2008-09-09 10:15

Raudonoji pasaka

Už devynių jūrų ir devynių vandenynų, už devynių aukštų kalnų ir devynių gilių upių buvo didi karalystė. Ji buvo tokia didelė, kad žemės jai priklausė nuo Šiaurės ledynų iki Pietų kalvų, nuo turtingų Europos žemių iki derlingų Rytų kraštų.

Ir valdė šią šalį nuo seno caras. Nebuvo jis nei geras, nei blogas. Valdė jis tvirta ranka ir gyveno ramiai. Tautos jo klausė ir dirbo jam. Buvo čia daug neturtingų žmonių, siaubė šalį daug karų ir marų. Todėl vieną dieną praplikęs žmogus su barzdele įvykdė tai, ko niekas nesitikėjo. Jis ir jo šalininkai išžudė caro šeimą ir jį patį bei atvedė tautas į naują šviesų rytojų.

Tačiau šis didis rusų tautos žmogus netrukus mirė, o į jo vietą atėjo kitas, daug stipresnis ir galingesnis – plieninis žmogus. Ir rytojus nusidažė naujai. Horizonte pasirodė kraujo upės. Ir tęsėsi jos dešimtmečiais. Jos buvo nulietos ne tik iš priešų, bet ir savųjų. Jos liejosi iš traukinių, tūkstančius kilometrų žmones vežusių į Šiaurę, į amžino įšalo žemę. Jos liejosi iš gyvenviečių, įkurtų tam, kad žmonės nepamirštų, jog už išdavystes yra baudžiama. Baudžiama buvo ir nepadarius jų. Žmonės buvo šaudomi, kankinami, prievartaujami, su jais buvo atliekami žvėriški eksperimentai. Jie būdavo kankinami badu. Jie mirdavo patys arba būdavo pribaigiami...

Baudžiama buvo ir nepadarius jų. Žmonės buvo šaudomi, kankinami, prievartaujami, su jais buvo atliekami žvėriški eksperimentai. Jie būdavo kankinami badu. Jie mirdavo patys arba būdavo pribaigiami...

Naujasis valdovas buvo godus. Jis rado sau artimą sielą – dar vieną didį valdovą, ir pasidalijo su juo Europą. Jie abu norėjo daug. Todėl, kai vienas valdovas užpuolė savo kaimynes, plieninis, Stalinu vadintas žmogus jam padėjo. Kai Europa skendėjo liepsnose, kai sąjungininkai šaukėsi pagalbos, plieninis žmogus tylėjo, nes sutartis buvo pasirašyta milijonų žmonių krauju. Abu valdovai labai gerai sutarė. Jie vienas kitam padėdavo, veždavo maistą, karo atsargas, padėdavo apmokyti vienas kito karius, o jų generolai kartu gerdavo viskį, aptarinėdami kaip puikiai kartu jiems sekasi fronte.

Bet Stalinas turėjo savų ketinimų. Kol Hitleriu vadintas valdovas skynė pergales Vakaruose, Stalinas prie savo sienų kaupė atsargas. Niekas nežinojo, kam jos, bet Hitleris suprato, kad Stalinas ruošiasi žygiui į Europą, kur jis turėjo būti sutiktas kaip išvaduotojas. Išvaduotojas nuo draugo „baisiojo“ Hitlerio. Tačiau jis čia ruošėsi ne žmonių išlaisvinimui, bet savo ideologinei ekspansijai. Tokiai pat, kokią įvykdė savo šalyje.

Hitleris suprato, kad geriausias draugas Rytuose jį ruošiasi išduoti, todėl savo generolams liepė parengti „Barbarosos“ planą. Jis smogė tada, kai Stalinas dar nesitikėjo. Per keletą savaičių vokiečių pajėgos nustūmė raudonąją armiją į Sovietų sąjungos gilumą. Hitleris žinojo, kad atidarius antrąjį frontą Rytuose jo laukė sunkūs laikai, tačiau kito pasirinkimo nebuvo.

Stalinas, patyręs daugybę nuostolių ir atsipeikėjęs iš šviesaus socialistinio sapno, susizgribo ieškoti sąjungininkų. Jis prisijungė prie Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų koalicijos, kuri buvo skirta pabaigti šiam košmarui. Tik tuomet vokiečiams dalį pajėgų teko atitraukti į Vakarus, kur krantuose jau laipinosi JAV ir britų pajėgos. Raudonoji armija puolė visa savo jėga. Neturtinga, nualinta savo paties valdovų valstybė metė didžiausią savo ginklą kokį tik turėjo – tonas žmogiškos mėsos. Ji paaukojo milijonus savo sūnų, kad vokiečių automatai paspringtų jų krauju.

Raudonoji armija puolė visa savo jėga. Neturtinga, nualinta savo paties valdovų valstybė metė didžiausią savo ginklą kokį tik turėjo – tonas žmogiškos mėsos. Ji paaukojo milijonus savo sūnų, kad vokiečių automatai paspringtų jų krauju.

„Hitlerio blogio imperija“ krito, o Sovietų sąjunga liko tarp tų, kurie įveikė didį priešą. Sovietų sąjunga pagaliau prisijungė prie demokratiškojo pasaulio, prie tų, kurie tapo nugalėtojais. Molotovo-Ribentropo paktas šiai milžinei neegzistavo. Faktai, jog fronte rusų ir vokiečių kariai spaudė vieni kitiems rankas sveikindami su pergalėm – neegzistavo. Šimtai pragaro gulagų, tokių pat kaip Vokietijoje, Sovietų sąjungoje buvo vadinami paprasčiausiais kalėjimais. Hitleris nužudė milijonus žydų – tai labai blogai. Stalinas žudė visus iš eilės – tai buvo normalu.

