Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 16d. 10:12

Mokytojas Arnas Zmitra: „Mokytojo diena – kaip futbolo varžybos“

Arnas Zmitra, „Atrask Raseinius“ direktorius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Arnas Zmitra, „Atrask Raseinius“ direktorius

Mokytojauti į gimtąjį kraštą – Raseinius – grįžęs ir tuo nė kiek nesigailintis 26-erių Arnas Zmitra įsitikinęs, kad darbe svarbiausia – motyvacija. „Jei žinai, ką nori daryti, kodėl tai darai – darbas įgauna visai kitą vertę. Mes, mokytojai, prisidedame prie Lietuvos ateities kūrimo. Ar tai ne vienas reikšmingiausių dalykų?“ – retoriškai klausia istorijos mokytojas.

A.Zmitra mokyti vaikus istorijos keliauja į Raseinių „Šaltinio“ progimnaziją, toje pačioje mokykloje dar vaikystėje ir užgimė noras tapti mokytoju. „Aš esu autoriteto auka, – nusijuokia mokytojas. – Kadaise Jonas Janušas mane įkvėpė taip, kad šiandien dirbame viename kabinete – pakeičiame vienas kitą. Savo sprendimo niekada nesigailėjau, todėl, kai šiandien iškyla klausimas – ar vaikams reikia autoritetų – visada sakau „taip“. Jie ugdo pagarbą, pastūmėja siekti aukštesnių tikslų.“

Ar vaikams reikia autoritetų – visada sakau „taip“.

Aišku, priduria pašnekovas, įgyvendinus vieną siekį, nereikia užmigti ant laurų. „Kaip antai man pačiam – tapęs mokytoju, nuolat turi galvoti, kaip reikiamą informaciją vaikams pateikti įdomiau, aktualiau. Turi sekti naujoves, augti kartu su jais, negali ignoruoti esamos aplinkos, ypač tokios sparčios technologijų pažangos“, – atkreipė dėmesį A.Zmitra, 2019 m. sulaukęs įvertinimo – tapęs Meilės Lukšienės premijos laureatu.

– Kokį epitetą parinktumėte mokytojo darbui? Sunkus, prestižinis, išskirtinis?

– Savaime suprantama, visi darbai yra sunkūs. Vargu ar kas pasakytų „mano darbas labai lengvas“. Prestižiniu mokytojo darbo nelabai norėčiau vadinti, man geriausiai mokytojo darbą atitinka žodis „svarbus“.

Mes, kartu su tėvais, ugdome asmenybes, ugdome žmones, kurie gyvens Lietuvoje, dirbs čia, augins šeimas, galbūt taps prezidentais. Štai čia yra svarbiausias dalykas. Ir būtent todėl, kad ir kokios svarbios būtų žinios, aš visada akcentuoju emocines patirtis ir socialinius gebėjimus. Ugdydami pastaruosius dalykus mes dedame tvirtą pamatą asmenybes raidai.

Man geriausiai mokytojo darbą atitinka žodis „svarbus“.

– Buvote įvertintas dėl iniciatyvumo, entuziazmo ieškant naujų būdų pritraukti mokinius. Ar istorija tam dėkingas mokslas?

– Ir taip, ir ne. Kiek sunkiau yra su antikos laikais – vaikų nenuveši į Graikiją, nesuteiksi jiems progos daugybės dalykų pamatyti, pačiupinėti. Lengviau su XX–XXI amžiais, čia jau atsiveria muziejų galimybės, o dažnai tereikia į temą pasižiūrėti kiek kitu kampu, plačiau, ir, žiūrėk, jau gali net išeiti ir už klasės ribų.

– Ar galite pasidalinti keliais konkrečiais pavyzdžiais, kaip pavyksta išgliaudyti tą pamoką?

– Aš dažnai laikausi vieno principo – mėginu temą kuo labiau priartinti prie šių laikų, aktualijų, kad mokinys susietų priežastis su pasekmėmis, ar suprastų, kad vieni ar kiti istoriniai įvykiai padarė svarbią įtaką šiandienai.

Pavyzdžiui, kai kalbu apie olimpines žaidynes, dažnai pradedu nuo dabartinių mūsų sporto žvaigždžių – Rūtos Meilutytės, aišku, krepšininkų. Mokinių dėmesys iškart kitoks – kalbame apie tai, kokios olimpinės žaidynės yra šiandien, kokios jos buvo pradžioje, nuo ko viskas prasidėjo.

Jei pavyksta, nevengiu pasikviesti į pamoką ir svečių. Štai visai neseniai, kai kalbėjome religijų tema, pamoką vedė kunigas – tai praplečia vaikų akiratį, nes kitas žmogus atveria visai kitokį požiūrį.

Viena yra faktus ir nuotraukas matyti vadovėlyje, visai kas kita – būti šalia, patirti, paliesti.

