Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 10d. 10:40

Mokykla, kuri ugdo ne vartotoją, o kūrėją: mokymasis gali būti džiaugsmingas

Mokiniai
123rf.com nuotr. / Mokiniai

Valdorfo pedagogikos mokyklos Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, šiemet švenčia įspūdingą jubiliejų – lygiai prieš 100 metų Vokietijos Štutgarto mieste buvo įkurta pirmoji Valdorfo mokykla. Lietuvos Valdorfo mokyklų asociacijos valdybos pirmininkė, Lietuvos atstovė Europos Valdorfo pedagogikos taryboje, Vilniaus Valdorfo mokyklos matematikos mokytoja Aušra Puskunigienė sako, kad Valdorfo pedagogika šiais laikais aktuali kaip niekad, tą patvirtina ir sparčiai besisteigiančios naujos Valdorfo iniciatyvos, rašoma pranešime žiniasklaidai.

– Kodėl vis daugiau tėvų nori leisti vaikus į Valdorfo mokyklas? Visai neseniai Vilniuje buvo viena – Vilniaus Valdorfo mokykla, dabar veikia jau trys Valdorfo mokyklos ir visoje Lietuvoje nuolat kuriasi naujos Valdorfo iniciatyvos.

– Didžiulis Valdorfo pedagogikos mokyklų poreikis prasidėjo prieš 6-7 metus. Kasmet Vilniaus Valdorfo mokykla sulaukdavo po 80 būsimųjų pirmokų prašymų priimti juos į pirmą klasę, kai galėjome priimti tik 25. Pasiūlėme, kad kurtųsi naujos mokyklos, tai labai gerai išeitis, nes Vilnius didelis ir skirtingose vietose esančios mokyklos yra patogu šeimoms. Mūsų mokykloje yra šeimų, kurios kasdien vežioja vaikus net po 50 km, tenka keltis ir 6 ryto kasdien, kad atvyktų į mokyklą.

Iki 14 metų formuojasi žmogaus savivertė, todėl iki to laiko svarbiausia akcentuoti jo sėkmes, kas vaikui labiau sekasi.

Šiemet turime bendrą priėmimą į pirmą klasę visose trijose Valdorfo mokyklose Vilniuje – Vilniaus Valdorfo, Žaliojoje ir Atvirojoje mokyklose. Šiuo metu kaip tik vyksta priėmimas, kalbamasi su kiekviena šeima, nes mums labai svarbu, kad tėvai žinotų, kur jie ateina su vaiku. Kartais jie žino, kad „mokykla yra gera ir saugi“ vaikui, bet mokyklai yra svarbu, kad tėvai būtų susipažinę su Valdorfo pedagogika, jiems būtų artimos mūsų vertybės. Valdorfo mokyklos veikia Kaune ir Kazlų Rūdoje, Klaipėdoje viena mokykla siekia tapti Valdorfo mokykla, taip pat yra iniciatyvos Šiauliuose, Anykščiuose, Trakuose. Tokį didelį poreikį lemia ir Valdorfo darželių populiarumas, tėvams norisi ugdymo tęstinumo.

Europoje didžiausias Valdorfo mokyklų tinklas yra Vokietijoje, ten tradicinė švietimo sistema iš jų perėmusi daug dalykų. Norvegijoje, kurioje gyventojų skaičius panašus į mūsų, veikia 33 Valdorfo mokyklos, Vengrijoje – 34. Šiose šalyse pirmosios Valdorfo mokyklos buvo įsteigtos prieš II pasaulinį karą, kaip, beje, Brazilijoje, Argentinoje ir kitur. Lietuvoje Vilniaus Valdorfo mokykla įsteigta tik po Nepriklausomybės atkūrimo, prieš 25 metus. Estijoje yra 9 Valdorfo mokyklos, sparčiai kuriasi mokyklos Lenkijoje, kurios Universitete yra Valdorfo mokytojų studijos. Na, o didžiausias Valdorfo mokyklų steigimosi bumas stebimas Kinijoje. Daug Amerikos ir Europos pedagogų viliojami važiuoti ten dirbti. Kinai mano, kad tokios mokyklos modelis gali padėti jiems grįžti prie Senosios Kinijos kultūros šaknų, kurias sunaikino revoliucija.

– Vilniaus Valdorfo mokykla garsėja aiškiai apibrėžtomis technologijų naudojimo taisyklėmis. Štai belaukiant interviu su jumis, išsiėmiau telefoną, o prie manęs priėję mokiniai padarė pastabą, kad „mokyklos teritorijoje telefonais nežaidžiama, ir tai galioja ne tik vaikams, bet ir suaugusiems“.

– Valdorfo mokyklos laikosi nuostatos, kad vaikai kuo ilgiau mokytųsi pažinti ir patirtų natūralų pasaulį. Susiduriame su tuo, kad vaikai šiandien nemoka žaisti natūralioj aplinkoj – įlipti į medį, perlipti per tvorą, kitų paprastų dalykų. Įprastai mokyklose informacinių technologijų pradedama mokyti 5 klasėje, o įvairiose šalyse Valdorfo mokyklos IT pradeda mokyti 7-9 klasėse. Nesame prieš technologijas apskritai, dar Valdorfo pedagogikos įkūrėjas Rudolfas Štaineris sakė, kad mokiniai naujausių technologijų turi išmokti mokykloje. Technologijos tobulėja, yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis, tad mūsų tikslas – kad iš mūsų mokyklos išeitų žmonės, nebijantys technologijų ir mokantys jomis naudotis. Kiek spėjam, stengiamės išmokyti vaikus tapti sąmoningais vartotojais.

123FR nuotr./Pradinukė
123FR nuotr./Pradinukė

Telefonai Vilniaus Valdorfo mokykloje rytais surenkami, nunešami į Mokytojų kambarį ir po pamokų pasiimami. Mokytojai juokauja, kad tai gera tradicija, nes po pamokų galima kiekvienam vaikui atiduoti telefoną ir asmeniškai atsisveikinti. Visi žino, kad tokia tvarka galioja nuo pirmų iki 12 klasės. Stengiamės, kad vaikai mokytųsi tiesioginio bendravimo, užsiimtų veikla, kuri gali vykti be telefonų.

Kita taisyklė – mokykloje vaikai telefonu naudojasi tik kaip ryšio priemone, todėl net po pamokų jie negali žaisti mokyklos teritorijoje. Palyginus su Vakarų Europos šalimis, tėvai Lietuvoje labai anksti perka telefonus savo vaikams. Daugelio mūsų mokyklos vyresniųjų klasių tėvai yra sutarę dėl taisyklės, kad vaikai negali eiti su telefonu miegoti, jis turi būti paimtas ir padėtas viešoje namų erdvėje. Dėl paprastos priežasties – kad vaikai per naktį nesusirašinėtų ir pakankamai išsimiegotų. Jei vaikui trūksta miego, jis kitą dieną yra nemokytinas. Vaikų miego problema yra didžiulė – paaugliai miega per mažai. Apie tai daug kalbame su jais.

– Valdorfo mokykloje neįprastai ilgai mokinių pasiekimai nevertinami pažymiais. Kodėl?