Visą kitą pasaką jus ir taip žinote. Šiandien Rusija yra „demokratiška“ valstybė. Ją tiesiogiai arba per pavaldžius asmenis valdo buvę NKVD ir KGB agentai, o armijai vadovauja generolai, kurie dar neseniai rengė Šaltojo karo strategijas.

Tai didelė valstybė su didžia praeitimi, pagaliau atsigaunanti po paskutinio pralaimėjimo JAV, ir Sovietų sąjungos žlugimo. Netekusi daugybės per amžius trukusias skerdynes užgrobtų teritorijų, bet vis dar pasaulyje neturinti lygių pagal savo dydį. Šalis, kuriai vis dar vaidenasi, kad visas pasaulis ją bando užgrobti, o aplink įsikūrusios mažosios kaimynės kelia nacionalinę grėsmę.

Priešraketinio skydo komponentai, kuriuos statys JAV prie pat buvusių Sovietų sąjungos sienų, sukėlė tokį pavojų, kokio Rusija seniai nematė. Ji grasina nutaikyti savo raketas į Lenkiją, o gal ir į visą Europą, pamiršdama smulkmeną, kad šiais laikais raketos gali pasiekti taikinius bet kurioje planetos vietoje ir atstumas čia vaidina mažiausią vaidmenį.

Nereikia būti optimistais ir manyti, kad rusų raketos jau dabar nėra nutaikytos į visus svarbiausius pasaulio priešus (į visus, jei tai ne Šiaurės Korėja, Iranas ar Venesuela). Reikia suprasti, kad pats nepavojingiausias ginklas, ką turi Rusija, yra branduolinė bomba. Nei viena valstybė neišdrįstų jo panaudoti, nes tai užtrauktų baisų viso pasaulio pasipiktinimą ir izoliaciją.

Reikia suprasti, kad pats nepavojingiausias ginklas, ką turi Rusija, yra branduolinė bomba. Nei viena valstybė neišdrįstų jo panaudoti, nes tai užtrauktų baisų viso pasaulio pasipiktinimą ir izoliaciją.

Daug pavojingiau yra tai, kad ši valstybė neigia savo istoriją ir vykdytus genocidus, o esami valstybės vadovai Sovietų sąjungos žlugimą vadina didžiausia XX a. geopolitine katastrofa. Ir tai nieko keista: per visa savo istoriją valstybės yra sukūrusios tai, kuo šiandien gali didžiuotis. Tuo tarpu Rusija neturi nieko... Tai – bado ir mirčių valstybė.

Per savo istoriją ji turėjo paauksuotus Kremliaus rūmus, bet milijonus badaujančių gyventojų. Nesuskaičiuojamą galybę kvadratinių kilometrų teritorijos, bet žemę, kurioje niekas neauga. Arba žmones, kurie tiesiog tingėdavo ją dirbti. Bet tai nėra svarbu, nes Rusija žino Sovietų sąjungą. Tėvynę, kurią pastatė dabartinių rusų tėvai. Tai – imperija, kurią ginklu sukūrė tėvai, o joje dirbo kitų valstybių kaliniai ir tremtiniai. Ir tuomet, kai visas pasaulis rodo į ją pirštais, vadindamas melage ir okupante, nėra lengva pripažinti faktą, kad jos kūrėjai buvo nusikaltėliai prieš visą žmoniją. Daug lengviau yra įsivaizduoti didingą šalį, kuri yra gerbiama ir mylima tautų, o visi priešai ir šmeižikai dreba iš baimės prieš jos neapsakomą jėgą.

Tai yra Rusija, kuri pakyla iš pelenų. Aš pasakoju istoriją ne apie vagių šalį, kurios oligarchai per žiniasklaidą kursto žmones matyti priešus visur tik ne sėdinčius čia pat valdžioje ir siurbiančius pinigus iš naftos ir dujų. Aš pasakoju tai, ką mato ir girdi eilinis rusas, nesuprantantis, kad jis tik marionetė to, kas Rusijoje yra vadinama „demokratija“ ir „žodžio laisve“. Jei ši valstybė pripažintų padariusi klaidų ir būtų priversta Staliną vadinti vienu baisiausių kūrinių, ką pagimdė žmonija, Rusijos istorijoje nebeliktų nieko išskyrus žudynes, badą ir milžiną, kuris amžiais springo dėl savo didybės. Reikia suprasti, kad tai, ką šiandien bando padaryti Rusija, tai apginti savo tautą nuo vidinio susinaikinimo, kuri atneštų tiesą. Bet gali būti, kad viso to kaina yra kitų tautų sunaikinimas.

Noriu tik priminti viena faktą. Antras pasaulinis karas prasidėjo todėl, kad Prancūzija ir Anglija, stebėdamos kaip Hitleris siaubia Rytų Europą nedarė nieko, kad jį sulaikytų. Kai jis užpuolė Prancūziją, ko nors imtis jau buvo per vėlu...

Parašyti šį straipsnį mane įkvėpė filmas „The Soviet Story“.

„Gruzija – mes su Jumis“!

Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą