Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 3d. 12:00

Pirmasis jaunos mokytojos rugsėjis: „Turiu viską, apie ką svajojau“

Muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė
kėdainių mugės nuotr. / Muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė

Spalio 5-ąją minėsime Tarptautinę mokytojų dieną. Pedagogės kelią Kėdainių „Aušros“ progimnazijoje pradedančiai muzikos mokytojai Eglei Marijai Kavaliauskienei ši šventė bus pirmoji.

„Prisipažinsiu, norėčiau išgirsti, kaip šia proga Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnaziją sudrebins aštuntokų vaikinų atliekama liaudies dainos „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“ roko versija. „Tikiuosi, kad man pavyks“, – šypsosi pedagogės kelią progimnazijoje pradedanti muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė, kuriai ši šventė bus pirmoji. Tad ir laiko uždegti meile muzikai progimnazijos mokinius teturėjo mėnesį. Tačiau pirmasis rugsėjis pozityvumu ir entuziazmu trykštančiai Eglei Marijai nei minutės neleido suabejoti savo pašaukimu.

kėdainių mugės nuotr./Muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė
kėdainių mugės nuotr./Muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė

Dėl pašaukimo neabejojo

– Kodėl pasirinkote muzikos mokytojos profesiją?

– Ir muzika, ir pedagogika buvo tas kelias, kurį sau seniai buvau numačiusi. Pedagogai buvo mano seneliai: senelis Paberžėje dirbo mokyklos direktoriumi, o močiutė – pradinių klasių mokytoja. Ten ir jų bendro gyvenimo kelio pradžia. O muzikos pedagogikos pasirinkimui, žinoma, daug įtakos turėjo Kėdainių muzikos mokykla, kurią lankiau. Turėjau labai nuostabią fortepijono mokytoją, dabar jau amžiną atilsį, Mariną Melnik – ji davė pirmąjį postūmį, o galutinį tašką padėjo mano atėjimas mokytis į tuometinę Kėdainių „Ryto“ vidurinę mokyklą, kur sutikau muzikos mokytoją Vitą Dudonienę. Tai Mokytoja iš didžiosios raidės, lenkiu prieš ją galvą. Man iki šiol didžiulis klaustukas, kaip mes, dvyliktokai, taip noriai dainuodavome liaudies dainas, Dainų šventės repertuarą, repetuodavome ir šeštadieniais, ir po pamokų iki vakaro. Mokytoja sugebėdavo mus uždegti ir muziką pamilau dar labiau. Tai man padėjo galutinai apsispręsti – stosiu į pedagogiką.

– Vadinasi, abejonių renkantis profesiją nekilo?

– Buvau labai tvirtai apsisprendusi. Net juokiausi, kai LAMA BPO sistemoje reikėjo pildyti stojimo prašymą – aš pažymėjau vieną vienintelį punktą, Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) muzikos pedagogiką, valstybės finansuojamą vietą. Ir tai buvo viskas! O jei neįstosiu, sakiau sau, eisiu padirbėti metus, paskui vėl bandysiu.

Muziką papildė socialinis darbas

– Ar studijuojant tas pasiryžimas nesikeitė, realybė su svajonėmis sutapo?

– Pradėjusi studijuoti pajutau, kad tas noras truputį ėmė blėsti. Gal dėl tam tikrų studijų dalykų, kurie man nebuvo neįdomūs ir neatrodė reikalingi. Po to gyvenimas mane nukreipė į socialinę sritį. Studijų metu pradėjau dirbti vaikų globos namuose Vilniuje. Man toji sritis labai patiko. Buvo toks laikotarpis, kai pradėjau blaškytis tarp socialinio darbo ir muzikos. Tuo metu atsirado ir šeima, gimė vaikai, turėjau akademines atostogas ir laiko apmąstymams. Ėmiau galvoti: o kodėl aš negaliu aprėpti abiejų sričių, jeigu jos abi man patinka? Tuomet giliau ėmiau domėtis socialiniu darbu, o muzika visada buvo šalia. Taigi šiuo metu esu muzikos mokytoja, bet neapleidau ir socialinės srities. Ieškodama atsakymų į mane dominančius klausimus, nuolat domiuosi susijusiais seminarais, knygomis. Nuostabus sutapimas – atėjus dirbti čia, į „Aušros“ progimnaziją, man buvo pasiūlyta laikinai vaikams dėstyti ir etiką, kuri taip pat susijusi su sociologija, psichologija. Taigi turiu viską, ko noriu.

Pirmiausia – pagarba sau ir kitam

– Tai jūsų pirmieji žingsniai mokykloje, kaip jaučiatės?

– Ateidama į darbo pokalbį, dar neturėjau diplomo – gyniausi diplominį darbą, nes dėl karantino gynimai buvo nukelti į vasarą. Taigi pradėjau dirbti iš karto po studijų, vos gavusi diplomą. Muzikos mokau antrokus, trečiokus ir penktokus, o etikos laikinai mokiau vyresniuosius. Mokykloje aš jaučiuosi puikiai! Jaučiuosi savo rogėse. Žinoma, tikrai pavargstu, grįžtu, kaip sakoma, su kvadratine galva, bet man gera. Gera matyti vaikus: jie visi yra nuostabūs, visi skirtingi, turintys milijoną klausimų, kartais visai nesusijusių su pamokos tema, tačiau džiaugiuosi, kad jiems įdomu, kad jiems rūpi. Labai džiaugiuosi, kad galėjau prisiliesti prie etikos mokymo. Pirmosios pamokos man buvo labai įdomios. Mano pirmasis klausimas vaikams buvo toks: „Kas yra pagarba?“ Kodėl merginos pro duris turėtų eiti pirmos, kodėl reikia praleisti mokytoją? Ši karta žino tokį žodį, bet suvokimą, kas yra pagarba kaip vertybė, kaip gyvenimo pagrindas, turi ne kiekvienas. Sakyčiau, mane tai šiek tiek nustebino ir nuvylė.

Pradėjusi studijuoti pajutau, kad tas noras truputį ėmė blėsti. Gal dėl tam tikrų studijų dalykų, kurie man nebuvo neįdomūs ir neatrodė reikalingi. Po to gyvenimas mane nukreipė į socialinę sritį.

– Ar pavyko per pirmąjį mėnesį šį suvokimą įskiepyti?

– Manau, keliaujame tinkama kryptimi. Štai linksmas pavyzdys. Su aštuntokais einame į pamoką, atsidariau duris, įlekiu pati, o niekas paskui neina. Atsisuku ir girdžiu vaikinus sakant mergaitėms: na, tai eisite pirmos, ar ne? Pažiūriu – ogi stovi aštuntokai išsirikiavę ir laukia, kol įeis mergaitės!.. Tai sakau su humoru, tačiau tikiuosi, kad palaipsniui pagarbą išsiugdys kiekvienas ir tai taps kasdienybe. Nes mes per pamokas kalbame, kodėl reikia gerbti kitus žmones, kodėl kartais reikia patylėti, nors sava nuomonė atrodo svarbiausia. Pagarba turi būti pirmiausia sau. Jeigu aš iškelsiu konfliktą, tai pirmiausia pažeminsiu ne kitą, o save.

kėdainių mugės nuotr./Muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė
kėdainių mugės nuotr./Muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė

Kita vertybė, apie kurią dažnai kalbu vaikams – šeima. Noriu jiems įskiepyti, kad tvirta šeima yra visko pagrindas, kad ir kokių nesutarimų paaugliai patiria su tėvais, tėvų meilė vis tiek yra besąlygiška.

Aukso vidurio paieškos

– O koks, jūsų nuomone, mokytojo vaidmuo šiuolaikiniam vaikui?

– Man yra įstrigę vienos mūsų universiteto dėstytojos žodžiais, kuriais vadovaujuosi: „Pabandykite, dirbami mokykloje, atrasti tą aukso vidurį tarp mokytojo ir draugo, tuomet problemų neturėsite.“ Surasti tą viduriuką aš ir bandau. Tikiuosi, man sekasi. Jeigu aštuntokai net penktadienį po pamokų ateina repetuoti dainos, tai jau yra gerai (juokiasi).

Noriu jiems įskiepyti, kad tvirta šeima yra visko pagrindas, kad ir kokių nesutarimų paaugliai patiria su tėvais, tėvų meilė vis tiek yra besąlygiška.

Man visi vaikai faini, visus myliu vienodai. Pripažinkime, tikrai būna, kad kokiam padaužai niekaip nenustojant išdykauti, viduje viskas jau verda. Bet save stabdai ir primeni sau – jie visi yra vaikai, negali skirstyti į „gerus“ ir „blogus“. Auginu du vaikučius, kurie dar lanko darželį, ir niekuomet nenorėčiau, kad jie patektų į tokį skirstymą. Pirmiausia tokiais atvejais stengiuosi savęs paklausti – o ką aš padariau, kiek aš įdėjau, kad sudominčiau, pritraukčiau, kad pamokoje būtų įdomu ir tam vaikui, ir visiems kitiems vaikams?

„Žygiuojame ta pačia kryptimi“

– Kaip sekėsi įsilieti į progimnazijos kolektyvą?