Padeda ir išėjimas iš klasės ribų. Viena yra faktus ir nuotraukas matyti vadovėlyje, visai kas kita – būti šalia, patirti, paliesti. Vizualinė atmintis, potyriai tikrai labai smarkiai prisideda prie žinių išsaugojimo. Su mokiniais neseniai kalbėjome krikščionybės skilimo tema, taigi pamoką vedžiau cerkvėje. Sakau mokiniams: na, gali daug ko nežinoti – metų, kada skilo, ar kokių niuansų, bet atskirti bažnyčią nuo cerkvės jau turėtumėte.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arnas Zmitra
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Arnas Zmitra

Ar pastebite, kokios veiklos, kokios pamokos mokiniams suteikia daugiausia įspūdžio?

– Dabar mokykloje pradėjome rengti projektus – integruoti kelias pamokas į vieną. Matau, kad šie projektai mokiniams suteikia daug emocijų. Štai paskutinį kartą jungėme istorijos, matematikos, fizikos ir etikos pamokas. Istorinė dalis buvo holokausto tema, su mokiniais kartu keliavome nuo vienos tragedijos vietos iki kitos, aptarėme ir analizavome svarbiausius įvykius.

Važiuodami autobusu vaikai turėjo fiksuoti greitį, per kiek pasieksime vieną ar kitą tašką, šią užduotį parengė fizikos mokytoja, vėliau įtraukėme ir matematiką – datų skaičiavimą, o galiausiai etikos mokytoja pasakojo apie žydų vaikų gyvenimą. Tai iš tiesų buvo labai įdomi diena. Vėliau net iš tėvų sulaukėme atsiliepimų, kad vaikai buvo labai patenkinti.

– Dažnai dabar sakoma, kad vaikai – visiškai kitokie. Sunku prie jų prisitaikyti, jie mažiau jautrūs. Ką jūs pasakytumėt apie šią kartą?

– Aišku, kad jie yra kitokie. Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad jie kasdien yra kitokie. Vakare juos išleidai namo, ryte ateina jau kitokie.

Dabartiniais laikais, kai technologijų vystymasis toks spartus, negalime tikėtis, kad jie jų neseks, nesikeis pagal jas – juk tai jų ateitis. Aš stengiuosi neatsilikti, tačiau ir pats ne visada spėju. Tiesa, gal vyresnio amžiaus mokytojams šis klausimas ir keblesnis. O aš pats stengiuosi kartais su jais pažaisti, jiems neretai to ir reikia.

Pavyzdžiui, kai taisau kontrolinius, ištaisau ir iškart nufotografuoju pažymį, įmetu į programėlę „Snapchat“, ten žinutė dingsta per kelias sekundes. Jie pamato, jiems įdomus būdas.

Vaikai kasdien yra kitokie. Vakar juos išleidai namo, ryt ateina jau kitokie.

– Ar sulaukiate replikų, kad galite nesivarginti, juk „Google“ visagalis?

– Dabar jau ne, nes man ši replika patiko ir visada turėjau į ją atsakymą. Aš per pamokas, sprendžiat uždavinius, dirbant savarankiškai, dažnai sakau – galite naudotis visomis priemonėmis. Mano siekis yra išmokyti žmogų mąstyti, o „Google“, dažnu atveju, yra faktų kratinys.

„Google“ per kelias sekundes neatsakys į klausimą „paaiškinkite, kodėl įvyko Antrasis pasaulinis karas“. Aišku, „Google“ išmes daug informacijos apie tai, kad galėtum paaiškinti, ją vis tiek reikės skaityti ir perleisti per save.

– Ar būna mokykloje jums sunkių dienų? Kas padeda jas įveikti?

– Aš ir juokaudamas, ir rimtai dažnai sakau, kad mokytojo diena – kaip futbolo varžybos. Sakykime, turėjai šiandien 6 pamokas, ir vertini išėjęs – koks rezultatas. 4:2 – kieno naudai, tavo ar ne? Vaikai kasdien skirtingi, kartais viena tema jiems įdomesnė ir pamoka būna puiki, kartais matai, kad klasėje šiandien kažkas ne taip – visiškai kita aura.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad aš dirbu su 7 ir 8 klasėmis, pati paauglystė, jiems irgi nelengva. Bet vis dėlto džiaugiuosi, kad dažniau, mano nuomone, rezultatas būna mano naudai.

Kada paskutinį kartą sakei savo mokytojui „Ačiū už pamokas“?

Kviečiame visus norinčius iki lapkričio 7 d. nominuoti esamus ir buvusius mokytojus, pasidalinti savo padėka ir pakviesti už nominuotą mokytoją balsuoti savo draugus. Taip mokytojams perduosite „ačiū“ vienu mygtuko paspaudimu. 10 daugiausiai palaikymo sulaukusių mokytojų pakviesime į iškilmingą renginį, kuris vyks lapkričio 14 d., ir apdovanosime vertingais, inovatyvumą skatinančiais prizais.

Daugiau informacijos – https://aciuuzpamokas.lt/

Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, specialistų pritraukimą į švietimo veiklą skatina ES fondų finansuojamos priemonės – „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokytojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ ir kt.

Inicijuotas turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:17
02:31
01:50

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min