„S.Petrušina – tai mokytoja, mama, draugė, užtarėja, autoritetas. Šis žmogus vienu metu galėdavo dirbti milijonus darbų ir visur suspėti – va tokia stengiuosi dabar būti ir aš. Ne iš vieno savo mokytojo girdėjau patarimų, kad nesirinkčiau šios specialybės, nes susigadinsiu gyvenimą, bet noras buvo stipresnis“, – teigia E.Galkauskienė.
Jos šeimoje nėra pedagogų, todėl visiems kėlė nuostabą, kodėl ji nori rinktis būtent šią specilybę. Vis dėlto šeima ir giminės tokį sprendimą labai palaikė.
„Šis pasirinkimas buvo pirmasis mano sąraše ir nesuklydau pasirinkusi. Studijos nenuvylė“, – prideda pašnekovė.
Anot jos, šiomis dienomis daugelis akcentuoja studijų kokybę. „Bet studijos bus kokybiškos tiek, kiek pats sugebėsi iš jų pasiimti tai, ko tau reikia“, – įsitikinusi E.Galkauskienė.
Ji pamena buvusio ŠU SA prezidento V.Kybarto pirmakursių stovyklos metu jai ištartus žodžius: „Jei gyvensi bendrabutis, maxima ir paskaitos – kokia iš tavęs studentė?“
Ši frazė ją lydi jau ketvirtus metus Šiaulių universitete. „Visiems kolegoms kartoju šį sakinį, nes tai stipri motyvacija. Jei vien tik studijuosi ir negyvensi kito gyvenimo, studijos, bet kurioje aukštojoje mokykloje atrodys nekokybiškos, neatitinkančios tavo interesų“, – įsitikinusi ji.
Pašnekovė drąsiai save vadina studentų lydere. „Aš nesu ta studentė, kuri tik mokosi. Mano gyvenimas susideda iš daug daugiau sudedamųjų dalių. Visų pirma visur ir visada mane lydi mano šeima: dukrytė Neda ir vyras Mantas. Studentiškame judėjime esu jau ketvirtus metus. Pirmaisiais metais tapau savo fakulteto – edukologijos – studentų atstovybės nare. Antrame kurse tapau fakulteto studentų atstovybės pirmininke ir šias pareigas įjau daugiau kaip metus. Trečiame kurse atėjau į centrinį ŠU SA biurą ir tapau LSP koordinatore. Be viso to, esu aktyvi ŠU studentė. Manęs pilna visur“, – vos spėja vardyti E.Galkauskienė.
Ji teigia dažnai girdinti studentus besiskundžiančius, kad jiems nėra ką veikti, kad mažai veiklos, mažai savirealizacijos.
„Galiu pasakyti tik viena – esame supuvę iš vidaus ir nemokame matyti to, kas aplink mus, neišnaudojame visų galimybių. Man 24 valandų paroje per mažai. Jei kas nors joje pridėtų bent aštuonias valandas, ko gero, spėčiau visur“, – juokiasi moteris.
Kalbėdama apie dabartinių abiturientų galimybes ji pripažįsta, kad situacija nėra gera. „Esame linkę visus kaltinti dėl blogų sąlygų, bet ką patys padarėme, kad tai pasikeistų?“, – klausia ji, pridurdama, kad jos pačios studijos nėra pačios perspektyviausios ir darbo pasiūlymai nesimėto gatvėje.
„Apskritai pedagogo įvaizdis visuomenėje yra labai žemas. Aš noriu būti viena iš tų pedagogių, savo srities profesionalė, kuri galėtų įrodyti, jog pedagogas – tai tas žmogus, kuris ugdo mūsų jaunąją kartą. Tai tas žmogus, kuris dirba iš atsidavimo, pašaukimo, altruizmo. Pedagogui pagrindinis stimulas dirbti gerai negali būti materialinis atlygis. Man pakanka, kai tas žmogus, kuriam aš padėjau, pasako „ačiū“, nusišypso ar ištiesia ranką, kai to labiausiai reikia“, – atvirauja pašnekovė.