– Mūsų mokykloje pažymiai rašomi nuo devintos klasės. Iki 14 metų formuojasi žmogaus savivertė, todėl iki to laiko svarbiausia akcentuoti jo sėkmes, kas vaikui labiau sekasi. Klaidos yra tam, kad mokiniai pamatytų, ko nežino ir ką dar gali išmokti. Klaida nėra bausmė ir pažymys negali būti bausmė. Esu įsitikinusi, kad pažymys nėra tai, kas motyvuoja mokinius. Kartais man mokinys sako: „Rašykit tą ketvertą, man bus gerai“. Taip, tai būtų lengviausias kelias – parašyti ketvertą, bet mano tikslas – kad jis išmoktų. Jei noriu, kad išmoktų, vadinasi, visi mano mokiniai turi parašyti atsiskaitymą taip, kaip gali geriausiai. Būtent tada jie jaus motyvaciją mokytis. Suprantu, kad toks kelias sunkesnis, nes mokytojui yra daugiau darbo. 10 klasėje mūsų mokyklos mokiniai gauna pagrindinio ugdymo atestatą, 12 klasėje – brandos atestatą. Jeigu galėtume, pažymių atsisakytume išvis, yra šalių, kur jie nerašomi. Norvegijoje, Danijoje esu mačiusi Valdorfo mokyklų, kur pažymiai rašomi tik baigiant mokyklą arba mokiniai iš mokyklos išeina su aprašu –nurodomas kiekvieno dalyko gebėjimo lygis.

– Valdorfo mokyklose daug dėmesio skiriama menams ir amatams – mezgama, neriama, sėjama, siuvinėjama ir pan. Ar prasmingos tokios veiklos šiais laikais?

Valdorfo mokyklose rankų darbų yra daug ir ne visiems tai lengva, kai kuriems labai sudėtinga.

– Dirbant rankomis vystosi smulkioji motorika, o tai labai svarbu mąstymui. Jeigu vaikas mokosi megzti ir supranta mezgimo algoritmą, jis iš esmės mokosi matematikos. Skaičiau straipsnį, kuriame patyrę chirurgai pasakoja, jog ateinanti jaunoji gydytojų karta nemoka siūti, jų pirštai neišlavinti. Valdorfo mokyklose rankų darbų yra daug ir ne visiems tai lengva, kai kuriems labai sudėtinga.

Pirmoje klasėje vaikai mezga virbalais dėkliukus savo fleitoms – muzikos instrumentams, kuriais jie groja.Antroje klasėje neria vašeliu penalą pieštukams ar kreidelėms, trečioje klasėje gerosiomis bei išvirkščiosiomis akimis mezga virbalais kepurę bei šaliką, ketvirtoje klasėje siuvinėja kryželiu, o penktoje visi sau nusimezga kojines 5 virbalais. Šeštoje klasėje siuva minkštus žaislus, septintoje velia šlepetes iš vilnos, aštuntoje – daro lėlę – marionetę ir mokosi siūti elektrine siuvimo mašina, devintoje pina krepšius ir t.t. Aštuntoje klasėje Vilniaus Valdorfo mokykloje vaikai turi Metų darbą, kai jie pasirenka asmeninę temą, ją įvykdo, aprašo ir pristato. Pavyzdžiui, vienas pagamina ąžuolinį žurnalinį staliuką, kitas akvariume augina įvairius augalus, trečias – kepa keksiukus ir juos dekoruoja.

Dabar brandos darbas yra pripažįstamas nacionaliniu lygiu ir prideda papildomų balų stojant, o mūsų mokykloje dvyliktokai Metų darbą daro labai daug metų. Esame turėję įvairiausių darbų, itin mėgstami iš meno ir technologijų srities: tapybos darbai, muzikinio kūrinio sukūrimas, knygos rašymas, yra ir tiriamųjų darbų , pavyzdžiui, tarakonų tyrinėjimas ir kt. Šiuo Metų darbu mokiniai gali atskleisti save, pamatyti, kur jų stipriosios pusės arba atvirkščiai, kas jiems nepatinka. Turėjome mokinį, kurio tėvai architektai tikėjosi, kad ir vaikas juo bus. Dvyliktokas padarė nuostabų pastato projektą ir maketą, bet darydamas suprato, kad tai ne jam ir po mokyklos pasirinko inžinerijos studijas, ne architektūros.

– Klausant susidaro įspūdis, kad visi čia tampa menininkais. O ar gali baigęs Valdorfo mokyklą tapti, pavyzdžiui, matematikos profesoriumi?

