„Jeigu kalbame apie konkretų atvejį, manau, sugebėsime nenugrūsti šito vaiko į kažkokį socializacijos centrą, bet tiesiog atrasime priemones. Tam gali tarnauti netgi sporto būrelis, kuris ugdo vaiko požiūrį į tai, kas yra fizinė jėga ar vyriškumas, kad tai nėra agresija. Kad tai – vyriškas pasididžiavimas savo fizinėmis galimybėmis padedant, demonstruojant tai, kas Rytų kovos menų kultūroje yra riterystė“, – ketvirtadienį žurnalistams komentavo ministras.
Jis, reaguodamas į nepilnamečių mokinių smurtą ir reketą vienoje uostamiesčio mokyklų, teigė, kad šis atvejis turi versti mus keisti požiūrį į ugdymą – esą apie patyčias ir smurtą su vaikais ir jų tėvais turime pradėti kalbėti dar ankstyvoje vaikystėje.
„Tas atvejis turi mus dar labiau versti mokyti keisti požiūrį į ugdymą, ir matyti, kad labai anksti reikia – ikimokyklinėse įstaigose – pradėti matyti kiekvieną vaiką. Matyti kiekvieno vaiko aplinką, šeimą, kitas aplinkybes, kurios formuoja jo gebėjimą suvokti savo emocijas, atsakomybę, tėvų, šeimos atsakomybes ir pareigų klausimus“, – dėstė A.Monkevičius.
Viceministrė: mokytojui turi būti nurodyta, ką daryti
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje jis susitiko su suinteresuotų institucijų atstovais ir aptarė trūkumus sistemoje, kuriuos reikia taisyti siekiant išvengti smurto ir patyčių.
Anot A.Monkevčiaus, pastebėti netinkamo elgesio simptomus, problemas šeimoje reikėtų jau ikimokykliniam ugdyme. Jam antrino vidaus reikalų viceministrė Beata Maliušickaja.
„Tikrai reikia pradėti dirbti dar ikimokyklinėje grandyje, kai vaikas yra formuojamas, kai formuojama jo asmenybė. Kad žmogus, kuris dirba su tuo žmogumi, pastebėtų tą vaiką, ar vaikas turi problemų.
Ką parodė tas paskutinis – Klaipėdos – atvejis, čia turi būti labai aiškus algoritmas, mechanizmas, kaip turi sureaguoti mokytojai, psichologai, tėvai, vaikai“, – komentavo ji.
Pažymėjus, kad toks algoritmas jau yra, B.Maliušickaja tikino, kad susitikimo metu buvo „išgryninta, ko dar trūksta“.
Jeigu mokytojas pastebės neigiamus dalykus, jis negali vienas priimti labai rimto sprendimo.
„Mokytojo negalim palikti vieno. Jeigu mokytojas pastebės neigiamus dalykus, jis negali vienas priimti labai rimto sprendimo. Jam turi būti nurodyta. Turi būti nurodyta, su kokiais žmonėmis jis turi dirbti, į kokias tarnybas kreiptis, kam turi pranešti“, – aiškino viceministrė.
Tvoros ir saugos tarnyba
Ministras A.Monkevičius teigė, kad informuojant apie patyčias ir smurtą ne mažiau svarbus ugdymas po pamokų.
„Ne mažiau svarbu, kaip mes galėtume prevenciškai užtikrinti, kad kuo daugiau mūsų vaikų kiek galima anksčiau įsitrauktų į neformalųjį, ankstyvąjį ugdymą, į emocijų ir elgesio kultūros ugdymą, – kalbėjo jis.
– Turėtume sujungti tai, ką daro ir gali padaryti mokytojai, su didesne švietimo pagalba, su mokytojų padėjėjais, kurių trūksta. Mes turėtume dar labiau išplėtoti neformalųjį švietimą, tai, kas vyksta po pamokų.“
A.Monkevičiaus įsitikinimu, siekiant užkardyti patyčias ir smurtą ugdymo įstaigose, savo veiksmus turėtų labiau derinti institucijos, o mokykla – užtikrinti saugumą: tinkamai aptverti teritoriją, jei reikia, vietoje budinčiojo samdyti saugos tarnybą.
