, skatinau eiti pas mokytoją ir tiesiog sakyti tai, kas guli ant širdies.

Tuos, kurie turėjo bėdų, skatinau eiti pas mokytoją ir tiesiog sakyti tai, kas guli ant širdies. Juk kartais užtenka paprasčiausio pokalbio ir viskas ima taisytis. Problema, kuri atrodė milžiniška, ima ir susitraukia iki mažo grūdelio. Ilgainiui pastebėjau dėsningumą – jei tėvai mokyklos gyvenime nedalyvauja, vaikas praranda aiškiai suvokiamas ribas ir ima jų ieškoti per netinkamą elgesį. Ir atvirkščiai – jei tėvai periodiškai ateina į mokykla ir bendrauja su mokytoja, vaikas pasitempia.

Tačiau kartais... pasitempia ir tėvai. Štai aš mokykloje prisiminiau nuo vaikystės lydėjusią svajonę: „Noriu būti mokytoja“. Ėmiau apie tai garsiai, be baimės ir drovumo kalbėti. Magėjo pamatyti tą pačią tikriausią mokyklos virtuvę, o asmenines patirtis paversti raketiniu kuru, užkuriančiu kūrybinius varikliukus.

Išgirdusi kvietimą dirbti mokytojos padėjėja, varliokiškais šuoliais pasileidau iš mokyklos. Galvoje ūžė garvežiai, krūtinėje lizdus krovė špokai, o veide spindėjo šypsena.

Pirmąją dieną į darbą ėjau įsikibusi Povilui į ranką. Šilti piršteliai slidinėjo lediniame mano delne. Pasiekus antrąjį aukštą, mums reikėjo išsiskirti. „Mama, tu esi pati geriausia. Ir būsi pati geriausia mokytoja. Duok penkis!” – suplojom delnais. Jis nuėjo, o aš dar kurį laiką atstatinėjau širdies ritmą.

Tądien net žingsniai koridoriuje aidėjo kitaip negu įprasta. Nedrąsiai įėjusi į 208 kabinetą apsidairiau. Ant geltono stalo stovėjo marga vaza. Tobulai tiesi ir daili. Nuo jos dribo išsilydęs ir kreivas šešėlis. Apsidžiaugiau suvokusi: žiūrėdama į ją, jau nebematau riebaus, raudono ir nemalonaus ikso.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Talentingi vaikai

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min