Valdorfo mokyklos yra vienos iš nedaugelio mokyklų Lietuvoje, kur kuriamos bendruomenės ir stengiamasi įtraukti tėvus į mokyklos gyvenimą.

-Gali! Po mokyklos į menų specialybes stoja nemažai abiturientų, ypač populiarus teatras, nes kasmet Vilniaus Valdorfo mokykloje vaikai daug vaidina, tai yra kaip mokymo būdas. Nemažai renkasi dizaino muzikos studijas, tačiau dauguma stoja į įprastas specialybes, tarp mūsų abiturientų populiarios informacinės technologijos, nes daug kalbame mokiniams apie jų perspektyvumą. Džiugu, kad pabaigusieji nebijo imti „Gap year“, važiuoja savanoriauti ir save atrasti.

– Į Valdorfo mokyklą mokytis ateina ne tik vaikai, bet ir... jų tėvai. Tai mokykla, kurioje tėvams neužtenka du kartus per metus ateiti į klasės susirinkimus, jie yra aktyvūs ir visaverčiai mokyklos nariai – dirba talkose, skolina pinigų mokyklos remontui ir pan. Kodėl svarbus toks tėvų, vaikų ir mokytojų bendradarbiavimas?

– Valdorfo mokyklos yra vienos iš nedaugelio mokyklų Lietuvoje, kur kuriamos bendruomenės ir stengiamasi įtraukti tėvus į mokyklos gyvenimą. Mums atrodo, kad mokykla tėvams yra didelė gyvenimo dalis, todėl bendradarbiaudami mes sukuriame tarsi mažą bendruomenę. Anksčiau mes turėjome kaimą, kuris „užaugindavo vaiką“, dabar gyvename didmiesčiuose, todėl išlieka poreikis susikurti nedidelę bendruomenę, kuri iš tiesų rūpinasi savo vaikais. Kai 12 klasėje reikia atsisveikinti, mes atsisveikiname tarsi giminės. Vilniaus Valdorfo mokykla yra nevalstybinė, todėl prireikia tėvų paramos: reikia parašyti projektą, paieškoti investicijų, parengti biudžeto analizę – turime tėvų, kurie padeda. Čia išties yra fenomenas – mes gauname labai daug paramos ir patarimų. Ši mokykla ir suaugusiems yra kaip tam tikras saviugdos, gyvenimo kelio formavimosi būdas – ir tėvams, ir mokytojams.

– Tenka girdėti sakant, kad netradicinio ugdymo mokyklas baigę vaikai nesugebės prisitaikyti šiuolaikinėje visuomenėje, esą jie auga lyg šiltnamyje. Ką rodo Jūsų patirtis, dirbate Vilniaus Valdorfo mokykloje, kurią baigė jau 11 abiturientų laidų.

– Turime sąrašą mitų apie Valdorfo mokyklą , šis labai girdėtas. Mano pačios 4 dukterys baigė šią mokyklą, galiu pasakyti, kad labai gerai yra gėlę palaikyti šiltnamyje, kad paskui ją galėtum pasodinti į dirvą ir ji sėkmingai toliau augtų. Be galo svarbu, kad vaikas turėtų palankią aplinką mokymuisi ir natūraliam vystymusi. Mūsų mokytojų svarbiausia užduotis – pažinti vaiką, suprasti jo psichologiją, raidos ypatumus ir žinoti, kaip jį reikia mokyti tam tikru amžiaus tarpsniu. Mūsų mokyklos tikslas – išugdyti sąmoningą ir kūrybiškai veikiančią asmenybę, kuri būtų ne tik žmogus, kuris vartoja, bet ir tas, kuris kuria. Viena iš mokyklos vertybių – kad vaikai džiaugsmingai mokytųsi. Aišku, ne kiekvieną dieną tas džiaugsmas apima, bet mokymasis iš esmės turi būti smagus, vaikai turėtų išlikti smalsūs visada.