„Tai nebūtinai – geležinės tvoros. Yra ir gyvatvorės, ir kiti dalykai. Daugelis mūsų mokyklų turi tokią aplinką“, – nurodė jis, pridurdamas, kad saugos tarnyba gali atlikti ne tik savo pirminę funkciją, bet ir ugdyti.
Ne visos mokyklos taiko prevencijos programas
A.Monkevičius teigė, kad ne visos Lietuvos mokyklos taiko patyčių ir smurto prevencijos programas, svarstė, kiek jų taikymas efektyvus.
„Efektyvumą turėtume pamatuoti pagal patyčių atvejų skaičių. Pačios mokyklos yra mokomos tą daryti, yra atskiri tyrimai, kurie irgi matuoja ir tarptautiniu požiūriu. 2022 metais turėsime tarptautinį tyrimą, kuris leis pasižiūrėti, kaip Lietuvoje keičiasi patyčių apimtys“, – dėstė jis.
Ministras neįvardijo konkrečių mokyklų, kuriose patyčių klausimas aktualiausias, ar kur patyčių atvejų daugiausia – esą nėra nė vienos Lietuvos mokyklos, kurioje šis klausimas būtų išspręstas labai gerai ar padėtis būtų labai bloga.
„Visada tai yra sudėtinga aplinka. Didžiausia problema yra [...] baimė pripažinti, kad turime problemų. Baimė, kad jei bus tos problemos iškeltos, atrodysim blogai. Vargu, ar yra šeima, kuri neturi problemų su paaugliais. Bet baimė kiekvienoje šeimoje yra kalbėti apie tai, kreiptis pagalbos į psichologus“, – teigė A.Monkevičius ir paragino nebijoti.
Nepilnamečiai sunkiai nusikalsta rečiau
Nebijoti kreiptis į mokyklos administraciją, psichologą, socialinį pedagogą, anot Policijos departamento vyriausiojo patarėjo Dariaus Urbono, turėtų ir mokytojas, pastebėjęs, kad klasėje yra vaikas, turintis problemų.
„Mūsų visuomenėje yra gaji baimės kultūra, turbūt, paveldėtas sovietmečio mentalitetas, kad bendradarbiauti su institucijomis, prašyti pagalbos yra gėda“, – teigė jis ir taip pat darė prielaidą, kad pagalbos mokiniui sistema nėra iki galo iškristalizuota.
Tiesa, D.Urbonas pastebėjo, kad pastarąjį dešimtmetį nepilnamečių, turinčių reikalų su teisėsauga, skaičiai mažėja.
„2008 metais su baudžiamuoju persekiojimu turėjome susijusių daugiau kaip 4000 asmenų, dabar turime virš 1000. Jei kas sakytų, kad čia emigravo daug tėvų su vaikais, sumažėjo [žmonių], Lietuvoje tikrai nesumažėjo gyventojų tris kartus, kad sakytume dėl to sumažėjo ir nusikalstamų veikų“, – kalbėjo policijos atstovas.
Šįmet „Vaikų linijos“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos duomenimis, vaikų patyčias aktualia problema mokykloje laiko 88 proc. suaugusiųjų. 36 proc. nurodo, kad jų vaikai yra patyrę patyčias, 7 proc. apie tai nežino, o 3 proc. teigia, kad jų vaikai patys yra tyčiojęsi iš kitų.
Kitos apklausos – Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) atliktos 2017 metų sausio–gegužės mėnesiais – duomenimis, patyčios labiau paplitusios profesinėse mokyklose. Gimnazijose ir vidurinėse mokyklose patyčias paplitusiu reiškiniu laiko ketvirtadalis moksleivių.
Mokytojai patyčias pastebi gerokai rečiau nei moksleiviai. Daugiau apie tai – čia.