– Visas kolektyvas labai draugiškas, padeda išspręsti bet kokią problemą. Visada padeda, randa laiko atsakyti į visus klausimus progimnazijos direktorė Lina Adomaitienė. Pradėjus dirbti, man buvo paskirta mentorė, nuostabi pagalbininkė, patyrusi anglų kalbos mokytoja Aurelija Kuperskienė. Turime daug bendrų gerų idėjų, žygiuojame ta pačia kryptimi. Dalyvaujame Ugdymo plėtotės centro vykdomame projekte „Tęsk“, pradedančiųjų mokytojų pedagoginėje stažuotėje. Šią stažuotę įgyvendina mūsų progimnazija, paskyrusi man mentorę, bei Kauno technologijos universitetas. Tikslas – padėti pradedančiajam pedagogui darbo vietoje plėtoti ir gilinti studijų metu įgytas kompetencijas, sklandžiai integruotis į švietimo bendruomenę. Vyks nuotoliniai mokymai, taip pat, jeigu leis situacija dėl koronaviruso, į progimnaziją turėtų atvykti KTU stažuotės vadovė. Mes nagrinėsime kompetencijas ir bandysime gilinti tas, kurios yra silpnesnės.

– Ar buvo sričių, kuriose per pirmąjį darbo mėnesį mokykloje sekėsi sunkiau?

– Man dar reikia apsiprasti su mokinių vertinimu (šypsosi). Aš myliu visus vaikus, niekam nenoriu rašyti blogo pažymio. Manau, kad vaikas nusipelno gero įvertinimo muzikos pamokoje už tai, kad stengėsi ir atidavė visas jėgas...

kėdainių mugės nuotr./Muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė
kėdainių mugės nuotr./Muzikos mokytoja Eglė Marija Kavaliauskienė

Sportą papildys muzika

– Kaip suprantu iš jūsų pasakojimo, jau spėjote suburti po pamokų būrelį ar chorą?

– Taip, su Edvinu Šablevičiumi, kuris irgi dirba progimnazijoje muzikos mokytoju, turime neformaliojo ugdymo būrelius. Jis dirba su instrumentiniais ansambliais, aš daugiau su chorais ir vokaliniais ansambliais. Labai viliuosi, kad mano aštuntokai vyrai Mokytojų dienai sudainuos „Žemėj Lietuvos...“. Taip pat rengiame bendrą pradinukų ir penktokų projektą – repetuojame skanduotę apie sveikatą, bandome sujungti su šokiu. Subūrėme penkių, puikiai dainuojančių, merginų ansamblį. Dar tik penkta mokslų savaitė, tačiau vaikai noriai muzikuoja, išbando instrumentus, nori groti. Pasirodo, net ir nelankantys muzikos mokyklos turi namuose instrumentų! Su puikiu mokytoju Edvinu Šablevičiumi, kuris yra ir Muzikos mokyklos mokytojas, turime daug idėjų. Tikiuosi, kad mano jaunatviškas maksimalizmas ir jo patirtis padės jas įgyvendinti. Mes dar labai norėtume, kad laikui bėgant progimnazijos pavadinime būtų ne tik žodis „sportas“, bet ir „muzika“ (juokiasi).

– Pradėjote dirbti sunkiu laikotarpiu, kai dėl koronaviruso mokyklos gali būti uždaromos ir grįžtama prie nuotolinio mokymo.

– Manęs tai negąsdina. Manau, kad ugdymo procesą įmanoma organizuoti nuotoliniu būdu, nors kai kurie darbai ir sustotų. Yra geras posakis: „Jeigu yra noro, yra tūkstantis galimybių, jeigu noro nėra – yra tūkstantis priežasčių pasiteisinti.“

– Ko norėtumėte palinkėti kolegoms mokytojams artėjančios Tarptautinės mokytojo dienos proga?

– Kunigas (slapyvardis Benas Lyris) yra pasakęs: „Geras mokytojas tiki ne geriausiais, bet tais, kuriais netiki niekas.“ Mano antrokai sako: „Be mokytojos mes nemokėtume skaityti ir rašyti, mūsų smegenys pasidarytų labai mažos.“ Aš linkiu mokytojams neprarasti tikėjimo. Net ir labiausiai išdykęs vaikas yra geras. Mokytojas turi geriausias galimybes jį pakeisti ir nukreipti teisinga kryptimi. Mes turime didžiausią dovaną – supažindinti juos su pasauliu ir išmokyti skirti gėrį nuo blogio.

Muge.eu
Kėdainių mugė. Gyvenimo krašto panorama

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

03:13
13:27
00:15

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min