Pabaigusios studijas mūsų mokykloje dirba jau trys mūsų alumnės! Labai įdomu po kurio laiko sutikti žmones, baigusius mūsų mokyklą. Dauguma pastebi, kad čia įgijo įvairesnių kompetencijų, negu kiti bendraamžiai – daugiau kūrybinių galių, lankstumo, gebėjimo bendrauti, susidoroti su stresu ir iškylančiomis probleminėmis situacijomis. Mūsų mokykloje mokinio ryšys su mokytojais yra betarpiškas. Taip, išlaikomas mokytojo-mokinio santykis, bet čia pat yra tarpusavio supratimas ir bendradarbiavimas. Mūsų alumnai sako, kad išėję studijuoti į aukštąsias mokyklas turi išmokti kitų santykių, nes ten hierarchija stipriai išreikšta, tačiau išvykusieji studijuoti į užsienį pastebi, kad bendravimas tarp pedagogų ir mokinių ten panašus, kaip ir mūsų mokykloje.

123rf nuotr./Mokytojų, kuriems daugiau nei 65 metai, Lietuvoje yra dvigubai daugiau nei tų, kuriems yra mažiau nei 25-eri.
123rf nuotr./Mokytojų, kuriems daugiau nei 65 metai, Lietuvoje yra dvigubai daugiau nei tų, kuriems yra mažiau nei 25-eri.

Kai skaitome apie Gerosios mokyklos koncepciją, kuri yra kaip mūsų švietimo sistemos siekiamybė, tai ji yra tarsi apie mūsų mokyklą parašyta. Nuvykę į konferencijas, kuriose kalbama, kaip reikia reformuoti mokyklas, matome, kad mes visa tai darome arba jau darėme. Tai nėra lengva. Kai pas mus atvažiuoja mokytojai iš kitų mokyklų, kai dalijamės savo patirtimi, tenka išgirsti, kad mes dirbame daug daugiau. Taip, tikriausiai taip ir yra. Patikėkite, būna situacijų, kai pasakoju kitiems apie tai, ką darome savo mokykloje, ir matau, kaip pašnekovas negali tuo patikėti, tada aš pati kartais pasijaučiu kaip iš kitos planetos.

– Kokie yra šiuolaikiniai mokiniai – ar jie iš tiesų yra kitokie, negu ankstesnių kartų? Dabar daug kalbama apie naująją vaikų kartą, kuri gimsta informacijos pertekliaus laikais ir įprasti mokymosi metodai jai netinka.

– Mokiniai yra skirtingi, vieni labiau motyvuoti, kiti – ne. Dabar psichologai linkę manyti, kad paauglystė tęsiasi iki 28 metų. Žmogaus branda tarsi lėtėja. Gyvenimo sąlygos geros, tėvai empatiški vaikams, sukuria gerą atmosferą ir jaunuoliams nesinori išeiti iš tėvų namų. Jie ilgiau renkasi, ieško savęs, yra atsipalaidavę, turi daug daugiau galimybių. Iš vienos pusės tai pliusas, iš kitos – minusas. Mokyklai kyla kitokie uždaviniai – išmokyti mokinius dirbti, padaryti darbą iki galo, susiplanuoti darbus, laiką.

Anksčiau labiau viską planavome, nes nebuvo telefonų šalia, o dabar viską sprendžiame čia ir dabar, keičiasi įpročiai. Vakarų civilizacija vis labiau saugo vaikus, taip saugo, kad vaikas yra tarsi brangenybė. Tėvai jau nuo mažų dienų telefonų pagalba kontroliuoja vaikus, jų gyvenimas ir laisvalaikis suplanuotas, jame visko daug, didelis užimtumas. Mokymasis yra tik nedidelė dalis jų gyvenimo. Kitą kartą negaliu užduoti namų darbų, nes žinau, kad vaikas fiziškai neturės laiko juos padaryti. Manau, kad ne vaikas pats pasikeitė, o pasikeitusios sąlygos jį šiandien kitaip formuoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min